Kolaborantas ar laisvės idealistas?

Triukš­mas dėl Juo­zo Bra­zai­čio lai­do­tu­vių

Pa­di­dė­jus spau­di­mui 1941 me­tų bir­že­lio–­rug­pjū­čio mė­ne­siais dir­bu­sios Lie­tu­vos Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės (LLV) mi­nist­rą pir­mi­nin­ką Juo­zą Amb­ra­ze­vi­čių-Bra­zai­tį per­lai­do­ti Kau­ne aukš­čiau­sie­ji vals­ty­bės va­do­vai at­si­sa­kė šiam įvy­kiui su­teik­ti ofi­cia­lų vals­ty­bi­nį sta­tu­są.

Da­ly­vau­ti J. Bra­zai­čio per­lai­do­ji­mo iš­kil­mė­se Kris­taus Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čio­je at­si­sa­kė ir Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė, ir prem­je­ras An­drius Ku­bi­lius.

Ki­lęs triukš­mas ne­nu­ty­la iki šiol. Mask­vos glo­bą įsi­my­lė­ju­sių Sei­mo na­rių Al­gir­do Sy­so ir Vy­te­nio An­driu­kai­čio bei jų vien­min­čių ne­se­niai su­lip­dy­tas „ko­lek­ty­vi­nis“ at­vi­ras laiš­kas, pa­skelb­tas in­ter­ne­to por­ta­le ber­nar­di­nai.lt, ro­do to­les­nį Lie­tu­vos in­te­re­sų iš­da­vi­mo tę­si­nį, vyks­tan­tį nuo pat oku­pa­ci­nės so­vie­ti­nių ko­la­bo­ran­tų val­džios įkū­ri­mo.

Ta­me pa­čia­me ka­ta­li­kiš­ka­me por­ta­le ne­tru­kus at­si­ra­do ir ta­ria­mus lie­tu­vių su­ki­lė­lių ir LLV nu­si­kal­ti­mus prieš žy­dus „įro­dan­tis“ ki­tas straips­nis. Nors vie­nu sa­ki­niu ir pri­pa­ži­nę Bir­že­lio su­ki­li­mo reikš­mę iš­si­va­duo­jant nuo so­vie­ti­nių rep­re­si­jų, at­vi­ro laiš­ko au­to­riai (au­to­rius?) čia pat iš­si­ža­da sa­vo ke­ti­ni­mo su­ki­li­mo da­ly­vių „mo­ty­vus, žo­džius ir veiks­mus“ ver­tin­ti in­di­vi­du­a­liai, ir tiek su­ki­lė­lius, tiek J. Amb­ra­ze­vi­čiaus-Bra­zai­čio vy­riau­sy­bę ir jį pa­tį api­bū­di­na sa­ki­niais, pil­nais an­ti­se­mi­ti­nės re­to­ri­kos, na­ciams pa­lan­kių at­si­šau­ki­mų ir „prie­var­tos prieš ne­kal­tus ci­vi­lius“.

Esą „iš­li­ku­si“ (o gal so­vie­ti­nio KGB su­fab­ri­kuo­ta?) do­ku­men­ti­nė me­džia­ga liu­di­ja, kad „J. Amb­ra­ze­vi­čiaus-Bra­zai­čio va­do­vau­ja­ma Lai­ki­no­ji Vy­riau­sy­bė (….) vyk­dė na­ciams pa­lan­kią po­li­ti­ką“, „da­lį sa­vo pi­lie­čių ati­da­vė dis­kri­mi­na­ci­jai ir per­se­kio­ji­mui, o vė­liau ne­gy­nė jų nuo ma­si­nių žu­dy­nių, ku­rias vyk­dė oku­pan­tai ir jų ko­la­bo­ran­tai“, to­dėl „ne­ga­li vie­na­reikš­miš­kai teig­ti ko­vo­ju­si už lais­vę“. Tad J. Bra­zai­čio per­lai­do­ji­mo ce­re­mo­ni­ją ir iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą jie lai­ko „di­de­le mo­ra­li­ne klai­da“.

At­ro­do, kad taip ir ne­iš­si­ka­pa­no­ja­me iš to su­pra­ti­mo, esą mes te­be­sa­me Ru­si­jos so­vie­ti­nė te­ri­to­ri­ja. So­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais bu­vo ver­čia­mi di­de­li kal­ti­ni­mai ir an­ti­so­vie­ti­niams Bir­že­lio su­ki­lė­liams, ir jų su­kur­tai J. Amb­ra­ze­vi­čiaus vy­riau­sy­bei. Ta­čiau tai, ką da­rė vo­kie­čių val­džia, ne­ga­li kris­ti ant LLV, ku­ri ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą bu­vo pa­skel­bu­si tik for­ma­liai, ta­čiau jo ne­įgy­ven­di­nu­si (to­dėl ir jos pri­pa­ži­ni­mo klau­si­mas yra toks sun­kus ir su­dė­tin­gas).

Ji for­ma­liai dir­bo vos še­šias sa­vai­tes, o pas­kui bu­vo iš­vai­ky­ta, kai ku­rie jos mi­nist­rai pa­te­ko į vo­kie­čių la­ge­rius. Pa­mirš­ta­ma pa­sa­ky­ti, kad ra­gi­na­mi Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės na­rių lie­tu­viai gel­bė­jo žy­dus nuo na­cių, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo gy­vy­be.

No­rint kal­bė­ti apie LLV „ko­la­bo­ra­vi­mo“ su na­ciais klau­si­mą, pir­miau­sia rei­kia iš­nag­ri­nė­ti jo at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bes. Tai bu­vo me­tas, kai pra­si­dė­jo ir vie­ne­rius me­tus jau tę­sė­si so­vie­tų oku­pa­ci­ja su sa­vo žiau­rio­mis pa­sek­mė­mis. Jei­gu ra­si­te do­ku­men­tą, kad svei­ki­na­mas pra­si­dė­jęs ka­ras ir Hit­le­ris, tai vi­siš­kai ne­reikš tik­ro džiu­ge­sio dėl tų įvy­kių – J. Amb­ra­ze­vi­čiaus vy­riau­sy­bė ar su ja su­si­ję žmo­nės tra­fa­re­tiš­kai svei­ki­no ka­rą ar Hit­le­rį tik to­dėl, kad jo ve­da­mas ka­ras iš­va­da­vo nuo tik ką įvy­ku­sio trė­mi­mų, kan­ki­ni­mų ir žu­dy­nių koš­ma­ro.

Kai dings­ta be ži­nios žmo­nės, kai tre­mia­mos rau­da mo­te­rys, kai žmo­nes ki­ša į va­go­nus, kai  vyk­do­mi sa­dis­ti­niai kan­ki­ni­mai ir žu­dy­mai, ga­li bū­ti vie­nin­te­lis pa­si­rin­ki­mas – ko­vo­ti su skriau­dė­jais. LLV na­riai ne­sie­kė ka­ro ir ne­gar­bi­no Hit­le­rio – jie su­pra­to, kad vo­kie­čių at­ėji­mas ta­po nau­ja Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. Ir nors LLV iš­lei­do vie­ną ar ki­tą do­ku­men­tą, pa­tei­si­nan­tį žy­dų puo­li­mą, tau­ta jau­tė tik ne­apy­kan­tą dėl ar­ti­mų­jų kan­čių. Ir jei­gu tarp en­ka­ve­dis­tų pa­si­tai­kė žy­dų, ir jie bu­vo žiau­res­ni už bet ką, tai jau jų kal­tė.

Ga­li­ma bū­tų kal­tin­ti LLV, ko­dėl ji ne­su­lai­kė žu­dy­nių Lie­tū­kio ga­ra­že. Bet tai bu­vo įtū­žio prieš skriau­dė­jus aki­mir­ka. Tai ne vi­siems su­pran­ta­ma da­bar, ta­čiau ta­da ne­kė­lė di­de­lių abe­jo­nių – bu­vo re­mia­ma­si emo­ci­jo­mis ir pyk­čiu prieš skriau­dė­jus, kai įpy­ku­si mi­nia, po kan­ki­ni­mų iš­trū­ku­si iš so­vie­ti­nių ka­lė­ji­mų ar­ba pa­ty­ru­si ar­ti­mų­jų ne­tek­tį, pri­ta­riant vo­kie­čių po­li­ci­jai, su­si­do­ro­jo fi­ziš­kai su kai ku­riais tuo me­tu su­gau­tais en­ka­vė­dis­tais.

Nu­žu­dy­tų­jų Lie­tū­kio ga­ra­že bu­vo apie 50, kai ku­rie iš jų da­ly­va­vo kan­ki­nant ir tre­miant 35 tūkst. lie­tu­vių ir net­gi kai ku­riuos („tur­tin­guo­sius“) žy­dus. Pa­gal Sta­li­no pa­ran­ki­nių – A. Snieč­kaus, A. Gu­ze­vi­čiaus, P. Glad­ko­vo, I. Se­ro­vo – įsa­ky­mus 1940–1941 me­tais bu­vo su­da­ry­tas 230 tūkst. „liau­dies prie­šų“ iš Lie­tu­vos są­ra­šas, o su ki­tais jų ar­ti­mai­siais tas skai­čius tu­rė­jo siek­ti be­veik 750 tūks­tan­čių – tiek žmo­nių pla­nuo­ta lik­vi­duo­ti! 1941 me­tų bir­že­lio trė­mi­mai bu­vo tik pra­džia – to­les­nį koš­ma­rą nu­trau­kė ka­ras.

Lie­tu­viai bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­ki žy­dams nuo ta­da, kai Vy­tau­tas Di­dy­sis pa­si­kvie­tė juos į Lie­tu­vą, su­teik­da­mas pri­vi­le­gi­jų. Ir jo­kio tar­pu­sa­vio pyk­čio, ne­su­ta­ri­mo ar ne­to­le­ran­ci­jos per tuos am­žius ne­bu­vo pa­ste­bėta. Ne­bu­vo jo­kių po­gro­mų prieš žy­dus. Nau­jus „vė­jus“ įne­šė tik so­vie­tų ir na­cių oku­pa­ci­jos. Kaip pa­ste­bi is­to­ri­kai, so­vie­tų rep­re­si­nia­me apa­ra­te NKVD bu­vo su­si­tel­kę per­ne­lyg daug žy­dų, o bu­vę po­li­ti­niai ka­li­niai, kan­ki­ni­mų ir žu­dy­nių au­kos liu­di­ja, kad NKVD, MVD, KGB dir­bę žy­dai bu­vo ypač ne­gai­les­tin­gi lie­tu­viams.

Gal prie to pri­si­dė­jo jau ta­da sklei­džia­mi šmeiž­tai apie ta­ria­mą lie­tu­vių „an­ti­se­mi­tiz­mą“. Lie­tū­kio ga­ra­že ta­da žu­vo ne tik „ne­kal­ti žy­dai“ – ten kerš­to su­si­lau­kė ir ru­sai, ir lie­tu­viai, dar prieš ke­lias die­nas kan­ki­nę ir žu­dę Lie­tu­vos pat­rio­tus. Aiš­ku, pa­gal tei­si­nius rei­ka­la­vi­mus tu­rė­jo vyk­ti teis­mas, tu­rė­jo bū­ti nu­sta­to­mas nu­si­kal­ti­mo dy­dis, ap­lin­ky­bės. Bet ka­ro pra­džio­je, ne­tu­rint sa­vo vals­ty­bės, tai pa­da­ry­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Sti­chiš­kai ki­lu­sio pyk­čio su­stab­dy­ti ne­ga­lė­jo ir J. Amb­ra­ze­vi­čiaus va­do­vau­ja­ma Lai­ki­no­ji Vy­riau­sy­bė, tik ką for­ma­liai pa­skel­bu­si kraš­to val­dy­mą pe­ri­man­ti į sa­vo ran­kas.

An­tra, re­a­lios val­džios LLV ne­tu­rė­jo. Tai tu­ri ži­no­ti ir tik­rai ži­no vi­si šios vy­riau­sy­bės kri­ti­kai. LLV bu­vo trum­piau­siai dir­bu­si ir ma­žiau­siai re­a­lių ga­lių tu­rė­ju­si vy­riau­sy­bė. LLV ne­ko­la­bo­ra­vo su na­ciais. Ji bu­vo pri­vers­ta jiems pa­tai­kau­ti, ma­nev­ruo­da­ma tuo­me­ti­nė­mis są­ly­go­mis. Re­a­lios val­džios LLV ne­tu­rė­jo to­dėl, kad ji tik­rai ne­bu­vo įsteig­ta, pa­lai­ko­ma ar iš­lai­ko­ma oku­pa­ci­nės na­cių val­džios – ji ne­bu­vo nu­kreip­ta prieš sa­vo tau­tą, kaip so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais bu­vo su Snieč­kaus, Pa­lec­kio ar ki­to­mis ko­la­bo­ran­tų vy­riau­sy­bė­mis, su žiau­riu uo­lu­mu vyk­džiu­sio­mis rep­re­si­nę lie­tu­vių bei ki­tų tau­tų (taip pat ir žy­dų) nai­ki­ni­mo po­li­ti­ką.

Pa­lec­kio ir ki­tų ko­la­bo­ran­tų vy­riau­sy­bių net ne­ga­li­ma va­din­ti ko­la­bo­ran­ti­nė­mis – tai bu­vo tie­siog oku­pan­tų va­lios vyk­dy­mo įran­kiai. LLV va­do­vas ir jos na­riai jau iš­kart ma­tė na­cių ne­no­rą pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, o pas­kui, lik­vi­da­vus LLV, jos na­riai bu­vo na­cių per­se­kio­ja­mi (be­je, laiš­ko au­to­riai me­luo­ja, kad J. Amb­ra­ze­vi­čius tik iš­ei­vi­jo­je pa­si­va­di­nęs Bra­zai­čiu – iš tie­sų pa­var­dę jis pa­si­kei­tė dar slaps­ty­da­ma­sis nuo na­cių, 1944 me­tų va­sa­rą).

Bū­tų ge­riau, kad „at­vi­ro“ laiš­ko tei­suo­liai aiš­kin­tų­si, kas žu­dė Rai­nių kan­ki­nius, Pra­vie­niš­kių ir Kau­no ka­lė­ji­mų ka­li­nius ar Čer­ve­nės au­kas, kas trė­mė lie­tu­vius prie Lap­te­vų jū­ros ar į Ma­ga­da­ną, kas so­di­no į Ru­si­jos ka­lė­ji­mus. Ta­čiau jie ši­to ne­da­ro ir nie­ka­da ne­da­rys. Šie tei­sy­bės ieš­ko­to­jai jau iš anks­to nu­si­tei­kę smerk­ti ir vi­sas bė­das su­vers­ti „fa­šis­tų tal­ki­nin­kams“, ku­riems vi­sas kal­tes pri­sky­rė oku­pan­tų ide­o­lo­gi­ja su vi­sais pa­lec­kiais, snieč­kais, šu­maus­kais, ged­vi­lais, „ere­liais“ ar ki­tais iš­da­vi­kais, uo­liai tal­ki­nu­siais nai­ki­nant lie­tu­vių tau­tą, kad įvyk­dy­tų M. Su­slo­vo prie­sa­ką: bus Lie­tu­va, tik be lie­tu­vių.

Tiks­liau, su lie­tu­viais, tik be jų tau­ti­nės sa­vi­mo­nės. Jei­gu J. Pa­lec­kio vy­riau­sy­bės tiks­las bu­vo su­nai­kin­ti ne­pri­klau­so­mą vals­ty­bę, ir tai jai pa­vy­ko, tai Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės tiks­las bu­vo at­sta­ty­ti Lie­tu­vos su­ve­re­ni­te­tą, ta­čiau to pa­da­ry­ti, de­ja, ne­pa­vy­ko, nes LLV bū­tent ne­dir­bo oku­pan­tams ir ne­ben­dra­dar­bia­vo su jais. Ma­tyt, to­dėl taip puo­la­ma J. Amb­ra­ze­vi­čiaus va­do­vau­ja­ma LLV, ku­ri tik­rai ne­iš­ve­žė į Vo­kie­ti­ją nė vie­no lie­tu­vio, žy­do, ru­so ar len­ko. Vi­sa tai da­rė tik oku­pa­ci­nė na­cių Vo­kie­ti­jos val­džia. Vė­liau tau­tai pra­gaiš­tin­gą veik­lą vyk­dė ne­abe­jo­ti­nai ma­rio­ne­ti­nė ir so­vie­tų oku­pa­ci­nei val­džiai nuo­lan­ki Lie­tu­vos TSR „vy­riau­sy­bė“.

Dar prieš lai­do­tu­ves Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nė pa­reiš­kė esan­ti „gi­liai įskau­din­ta dėl iš­kil­mių, ku­rios ly­di šio kon­tro­ver­siš­kai ver­ti­na­mo po­li­ti­ko per­lai­do­ji­mo ce­re­mo­ni­ją“. Lie­tu­vos žy­dų ben­druo­me­nės pa­reiš­ki­me bu­vo kar­to­ja­mi nu­val­kio­ti, iš KGB ar­chy­vų duo­me­nų iš­trauk­ti šmei­ži­kiš­ki J. Amb­ra­ze­vi­čiui pri­skir­ti veiks­mai: „Šis vei­kė­jas yra sie­ti­nas su ma­rio­ne­ti­nės Lie­tu­vos lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės veik­la, su na­cis­ti­niam re­ži­mui įsi­tei­kian­čiais rep­re­sy­viais ir dis­kri­mi­nuo­jan­čiais įsta­ty­mais, taip pat ir su žy­dų žu­dy­nes kurs­tan­čiais Lie­tu­vos ak­ty­vis­tų fron­to at­si­šau­ki­mais, su­ku­rian­čiais at­mo­sfe­rą bar­ba­riš­kam mi­nios „tei­sin­gu­mui“ vyk­dy­ti“.

Ne­nuos­ta­bu, kad maž­daug to­kie pa­tys, tik ki­ta for­ma pa­teik­ti kal­ti­ni­mai ir „at­vi­ro“ laiš­ko au­to­rių. Nors be­veik vi­si au­to­riai tu­ri ir įvai­rių moks­lų ti­tu­lus, ta­čiau ta­me „at­vi­ra­me laiš­ke“ ant J. Amb­ra­ze­vi­čiaus ir Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės pi­la įvai­riau­sias pa­maz­gas, pa­ro­dy­da­mi, kad yra uo­lūs „nau­jo­sios kai­rės“, ieš­kan­čios nu­si­kal­tė­lių tarp lie­tu­vių, at­sto­vai. Tarp pa­si­ra­šiu­sių­jų ir vie­na dai­ni­nin­kė, KGB siųs­ta į Va­ka­rus, kad tap­tų ten iš­va­žia­vu­sio di­si­den­to žmo­na ir taip per­duo­tų ži­nias apie jo veik­lą.

Ga­li­ma su­pras­ti dvi­pras­miš­kas hi­po­te­zes dėl Lie­tu­vos is­to­ri­jos reiš­kian­čių ti­tu­luo­tų „dak­ta­rų“ Š. Lie­kio, R. Lo­pa­tos, G. Ma­žei­kio ar „ne­tra­di­ci­nės“ sek­su­a­li­nės orien­ta­ci­jos as­me­nų į vir­šū­nę ke­lian­čio H. Mic­ke­vi­čiaus pa­ra­šus po „at­vi­ru“ laiš­ku. Tarp pa­si­ra­šiu­sių­jų yra po­li­to­lo­gu ir vi­suo­me­ni­nin­ku pri­sis­ta­tan­tis Da­rius Ud­rys, anks­čiau dir­bęs Lais­vo­sios Eu­ro­pos ra­di­ju­je ir ban­dęs įlįs­ti į At­ei­ti­nin­kų fe­de­ra­ci­ją.

Jis sa­vo straips­ny­je prieš pat per­lai­do­ji­mo iš­kil­mes įro­di­nė­ja J. Amb­ra­ze­vi­čių-Bra­zai­tį ne­sant „jo­kiu did­vy­riu“, nes esą Lai­ki­no­jo­je Vy­riau­sy­bė­je bu­vo aps­tu pa­rei­gū­nų, pri­jau­čian­čių na­cių pa­sau­lė­žiū­rai, o re­mian­tis Sau­liu­mi Su­žie­dė­liu, LVV po­sė­džių pro­to­ko­lai ro­do, jog „ji bu­vo pa­si­ren­gu­si im­tis an­ti­žy­diš­kų eko­no­mi­nių prie­mo­nių“.

D. Ud­rys iš­pei­kia spren­di­mą per­lai­do­ti J. Bra­zai­tį Kau­ne ir ta pro­ga kri­ti­kuo­ja ar­ki­vys­ku­pą Si­gi­tą Tam­ke­vi­čių, nu­spren­du­sį pri­si­dė­ti prie „ne­lem­tin­gų iš­kil­mių“, pa­ger­biant J. Amb­ra­ze­vi­čių-Bra­zai­tį, ta­čiau anks­čiau at­si­sa­kiu­sį „ka­ta­li­kiš­kai pa­lai­do­ti Lie­tu­vos pre­zi­den­tą Al­gir­dą Bra­zaus­ką, nes, pa­sak ar­ki­vys­ku­po, jis vie­šai ne­at­gai­la­vo dėl sa­vo ko­mu­nis­ti­nės pra­ei­ties“.

Gal su „at­ei­ti­nin­ku“ D. Ud­riu tarp pa­si­ra­šiu­sių­jų at­si­dū­rė ir ki­tas at­ei­ti­nin­ki­jos va­das Vy­tau­tas To­lei­kis, tie­sa, jau se­no­kai ir­gi „žyd­šau­džių“ tarp lie­tu­vių bei­eš­kan­tis mo­ky­to­jas. O ko­dėl D. Ud­rys į pa­si­ra­šiu­sių­jų są­ra­šą ne­įtrau­kė maž­daug to­mis pa­čio­mis fra­zė­mis J. Bra­zai­tį šmei­žian­čio A. Pa­lec­kio? Ne­įpras­tai at­ro­do VDU va­do­vai (tarp jų vie­nas ak­ty­vus žemg­ro­bys Bo­ta­ni­kos so­de), prieš pen­ke­rius me­tus ati­da­rę LLV va­do­vo J. Amb­ra­ze­vi­čiaus var­do au­di­to­ri­ją, prieš tre­jus me­tus VDU II aukš­to ves­ti­biu­ly­je ati­den­gę ba­rel­je­fus ir at­mi­ni­mo len­tą (skulpt. Sta­sys Žir­gu­lis), o da­bar at­si­sa­kę pri­glaus­ti kon­fe­ren­ci­ją, skir­tą trum­pa­lai­kės LLV va­do­vui.

Tai, kad at­vi­rą laiš­ką pa­si­ra­šė Ire­na Vei­sai­tė, ku­rią nuo na­cių iš­gel­bė­jo so­vie­tų su­nai­kin­to gen. Ka­zi­mie­ro La­dy­gos šei­ma, tik pa­ro­do, jog nuo­šir­džiai klys­tan­čių tė­ra ne­daug. Tai, kad pa­si­ra­šė kai ku­rie žy­dų at­sto­vai (Ma­ri­ja Kru­po­ves, Fai­na Kuk­lians­ka­ja) bei Li­nas Vil­džiū­nas (be­je, jo dė­dė Jo­nas Vil­džiū­nas la­bai pa­si­tar­na­vo nai­ki­nant lie­tu­vių pat­rio­tus 1945–1947 metais, nes bu­vo Lie­tu­vos TSR NKVD va­do­vas, vė­liau ko­la­bo­ran­ti­nės LKP vei­kė­jas, mi­nist­ras, nuo 1953 m. bir­že­lio 10 d. iki spa­lio 22 d. bu­vo Lie­tu­vos TSR vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras, tu­rė­jęs pa­pul­ki­nin­kio ka­ri­nį laips­nį, or­ga­ni­za­vęs pas­ku­ti­nių­jų lais­vės gy­nė­jų ko­vos ži­di­nių lik­vi­da­vi­mą, par­ti­za­nų ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio su­ėmi­mą ir per­da­vi­mą teis­mui) ir­gi ne­ste­bi­na – ne­pa­lan­ku­mas už ne­pri­klau­so­my­bę ko­vo­ju­siems lie­tu­viams iki šiol ner­vi­na pa­na­šius „tie­sos ieš­ko­to­jus“.

J. Bra­zai­čio as­me­ny­bė at­ku­riant Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę tu­rė­jo ypa­tin­gą reikš­mę. Am­ži­nin­kai pa­brė­žia jo in­te­lek­tą, oru­mą. Jis bu­vo bū­tent be­kom­pro­mi­si­nis lais­vės sim­bo­lis. Dėl to ir sten­gia­ma­si jį su­nai­kin­ti. Tai da­rė ir vo­kie­čiai, ir bol­še­vi­kai. Jis, bū­da­mas gi­lus žmo­gus, in­te­lek­tu­a­las, hu­ma­nis­tas, į kiek­vie­ną žmo­gų žiū­rė­jo kaip į Die­vo kū­ri­nį. Kaip liu­di­ja Vy­tau­tas Damb­ra­va, J. Amb­ra­ze­vi­čius sie­kė spręs­ti žy­dų klau­si­mą, dė­da­mas pa­stan­gas jiems gel­bė­ti.

„Kai pas Bra­zai­tį at­vy­ko siau­bo ap­im­ta Kau­no žy­dų de­le­ga­ci­ja, jis tuo­jau pa­siun­tė Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rą ge­ne­ro­lą S. Raš­ti­kį pas vo­kie­čių ge­ne­ro­lą Von Ro­gu­es pa­reikš­ti „ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ir su­si­rū­pi­ni­mo šiuo rei­ka­lu“ ir vy­riau­sy­bės var­du pra­šy­ti su­stab­dy­ti Kau­ne bei pro­vin­ci­jo­je vyk­do­mą bau­džia­mą­ją ak­ci­ją prieš žy­dus. Prof. A. Da­mu­šis mums pri­me­na ge­ne­ro­lo Von Ro­gu­es at­sa­ky­mą: „Jūs ne­sa­te prie to pri­pra­tę, tu­rė­si­te pri­pras­ti. Tai da­ro ne vo­kie­čių ka­riuo­me­nė, o ges­ta­pas“.

Vo­kie­čiai ban­dė ir gra­žiuo­ju, ir pik­tuo­ju pri­vers­ti Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę lik­vi­duo­tis ir mi­nist­rams tap­ti na­cių re­ži­mo ge­ne­ra­li­niais pa­ta­rė­jais. Ne­veng­ta nė gra­si­ni­mų, ta­čiau vy­riau­sy­bė ne­si­trau­kė iš ke­lio. Ma­ty­da­mi, kad Lai­ki­no­ji Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė vei­kia ryž­tin­gai ir spren­džiant prin­ci­pi­nius klau­si­mus į kom­pro­mi­sus ne­si­lei­džia, vo­kie­čiai ban­dė su ges­ta­po pa­gal­ba suor­ga­ni­zuo­ti net at­vi­rą su­ki­li­mą prieš vy­riau­sy­bi­nin­kus. Šal­tas J. Bra­zai­čio re­a­ga­vi­mas pa­dė­jo iš­veng­ti krau­jo pra­lie­ji­mo tarp pa­čių lie­tu­vių.

Pa­si­ra­šiu­sie­ji at­vi­rą laiš­ką ne­ieš­ko so­vie­ti­nio rep­re­si­nio apa­ra­to ko­la­bo­ran­tų, ku­rie ma­siš­kai ve­žė į Si­bi­rą, kan­ki­no ir šau­dė Lie­tu­vos gy­ven­to­jus vos pra­si­dė­jus 1940 me­tų oku­pa­ci­jai. Ko­dėl ne­ieš­ko? Už­tat kad jie tę­sia ko­la­bo­ran­tų dar­bą. Šiuo­lai­ki­niai tau­tos kvis­lin­gai tu­rė­tų pa­klaus­ti sa­vęs: „Ko­dėl lie­tu­viai tūks­tan­čius jau­nuo­lių su­tel­kė su­ki­li­mui prieš bol­še­viz­mą ir griež­tai pa­si­prie­ši­no sto­ti į SS ba­ta­lio­ną?“

Jie tu­rė­tų at­sa­ky­ti: „Bū­tent Bir­že­lio su­ki­lė­lių ir Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės iš­ug­dy­ti lie­tu­viai ži­no­jo lais­vės ver­tę ir ne­lei­do ki­tiems jos slo­pin­ti“. J. Bra­zai­čio at­sa­ky­mas da­bar­ti­niams kvis­lin­gams bū­tų vie­ni pas­ku­ti­nių­jų jo už­ra­šy­tų žo­džių: „Aš bu­vau jau nai­ki­na­mos Lie­tu­vos vai­kas, ir ma­no ro­lė te­bu­vo kamš­čio ro­lė – už­kimš­ti sky­les, ku­rios at­si­ra­do su­nai­ki­nus kva­li­fi­kuo­tus žmo­nes.

Po­li­ti­kos rū­pes­čiai yra pra­ei­na­mo po­bū­džio, nors ir ne­iš­ven­gia­mi, ir ne­iš­ven­gia­mos au­kos die­nos rei­ka­lui. Bet šau­kiu ir šauk­siu, kad am­ži­ny­bės kal­viai ne­bū­tų iš­kei­čia­mi į se­kun­džių kal­vius“. Tad, kvis­lin­gai, ne­nai­kin­ki­te ir to­liau dėl tau­tos at­ei­ties ir lais­vės ko­vo­jan­čių žmo­nių. Ne­nai­kin­ki­te re­zis­ten­ci­nės dva­sios, kaip is­to­ri­nės at­min­ties, ne­bū­ki­te pri­si­tai­kė­liai, kar­je­ris­tai, žemg­ro­biai, ko­vo­jan­čios tau­tos dva­sios gniuž­dy­to­jai. Ne­bū­ki­te me­lo ide­o­lo­gi­jos, fi­lo­so­fi­jos, po­li­ti­kos, ku­ria rė­mė­si jau su­by­rė­ju­sio so­vie­tiz­mo ir be­veik su­by­rė­ju­sio ko­mu­niz­mo pa­sta­tas, tę­sė­jai.

Nuotraukoje: Juozas Ambrazevičius – Brazaitis, 1941-aisiais tapęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės ministru pirmininku.

Laikraštis „XXI amžius”

2012.06.29