Internetiniame portale LRT.lt aptikau įdomios informacijos apie vieną mylimiausių savo jaunystės rašytojų – Ernestą Hemigvėjų. Kadaise su didžiausiu įdomumu skaičiau jo kūrinius – “Fiesta”, “Kam skambina varpai”, “Senis ir jūra”, “Turėti ir neturėti”, “Žalios Afrikos kalvos”, “Šventė, kuri visuomet su tavimi”.
Taip pat buvau skaitęs užtektinai daug straipsnių apie rašytojo gyvenimą, jo būdą, pomėgius. Be abejo, žinojau, kad E.Hemingvėjus simpatizavo Sovietų Sąjungai (tikiuosi, buvo tik suklaidintas Kremliaus propagandos). Taip pat žinojau, kad gyvenimą E.Hemingvėjus baigė savižudybe – nusišovė iš savo mėgstamiausio medžioklinio šautuvo.
Dauguma jo biografiją nagrinėjusių tyrinėtojų tvirtino, esą E.Hemingvėjus nusižudė dėl to, kad, pašlijus sveikatai, neteko galimybės produktyviai dirbti. E.Hemingėjus buvo itin reiklus sau, norėjo visuomet atrodyti esąs stiprus. Bet dėl senatvės prarado galimybę gyventi taip pat intensyviai kaip ir anksčiau, su šia realybe nenorėjo susitaikyti, todėl ir paspaudė šautuvo gaiduką.
Lyg ir suprantama priežastis – bijojo pripažinti, kad silpsta jėgos, kad jau nebe toks šaunus, kaip prieš dešimt ar dvidešimt metų. Bent jau aš buvau susidaręs nuomonę, jog E.Hemingvėjus iš gyvenimo pasitraukė baimindamasis senatvės negalių, nenorėdamas pripažinti, jog senatvė – neišvengiama, kad jis jau – nebe šaunuolis ir laimės kūdikis.
Ir štai „The New York Times“ pasakoja apie E.Hemingvėjaus draugo A.Hotchnerio apgailestavimus, kad jis nekreipęs rimto dėmesio į rašytojo būgštavimus. O būgštavimų būta dėl to, jog E.Hemingvėjus manė esąs persekiojamas Federalinių tyrimų biuro agentų. Pasirodo, rašytojas baiminosi, kad jį nuolat stebi įkyrūs FTB sekliai. Tas nerimas, regis, nėra visai be pagrindo. Mat 1983-aisiais metais FTB pateikė visuomenės dėmesiui 127 puslapių apimties medžiagą, kuri byloja: “E. Hemingway buvo sekamas FTB agentų nuo 1940 metų.” Šią versiją patvirtina ir internetinis leidinys telegraph.co.uk.
Kaip prisimena A.Hotcheris, 1960-ųjų rudenį, vienos medžioklės metu, E.Hemingvėjus jam skundėsi, girdi, federaliniai agentai, kol jie medžioja paukščius, greičiausiai rausiasi jo asmeniniuose dokumentuose. E.Hemingvėjus siuto, kad FTB darbuotojai visur, kur tik jis apsistoja, prikaišioja pasiklausymo aparatų ir seka kiekvieną jo nusičiaudėjimą. E.Hemingvėjus taip pat piktinosi, kad negali laisvai naudotis nei telefonu, nei paštu, nes suvokia, kad jo pokalbių klausomasi, o laiškai – kruopščiai tikrinami.
Vėliau E.Hemingvėjui buvo paskirtas psichiatrinis gydymas. Tvirtinama, kad jis gydytas net elektro šoku. Šis gydymo būdas, matyt, taip sukrėtė, kad rašytojas netrukus nusišovė, sulaukęs vos 61-erių metų.
E.Hemingvėjaus bičiulis A.Hotchneris yra parašęs knygą „Papa Hemingway”. Knygos autorius įsitikinęs, jog FTB persekiojimai tikriausiai pagreitino E.Hemingvėjaus sprendimą nusižudyti.
Kad FTB domėjosi E.Hemingvėjaus veikla, – visai įmanomas dalykas. Mat rašytojas simpatizavo sovietams. Ir tuo pačiu buvo mėgiamas, populiarus rašytojas, savo pažiūromis daręs įtakos tiek Amerikos, tiek Europos visuomenei. Galbūt FTB aiškinosi, kokios tikrosios E.Hemingvėjaus simpatijų sovietams priežastys?
Nuotraukoje: rašytojas Ernestas Hemingvėjus.
2011.07.05
