Sovietmečiu, kai koncerte kartais (retai) koks choras sugiedodavo Maironio "Lietuva brangi", ašaros riedėdavo. Dar ir dabar ta giesmė jaudina, bet ašaros nerieda. Žmogus negali visą laiką nei džiaugtis, nei liūdėti. Daug džiaugsmo patyrėme 1988-aisiais – 1989-aisiais ne tik giedodami Maironį, bet ir Vincą Kudirką, Antaną Baranauską, Justiną Marcinkevičių, stovėdami Baltijos kelyje, daugiatūkstantiniuose mitinguose… Visų ir visko nesuminėsi.
Ir štai nuo tų dienų jau prabėgo ketvirtis amžiaus! Žmogaus gyvenime – daug metų . Vieni užaugome, kiti pasenome, išėjome, išeiname. Išeiname su skaudama širdimi…
Bus daug kalbų apie tą vos ne stebuklingą praeitį, daug pasirinktinai sumontuotos dokumentikos apie mūsų laisvės metus. Kokie vieningi ir drąsūs buvome! Nežinau, ar mūsų vaikai ir vaikaičiai brauks džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaras visa tai girdėdami ir matydami. Gal tik kai kurie, mažoji dalis. Dėl to ir skauda širdį išeinant.
Keli bičiuliai beveik vienu metu atsiuntė internete platinamą laišką:
Kaip visi gerai žinome, nors Sąjūdis atkūrė Nepriklausomybę, tačiau, kaip argumentuotai atskleidžiama prof. Vytauto Radžvilo studijoje ,,Pilietinės ir politinės visuomenės santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema”, ,,dainuojanti revoliucija” baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir tik trumpam pašlijusio nomenklatūrinio režimo atkūrimu. Po neokomunistinės restauracijos pradėta ,,suvedinėti sąskaitas” ir keršyti aktyviems sąjūdininkams, jo pirmeiviams.
Visoje Lietuvoje, ypač rajonuose, jie ir šiandien ujami ir persekiojami. Viena iš dabartinės valstybės apverktinos būklės priežasčių yra ta, kad iš viešojo ir akademinio gyvenimo sričių jau dvidešimt metų nuosekliai išstūminėjami sąjūdinės dvasios, tautos ir valstybės idėjoms ištikimi žmonės. Priešiškumo ir net atviros neapykantos Sąjūdžiui tendencijos nuolatos stiprėja: tai ypač akivaizdžiai parodė pernai vykęs Bronislovo Genzelio, Alvydo Medalinsko ir Romualdo Ozolo teismas.
Laiške rašoma apie padėtį Vilniaus universiteto TSPM institute, kai jam vadovauja direktorius Ramūnas Vilpišauskas: pradėta gausiai priiminėti dirbti antitautinių ir antivalstybinių nuostatų ir neapykantos Sąjūdžiui net neslepiančius asmenis. Tačiau tuo neapsiribota: prasidėjo ir vis labiau įsibėgėjo TSPMI Europos studijų katedros vedėjo V. Radžvilo puolimas.
Profesorius tikriausiai bus išstumtas, nes, kaip rašoma laiške, kai kurių kolegų visaip įžeidinėjamas ir niekinamas, esą, rašantis tiesiog nesąmones. Nieko nuostabaus. Perskaitykite istoriko Česlovo Laurinavičiaus straipsnį "Klausimai praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Sąjūdžio gimimo", paskelbtą "Metuose" (2013, gegužė birželis 5-6).
Autorius bando apibendrinti per šį laikotarpį įvykusius pokyčius ir tendencijas:
… praėjus ketvirčiui amžiaus nuo tų atmintinų dienų, kai prasidėjo visuotinė nacionalinė sutelktis, tikėjimas nacionalinėmis vertybėmis, deja, netapo neginčytina natūralia realybe. Vis dažniau galima matyti ir fiksuoti bandymų nuneigti ir lietuvius, kaip tautą, ir pačią Lietuvos valstybę apraiškas. Tiesa, tai vyksta palyginti lėtai, pasireiškia labai skirtingomis formomis, iš pirmo žvilgsnio tarsi tarp savęs visai nesusijusiomis. Bet kartu vis auga nuojauta, kad artėja kažkas panašaus į cunamio bangą, grasinančią nušluoti visą Lietuvą, nors kol kas tos bangos dar nematyti…
…Taigi buvusių baudžiauninkų ir kolūkiečių palikuonims staiga paaiškėjo, kad liberaliai nusiteikęs individas gali visiškai ignoruoti tą visuomeninę aplinką, kurioje jis gyvena; pavyzdžiui, įmanoma visai legaliai ir ramia sąžine gauti 36 000 litų per mėnesį atlyginimą, nors toje šalyje net profesoriaus atlyginimas dešimt kartų mažesnis.
Negana to, teisė bei sąžinė gali būti ramios ir tuomet, kai darbas, apmokėtas tieka tūkstančių litų per mėnesį, naudos kitiems neatnešė. Taigi liberaliai nusiteikęs individas turi teisę ignoruoti tą aplinką, kurioje užaugo ir įsisavino kad ir tas pačias liberalias tiesas, ir ramia sąžine išvykti ten, kur nori, aišku – kur bus geriau.
Pagaliau toks asmuo gali savęs visiškai nesieti su šio krašto istorija – ypač su sovietmečiu, kas šiais laikais tiesiog naudinga, tiksliau, nesieti su aplinkybėmis, kurios buvo, kai kūrėsi dabartinė Lietuvos valstybė, formavosi jos tauta ir teritorija, manyti, kad jis už tai visiškai neatsakingas, ir pagalia, kad dabartinė Lietuva – tai viso labo tik istorinis atsitiktinumas tarp aibės kitų.
Nenuostabu, kad tokiam individui modernizmo laikais iškilusios vertybės, tokios kaip gimtoji kalba ar tautinė valstybė, yra tik priemonė. Neseniai teko skaityti pamokymą, kad kalbos politinė reikšmė tolygi "makaronams". (Įdomu, kokias mintis tokia nuopmonė sukeltų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur prancūzų kalbos plėtros siaurinimas draudžiamas įstatymu. )
Tuo tarpu kitame viešame seminare į klausimą, ką reiktų daryti dėl didėjančios lietuvių emigracijos, atsakyta: "Išeitis – jaunimas, kuris jau laisvai bendrauja anglų kalba ir kuris nebeturi jokių sentimentų dėl to, kas buvo prieš dvidešimt ar prieš penketą metų…"
Tai išklausęs seminaro moderatorius išreiškė viltį, kad lietuviai, nors pasklidę po pasaulį nebekalbės lietuviškai, vis viena galės jausti solidarumą , kokį, pavyzdžiui, jaučia žydai. Tai štai kaip reikįtų suprasti frazę apie kuriamą Lietuvą pasaulyje (taip mėgtą buvusio premjero). Vadinasi, vietoje amžino žydo projektuojamas "amžinas" lietuvis. Įdomu tik, koks turės būti lietuvius siejantis ženklas, kai lietuvių kalbos nebebus…
Štai su kokiomis problemomis atėjome į Sąjūdžio jubiliejų. Bet apie jas iškilminguose renginiuose kalbama nebus. Apie jas dar galima rašyti mažai žinomuose leidiniuose, tokiuose kaip "Metai" – jeigu turi pakankamai drąsos, jeigu nebijai būti apšauktas atsilikėliu, jeigu nebijai prarasti liberalo vadovaujamo instituto katedros. Profesoriaus Vytauto Radžvilo pavyzdys – ne išimtis. Nauja čia tik tai, kad pradedame priešintis, skriaudžiamą – ginti. Labai sveikintinas, palaikytinas reiškinys.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2013.05.30
