Pirmą kartą neturėjau galimybės nei dalyvauti Sausio 13-osios renginiuose, nei matyti juos televizijoje, todėl dabar man sunku įsivaizduoti, kokį įspūdį jie man būtų padarę.
Tačiau jau nelabai svarbu, kaip tas lemtingas dienas šiandien prisimena įvykių prie televizijos bokšto, Seimo, Televizijos dalyviai.
Žymiai svarbiau, kaip jiems pavyko visa tai perduoti tiems, kurie tada buvo maži, kurių dar visai nebuvo, o šiandien jie jau ima valstybės vairą į savo rankas arba į tą valstybę žiūri iš tolo – su nostalgija, su priekaištais, kad mes, čia pasilikusieji, neskubame jiems suteikti dvigubos pilietybės.
Ar tiems, kurie nebuvo Baltijos kely arba jo neprisimena, kurie negirdėjo Sausio 13-ąją tankų ir automatų šūvių, – ar jiems mes sugebėjome raštu, žodžiu, vaizdais perteikti tų įvykių tragizmą, žavesį, prasmę? Ar gatvėje paklausti – kas tą tragišką ir kartu pergalingą naktį šaudė prie Televizijos bokšto ir Televizijos? – jie nedvejodami neišpyškins: savi?
Juk, nors šįmet nedalyvavau Sausio 13-osios renginiuose, nemačiau jų transliacijų, iki šiol įvairiausiais kanalais mane pasiekia tūlo Algirdo Paleckio šmeižikiška versija.
Bičiulis atsiuntė kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, Teisingumo ministeriją, Seimą dėl šio veikėjo ir jo “fronto” antivalstybinės veiklos. Gal pritarsi, kad apgailėtinam kolaboranto anūkui būtų iškelta baudžiamoji byla, gal paremsi, pasirašysi?
Dabar aš noriu paklausti: ar toks žingsnis – pats tinkamiausias? O jeigu šio Rusijos advokato balsas būtų buvęs nutylėtas? Nėra Algirdo Paleckio, tuščia vieta, nesusipratimas, žvirblis, į kurį iš patrankos šaudyti neverta. Man toks veiksmų scenarijus būtų priimtinesnis. Juk politikoje, visuomeninėje veikloje nutylėjimas – labai iškalbingas ir labai skaudus, veiksmingas. Šitą supranta visi politiniai (ir ne tik) garbėtroškos, kurie žūt būt bando atkreipti į save dėmesį bet kokiomis priemonėmis.
Užauginome A.Paleckiui ragus, ir dabar jo jau su šakėmis nepaimsi, ne mūsų nosiai. Jį gins Vladimiro Putino matuška Rusija labiau, negu kokį Michailą Golovatovą. Jo populiarumas auga kaip ant mielių. Jis jau – tarptautinė figūra. Ar daug nuteisėme omonininkų? Vieną pirmą pasitaikiusį, ir tai tik dėl to, kad jo negina Rusija. Išvysi A.Paleckį iš Lietuvos – įmesi lydeką į vandenį. Pirma padarome, paskui pradedame galvoti.
Bijau, kad sąmoningai ar nesąmoningai kyla naujas skandalas. Juk Viktoro Uspaskicho korta jau mušta, žmogus atidirbo su kaupu – reikia naujo masalo, į kurį vėl kelerius metus būtų nukreiptas visų žiniasklaidos priemonių dėmesys. Vėl teismai, vėl apeliacijos, protesto ir pritarimo mitingai, gal net diskusija “Tautos aikštėje”. Kodėl gi ne? Svarbiausia – sujaukti žmonių protus, neleisti jiems imtis gyvybiškai svarbių darbų. Buvo Rolandas Paksas, buvo (iš dalies dar tebėra) V.Uspaskichas, Neringa Venckienė… Dabar Justo Paleckio anūkas Algirdas.
”XVIII a. pabaigoje jau puikiai veikė “karalių darymo” politinės technologijos; jomis ir šiandien sėkmingai naudojamasi “darant” arba priešingai – nuverčiant tautos išrinktus prezidentus, nors šiais laikais masinio informavimo priemonės suteikia perversmininkams kur kas didesnes dezinformavimo galimybes, kai “baltojo” ir “juodojo” piaro (pagyrų ir juodinimo kampanijos spaudoje) kokteilis sukelia visuomenės nuomonių chaosą, ir tautos daugumos žmogus ima nesuprasti, kur apgaulė, o kur šmeižtas, kur tiesa, o kur melas”. – Pacitavau sakinį iš puikios Algimanto Bučio knygos “Barbarai. Vice Versa. Klasikai”, kurią šiomis dienomis skaitau.
Dėl Sausio 13-osios įvykių mūsų, viską mačiusiųjų savo akimis, suklaidinti neįmanoma, mes suprantame, ko siekia “frontas” ir jo vadas, kam jis tarnauja, bet jaunimas, kurio nei šeimose, nei mokyklose nesugebėjome deramai sudominti Lietuvos naujausiųjų laikų istorija, gali ir nesuprasti, “kur apgaulė, o kur šmeižtas, kur tiesa, o kur melas”.
“Nuostabu, bet Lietuvos valdžia nenori suprasti, kad, juo labiau ji bando policinėmis priemonėmis uždrausti tiesą apie Sausio įvykius, tuo vis daugiau žmonių jais domisi”, – rašo Vladislavas Švedas rusiškai parašytame straipsnyje, kurį man ataiuntė tas pats bičiulis. Kartais ir iš priešų verta pasimokyti. Šiuo atveju įžūlus melas vadinamas tiesa, bet juk Rusija niekada apie mus nesakė tiesos. Gal geriau: šuo loja, o karavanas eina toliau? Bijau, kad nuolat kartojamas A.Paleckio melas daliai jaunosios kartos (ir ne tik) gali pavirsti tiesa. Ar šito siekiame?
Ko siekia signataras Zigmas Vaišvila, kuris Seime per iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą sakė, kad būsimoji prezidentė jau nepriklausomoje Lietuvoje ne tik dirbo okupantų aukštojoje partinėje mokykloje, bet dar gavo ir premiją už gerą darbą? Tas pats signataras, kuris siekia A.Paleckį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir prašo parašais jį paremti. Gal konservatoriai teisūs sakydami, kad pagrindinės kritikos strėlės dabar nukreiptiamos ne į juos, o į Prezidnetę. Gal Z.Vaišvila jau sapnuoja savo atėjimą į Daukanto aikštę? Gal tiesia kilimą Dariui Kuoliui ar dar kam nors?
Taip, rinkimai artėja, kandidatų bus per akis, bet kuo A.Paleckio persekiotojui Z.Vaišvilai neįtiko Prezidentė? Ar tik tuo, kad jos praeitis išties nekelia susižavėjimo? O gal šuo pakastas giliau: kad ji už energetinę nepriklausomybę, t.y. už naują atominę elektrinę? Kad ji nesiglebesčiuoja nei su Rusija, nei su Lenkija, nei su JAV, “o tik su tolima šiaure, kuri su mumis bendrauti neturi jokio noro”(Rimvydas Valatka)?
Jeigu tai tiesa, tai Z.Vaišvila taip ir turėtų sakyti, o ne smūgiuoti žemiau juostos. Juk ir jo praeitis – ne be nuodėmių, žvelgiant į ją iš šių dienų, kai, jam vadovaujant, šturmavome (aš taip pat) atominę elektrinę, kurios dabar taip gaila, kuri dabar taip praverstų! Iš šių dienų pozicijų Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos blokavimo istorija irgi buvo trumparegiška, ne be Z.Vaišvilos įtakos.
Smūgiai žemiau juostos, žinoma, labiau pastebimi, labiau įsimenami, todėl jais ir bandoma pridengti, nutylėti tikruosius ketinimus, tautos daugumos žmogų nuvesti į šalį, prie daktariškos dešros, prie Televizijos bokšto, visai nesitikint nubausti kaltų nei Medininkų, nei Sausio 13-osios bylose.
Signataras politinės retorikos galėtų pasimokyti iš Seimo nario, Viktoro Uspaskicho pastangomis paskirto Seimo pirmininko Vydo Gedvilo. Jo interviu radijo stočiai “Svoboda” laikytinas nuoširdaus politinio kalbėjimo pavyzdžiu. Paprastai politikai viena galvoja, kita sako, trečia – daro, o naujasis mūsų Pirmininkas sako tai, ką galvoja. Ne taip, kaip Z.Vaišvila. Reikia gerinti santykius su Rusija, reikia pasirūpinti savo žmonėmis. Lietuva iš Rusijos perka labai daug dujų, o Jungtinės Valstijos yra labai toli ir nuo jų dujų neprisijungsi.
Paprasta ir aišku kaip dieną. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docento, Seimo pirmininkas draugiškus santykius su šalimis grindžia “pataikavimu, nuolaidžiavimu, nedarymu ar nepastebėjimu to, ką turi pastebėti demokratine save vadinanti šalis”. Pasak jo, kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų esanti Lietuva turi “įvairios patirties, gebėjimų, interesų ir poveikio priemonių, tačiau taip pat – moralinių ir teisinių įsipareigojimų”.
Tai kad Rusijai pataikauti, nuolaidžiauti, nesakyti nemalonių dalykų – tokia dabartinės Lietuvos valdžios strateginė politika. Bendradarbiauti bet kokia kaina. Neseniai “Tautos aikštėje” buvo paklausta: “Ar glaudūs santykiai su Rusija keltų grėsmę Lietuvai?” Dauguma šio renginio žiūrovų ir ekspertų mano, kad glaudesni santykiai su Rusija grėsmės Lietuvai nekelia. Rusai bijo mūsų, o ne mes rusų, jie mus ir latvius bei estus laiko didžiausiais Rusijos priešais. Taip buvo pasakyta “Tautos aikštėje”.
Reikia kaip nors rusus nuraminti, kad kolei kas mes jų neokupuosime, kaip 1940-aisiais, nereikalausime žalos atlyginimo, už Gazpromo dujas mokėsime brangiausiai, išsirinksime prezidentą, kuris pirmo draugiško vizito vyks ne į Rygą, o į Maskvą, nebendrausime su Amerika…
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2013.01.21
