Amerikiečiams nuvertus Irako diktatorių Sadamą Huseiną šios šalies specialiųjų tarnybų vadovai, agentai ir rezidentai nebuvo uždaryti nei į kalėjimus, nei teisiami. Bent jau visi, bent jau ilgam. Kaip rodo istorijos pavyzdžiai, karai, revoliucijos ir perversmai XX amžiuje palaidojo ne vieną imperiją, ne vieną diktatūrą. Kartu su imperijomis bei diktatūromis žlugdavo ir daugelis tos santvarkos atributų, ramsčių, pagalbininkų – prezidentai, politinė vadovybė, generolai, diplomatai, premjerai. Išimtis – žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnai. Žvalgybos darbuotojai visada susirasdavo darbo kitose valstybėse. Dauguma žvalgybos specialistų niekad nebūdavo sušaudomi, nes jų patirties ir žinių prireikdavo naujiesiems šeimininkams.
Kai Pirmojo pasaulinio karo metais žlugo Osmanų imperija, daugelis arabų karininkų, tarnavusių Turkijos armijoje, grįžo į tėvynę, pasiryžę dirbti bet kam, kas tik mokės solidų atlyginimą. Iš tų laikų labiausiai žinomas Fauzi al-Kaukdži. 1914 – 1918 metais būtent jis planavo, rengė britų užnugaryje teroro aktus, diversijas. Po karo šis žvalgybos specialistas grįžo į tėvynę ir savo paslaugas pasiūlė Prancūzijos karinei žvalgybai. Dar vėliau jis vadovavo antikolonijiniam sukilimui Sirijoje ir Palestinoje. Kai į valdžią Vokietijoje atėjo Hitleris, Fauzi bendradarbiavo su nacistine Vokietija.
Pasaulyje buvo vertinami ir carinės Rusijos žvalgybos bei kontržvalgybos karininkai. Po revoliucijos daugelis jų pabėgo į Turkiją, Iraną, Afganistaną, Pakistaną. Gyvendami šiose valstybėse carinės Rusijos karininkai dirbo britų, japonų, prancūzų ir lenkų žvalgyboms, informuodami šias šalis apie padėtį Vidurinėje Azijoje ir Kaukaze. Carinės Rusijos karininkai nuoširdžiai, visa širdimi nekentė bolševikų, ir vis dėlto kai kurie iš jų tapo dvigubais agentais – sąžiningai tarnavo tiek Vakarams, tiek bolšvevikų specialiosioms tarnyboms.
Pavyzdžiui, Irano rytuose slaptus duomenis rinko carinės Rusijos karininkas Gofmanas. Irano pietuose slaptas žinias rinko kitas caro kariuomenės karininkas Samoilovas. Surinktus duomenis jie perduodavo Maskvai, nors iš tiesų dirbo ir kai kurioms Vakarų specialiosioms tarnyboms. Jų žinios prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjungai padėjo neutralizuoti nacistinės Vokietijos agentūrą, įsitvirtinančią Vidurinėje Azijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo daugelis nacistinės Vokietijos žvalgybininkų irgi niekur nedingo – nebuvo sušaudyti, nebuvo pūdomi kalėjimuose. Jų patirties kovojant su Blogio imperija prireikė amerikiečiams. Siekdamas neutralizuoti SSRS keliamą grėsmę Vakarų Europai Vašingtonas padėjo Vokietijoje susikurti “Geleno organizacijai” – slaptai žvalgybinei tarnybai. Amerikos Centrinei žvalgybos valdybai ypač prireikė nacistinės Vokietijos žvalgybos karininkų pagalbos įsigalint Artimuosiuose Rytuose, kur kūrėsi naujos arabų valstybės. Artimųjų Rytų reikalus kuravo ypatingai slapta nacistinė organizacija “ODESSA”.
Jai vadovavo Sirijos pilietis Hasanas el-Bei, kuris išties buvo papulkininkis Hansas Miuleris. Saugiai perkelti nacistinės Vokietijos žvalgus į Artimųjų Rytų regioną rūpinosi ne tik “ODESSA”, bet ir muftijus Hadž Amin al Huseini ir Otto Skorceni. Egipto specialiosioms tarnyboms talkino buvęs SS papulkininkis Joachimas Domlingas, kadaise vadovavęs Diuseldorfo gestapui. Šis SS pulkininkis ilgainiui tapo Egipto vidaus reikalų ministro patarėjumi. Egipto kontržvalgybą kurti padėjo Halilis ibn-Saliam (jo tikroji pavardė – Bernardas Bendera, jis iki tol vadovavo Ukrainos gestapui).
Suskaičiuoti, kiek nacistinės Vokietijos slaptųjų tarnybų agentų ir darbuotojų susirado šiltas ir patogias darbo vieteles Artimuosiuose Rytuose, nėra sunku – apie du tūkstančius. Stambiausios jų kolonijos buvo Egipte, Sirijoje, Saudo Arabijoje ir Irake. O apie 1950-uosius Artimuosiuose Rytuose gyveno jau apie 8 tūkst. buvusių nacistinės Vokietijos žvalgų.
Pavyzdžiui, Sirijoje itin ilgai gyveno gyvena 91-erių metų sulaukęs buvęs SS kapitonas Aloyzas Bruneris. Sirijoje jis tituluotas “garbinguoju Sirijos kontržvalgybos patarėjumi”. Nepaisant deklaruojamos ištikimybės Egipto, Sirijos ar Irako slaptosioms organizacijoms, šie vokiečiai tuo pačiu palaikė ryšius ir su Vakarų Vokietijos “Geleno organizacija”, o vėliau – su BND (Vakarų Vokietijos slaptoji tarnyba). Jų paslaugomis naudojosi ir amerikiečių CŽV, ir net Izraelio “Mosssad”.
Įdomus ir Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos “Štazi” likimas, kai 1989-aisiais griuvo Berlyno siena ir abi Vokietijos susijungė į bendrą valstybę. Dėl teisės perimti “Štazi” archyvus grūmėsi tiek rusai, tiek amerikiečiai, tiek Vakarų vokiečiai. Amerikiečiams atiteko dvi svarbios kartotekos, kuriose užregistruoti socialistinės Vokietijos agentai, dirbę Artimuosiuose Rytuose ir Afrikos žemyne. Amerikiečiai pasinaudojo šių agentų paslaugomis.
Tačiau dar vis tiek buvo likę tūkstančiai socialistinės Vokietijos šnipinėjimo meistrų, kurie neturėjo darbo (Berlynas juos išleido į pensiją, tesumokėjęs vos 802 tuometines markes kaip vienkartinę pašalpą). Žodžiu, arabų šalys susirado be pinigų ir be jokio užsiėmimo paliktus “Štazi” darbuotojus ir pasiūlė gerai apmokamą darbą. Buvusiems “Štazi” darbuotojams arabai suteikė galimybę dirbti ne kaip politinei, ne kaip ideologinei, ne kaip karinei, bet visų pirma kaip komercinei žvalgybai. 1991 – 1992 metais kai kurie “Štazi” bosai jau dirbo Sirijai. 1993 metais buvę “Štazi” veikėjai pastebėti Jemene. “Štazi” agentų paslaugų prireikė ir tuometinei Pietų Afrikos Respublikai. PAR jų dirbo gal net keli šimtai.
Sadamo Huseino žvalgyba buvo viena stipriausių Artimuosiuose Rytuose. Taigi amerikiečiai, kadaise užvaldę nacistinės bei socialistinės Vokietijos paslaptis, norėjo, be abejo, po savo sparnu priglausti ir Irako žvalgus. Manoma, kad amerikiečiai turi itin gausią Irako specialiųjų tarnybų agentų kartoteką. Vašingonui susidaryti išsamų vaizdą apie Irako žvalgus padėjo Kurdų, turkų ir žydų žvalgybos bei kai kurie į nelaisvę paimti aukšto rango Irako generolai.
Remiantis surinktomis žiniomis, Irako agentus Vašingtonas suskirstė į dvi kategorijas. Pirmoji kategorija – tai tie Irako karinės žvalgybos darbuotojai, kuriuos amerikiečiai norėtų panaudoti tolimesniam darbui Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Centrinėje Azijoje. Pasak JAV CŽV ekspertų, karinės žvalgybos darbuotojai mažiausiai myli S.Huseino režimą. JAV ketina patraukti savo pusėn ir Irako bendrosios žvalgybos darbuotojus, ypač tuos, kurie neužsitarnavo aukštų laipsnių. Kitai kategorijai priklauso odiozinės asmenybės – baudžiamųjų būrių vadai, S.Huseino asmens sargybiniai, susitepę nekaltų žmonių krauju. Būtent antrosios kategorijos žvalgus amerikiečiai teisė ir jų paslaugomis nesinaudojo.
Niekas neabejoja, kad amerikiečiams Irako specialiųjų tarnybų sukauptos informacijos verkiant reikia. Tiesa, kai kas gali pasakyti, jog tokia politika – ne itin garbinga. Bet ar yra kokia nors kita išeitis? Jeigu amerikiečiai savo žinion nebūtų perėmę Irako žvalgybos pareigūnų, jie vis tiek neliktų be užsiėmimo. Tokiu atveju jiems darbą būtų parūpinusios Rusijos slaptosios tarnybos arba kai kurios diktatorių, religinių fanatikų valdomos arabų valstybės.
2011.06.11
