Labiausiai baugina nežinia dėl kompetencijos


Print

Per atkurtos nepriklausomybės metus matėme visokių premjerų.

Vieni iš jų kaip valdyti  šalį  konsultavosi su Maskva, kiti – su Briuseliu ar Vašingtonu, vieni vadovavo vyriausybei vos kelis mėnesius, kiti ilgiau, o paskutinis ilgiausiai – visą kadenciją.

Buvo premjerų, kurie sutarė su Prezidentu, kiti – ne, ignoravo ar buvo ignoruojami, turėjo Seime palaikymą ir neturėjo. Buvo, kad bankams griūnant rūpinosi savo kišene, kad tvarkė savo biznio ar partinius reikalus pirmiau valstybinių,  buvo dalies žmonių mėgstami, bet dažniausiai keiksnojami bene visi.

Tokia jau „real politik“ vykdytojų dalia. Niekas jų ten per prievartą nevarė – patys norėjo, kiti net labai. Nors turbūt niekas neprieštaraus teiginiui, kad tai labiausiai kritikuoti politikos elito atstovai.

Pagrįstai kyla klausimas – ko ten lįsti?

Atsakymas turbūt vienas – dėl tos pačios „real politik“, leidžiančios ne tik šnekėti, įtakoti, bet ir realiai vykdyti politiką, tiesiogiai veikiančią mano ir jūsų gyvenimus.

Įtakos svertų pasidalijimas ypač suaktyvėjo nuo a.a. premjero ir Prezidento A.Brazausko laikų, kai jis pareiškė, kad labiau norėtų būti premjeru nei prezidentu, iki dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri sugrąžino Prezidento institucijai deramą  svorį ir vietą politinėje hierarchijoje.

Manau, tai pasiekta ne be išmintingos ir valstybės interesus aukščiau asmeninių ambicijų ir partinių interesų stačiusio buvusio premjero A.Kubiliaus pagalbos, liudijančios jo politinę kultūrą. Tai akivaizdu, kai prisimeni, kad kartais jį matydavom išeinantį iš Prezidentūros pamėlynavusiu ir vos tvardančiu emocijas veidu.

Vis dėlto tai buvo ir bus vienas ryškiausių ir daugiausia lemiančių politinių postų realiame  mūsų šalies gyvenime, ir iš buvusiųjų premjerų būtina pasimokyti.

Nesumažėjo šio posto reikšmė ir dabar, kai Prezidentė remiasi visos tautos suteiktu mandatu ir itin dideliu palaikymu, o būsimas premjeras –  Seimo dauguma,  kurią taip pat rinko visa tauta. Tačiau silpnoji premjero vieta – nevienalytis ir visą laiką  žmonių keiksnojamas Seimas, o jis keiksnojamas bus visada, kokį jį beišrinktumėm. Tokia susiklostė tradicija ir tokia yra realybė – ieškant kaltų dėl savo asmeninių nesėkmių, lengviausia apkaltinti kitą, nors pats už jį balsavai. Todėl Seimas – ne itin stipri atrama premjerui, net ir turint aiškią daugumą.

Tačiau stipriąja premjero korta galėtų tapti komanda, kurią jis suformuos iš ministrų, taip pat – ministrų  kompetencija bei  jų komandų patirtis.

Čia, manau, ir slypi svarbiausias visai tautai  klausimas, keliantis daugiausia nerimo.  Ypač po to, kai paaiškėjo, kad galima būsimoji premjero aplinka dalijasi ministerijas ne pagal kompetenciją, atsispindinčią programinėse nuostatose ir išreiškiamą partijų turimomis asmenybėmis norimoje valdyti srityje, o pagal  pinigų srautus ir ypač – europinių pinigų srautus.

Taip pradedant netoli tenueisi ir, kaip sako dzūkai, – neilgi jų valakai.  Tai tampa dar akivaizdžiau, pažvelgus į partijų rinkiminių programų kultūros dalį, jei tik partijos tokią turi (pvz., “Tvarka ir teisingumas” – neturi). Kultūra ne skaldo, o vienija, ji – geriausias mūsų veidrodis. Kultūroje aiškiausiai atsiskleidžia žmogus, jo asmenybė, išsilavinimas, kompetencija, čia nepasislėpsi už populistinių frazių “remsim ir skatinsim“ ir skardinių būgnelių tratėjimo apie „naktinę reformą“ ar partinių interesų, dangstomų „rinkėjų išreikštu pasitikėjimu“, kurį nemažai įtakojo gausus nusikaltėlių būrys (balsų pirkimo kalėjimuose skandalas).

Nesame tokia didelė tauta, o ir partijos – ne tokios skaitlingos, kad galėtų pasigirti turinčios  savo gretose geriausius  konkrečių sričių atstovus ir kad galėtų, kaip Viktor Uspaskich, pareikšti, jog savo partijoje turi visų sričių specialistus, galinčius tapti kompetetingais ministrais. Vos pažvelgus į Darbo partijos kultūros programą – visa „kompetencija“ kaip ant delno, nereikia nieko aiškinti (gurmanams dar rekomenduočiau žvilgtelti į šios partijos įstatų kultūrai skirtą dalį, ji itin pikantiška ir sukurta, matyt, skambant kanklėms ir balalaikoms).

Su darbiečių kultūrine programa tegalėtų konkuruoti ir net laimėti „kompetencijos“ lygmenyje tik LLRA programa, žinoma, neskaitant  TT, kuri iš viso nesugebėjo net suformuluoti savo kultūrinių nuostatų ir yra visiškoje kultūros paraštėje.

Rinkiminių debatų metu ši kompetencija labai ryškiai atsiskleidė, kai viršų ėmė emocijos, o ne išmanymas, ne komandinis mąstymas, tautos interesai, darbų tęstinumas, o vadų ir vadukų savireklama, kuri dažnai pasirodydavo žemiau kritikos.  Diskusijose – jei tik jas galima taip pavadinti, kai nesiklausoma prelegentų ir net nebandoma diskutuoti, o rėkiama ir svaidomasi reklaminiais lozungais – dominavo ne mus vienijančios temos paieškos, o skaldančios temos eskalavimas.

Ta absoliučiai visuose debatuose dominuojančia tema tapo – kas geriau pagarbins ekonominį Aukso veršį, kuris turėtų išspręsti visas mūsų problemas ir padaryti mus laimingais, norim mes to ar ne. Anot politikų, ekonomika turėtų apipilti mus gėrybėmis ir sugrąžinti emigrantus namo, bet su sąlyga, kad jie ar jis ir tik jeigu jie ar jis bus išrinkti ir valdys. 

Tačiau ne ekonomika mus kaip tautą vienija – mes dirbame skirtingų šalių ekonomikoms, net gyvendami Lietuvoje, jau nekalbant apie emigracijoje gyvenančius tautiečius, ir ne ekonomika padaro mus laimingais. Visada buvo ir bus šalių, kur žmonės gyveno ir gyvens materialiai geriau nei Lietuvoje, ir mes nesame lengvatikiai, kad patikėtume lozungais, jog čia, gimtinėje, greit ar labai greit bus sukurtas komunizmas ir visi emigrantai, viską metę, puls namo, į pažadėtąjį rojų, nes komunizmas ir yra ne kas kita, kaip materialusis rojus, materializmo triumfas.

Politikams to visai nenorint, mes išgirdome visai ką kita – išgirdome politikų nerimą, kad greitai nebeliks Lietuvoje jaunų žmonių, kurie turėtų mokėti jiems dideles pensijas, ir jie bus priversti kviestis „darbo jėgą“ iš svetur, suprask, – iš Azijos, nes europiečiai čia kažin ar važiuos.

Emigracija – tai nekompetencijos išraiška ir jos pasekmė, dėl kurios kalti veikiau ne tie, kurie valdė dabar, bet ypač tie, kurie valdė prieš tai, nes tuomet  emigracija ir prasidėjo, o krizės metu tik įgavo pagreitį.

Kad pagrįsčiau šį teiginį, pasitelksiu mus ne skiriančius, o vienijančius vertinimo kriterijus, nes tik jie bendri visiems, nepaisant amžiaus, tautybės, lyties, religijos ar partiškumo. Jie išreikšti kultūroje ir pagrįsti meile ir dėmesiu kiekvienam žmogui. 

Deja, šių kultūrinių vertinimo kriterijų pasigedau ne tik priešrinkiminiuose debatuose, bet ir partijų programose. Ir bene akivaizdžiausias ir ryškiausias, visai nenagrinėtas debatuose ir beveik neatspindėtas partijų programose su nedidelėmis neišplėtotomis išimtimis – kultūros politikos ir kultūros ekonomikos klausimas, net kalbant apie emigraciją.

Kultūros, tai yra srities, kuri mus kaip tautą vienija, sutelkia, sukuria mūsų tapatybę ir ne tik labai reikšmingai sąlygoja ir įtakoja visos šalies ekonomikos plėtrą, bet ir pati, tiesiogiai dalyvaudama gamyboje, sukuria didelę nacionalinio BVP dalį. Srities, be kurios, drąsiai galima teigti, sugriūtų visa mūsų ekonomika, žlugtų  pramonė. Srities, kuri ne mažiau svarbi už mokslą, nes sukuria ne tik mus kaip žmones, bet ir suformuoja mūsų inovatyvų, nestandartinį mąstymą, be kurio progreso iš viso nebūtų. Ir ši sritis pasišovusiems mus valdyti  politikams visai arba beveik visai neįdomi?

Tačiau tai  veikiau parodo jų ir jų bendrapartiečių nekompetenciją ir neišmanymą, nei nesidomėjimą. Ir kaip po to neteigti, kad rinkimai nebuvo katės pirkimas maiše.

Išanalizavęs pagrindinių partijų įstatus ir rinkimų programas, galiu rimtai nuogąstauti dėl kompetencijos kultūros politikos klausimu ir jos svarbos suvokimo, nes kultūros  ekonomikos plėtros bei analitinio mąstymo ten nėra arba beveik nėra. Teisybės dėlei, čia tas „beveik“ skirtas socdemams, kurie bent užsiminė apie kultūros ir ekonomikos ryšį bei sąveiką.

Kad mokslas yra gamybos smegenys, suvokia beveik visi. O bene geriausiai tai suvokė valdžiusieji, daug padarę net krizės sąlygomis skatindami mokslą ir investavę  į mokslinės infrastruktūros plėtrą per milijardą litų.

Natūralu, kad kyla klausimas: o kiek per šį laikotarpį investuota į aukštosios kultūros, kuri yra visos kultūros ir kultūrinių industrijų mokslinė laboratorija, plėtrą?

Tačiau suvokimo, kad kultūra yra tų smegenų antrasis pusrutulis, sąlygojantis netradicinį mąstymą ir tiesiogiai įtakojantis gamybą, ne tik konservatorių, bet ir kitų partijų programose nėra. 

Taip ir norisi jų paklausti  –  ką gamintų lengvoji pramonė, audimo fabrikai, baldžiai, keramikos įmonės ir kt., ką statytų statybininkai be dailininkų, architektų, interjero ir eksterjero specialistų, be menininkų, tiesiogiai dirbančių gamyboje ir gamybai, jau nekalbant apie meno industrijas, kurios, naujausiais Kultūros ministerijos suburtos darbo grupės paskaičiavimais, per metus sukuria 5,5 milijardais, taip, milijardais, ne milijonais skaičiuojamą nacionalinio produkto dalį, atgal tegaudamos vos 250 milijonų savo plėtrai. Ir tai su dar menininkus žeminančiu prierašu – „Mes jus paremsim“…

O kur dar darbo vietų gausa, sukurta kultūros srityje ir maitinanti dažną tautietį? Politikų norėtųsi paklausti – ar bent įsivaizduojate, kiek darbo vietų sukuria vienas menininkas, pavyzdžiui, rašytojas?

Itin reikšmingas kultūros indėlis ir į eksportą. Kultūros indėlis jame – beveik 5 procentai viso nacionalinio eksporto. Ir tai pasiekta su tokiomis menkomis investicijomis. Tačiau partijų kultūros programose punkto, kaip skatinti šį eksportą, ne tik kad nėra, bet šis klausimas net nesvarstomas.

Apie visišką arba beveik visišką kultūros ekonomikos neišmanymą galima spręsti ir iš labiausiai iš visų gamybos sričių sumažintomis investicijomis į kultūrinių industrijų  plėtrą, jau nekalbant apie jos sukurtų produktų eksporto skatinimą ar tarptautinių kultūros klasterių kūrimosi rėmimą.

Be šito globalios ekonomikos laikais uždusime, kaip baigia uždusti mažoje rinkoje taip gerai išplėtota, turinti tiek tarptautiniu mastu pripažintų talentų ir galinti duoti labai stiprų efektą visai šalies ekonomikai knygų leidyba. Tai labai akivaizdus mūsų politikų kultūrinio aklumo ir neišmanymo pavyzdys, kuris tampa dar akivaizdesnis, kai prisimeni, kad per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį nesugebėta priimti net padoraus ir skatinančio kultūros plėtrą kultūros mecenavimo įstatymo.

O gal kas nors iš jūsų girdėjote apie kultūrinius slėnius, išaugusias investicijas iš ES fondų į kultūrą? Gal girdėjote, politikams kalbant apie emigraciją ar tautiečius gyvenančius svetur, apie  mūsų politikų inicijuotą ir suteiktą  paramą jų kultūrinei veiklai, laikraščiams, ugdantiems  ir saugantiems lietuvybę svetur (pvz.,  šimtą du metus be pertraukos einantis vienintelis lietuviškas laikraštis pasaulyje „Draugas“ –   gyvasis mūsų nacijos kultūros paveldas, vis prašantis Kultūros ministerijos ir visų politikų pagalbos ir nė cento negaunantis)?

Ir po tokių savo darbų politikai dar drįsta kalbėti apie globalią Lietuvą ir ryšių su emigracija skatinimą bei norą, kad tautiečiai sugrįžtų Tėvynėn. Veidmainiai, ne kitaip. Tai sakau visų partijų atstovams be išimties. Tai akivaizdu net aklam ir neskaitančiam jų kultūros programų. Juk krašto saugumas neįmanomas be kultūrinio saugumo, o žmonės savam krašte nori būti saugūs ir gerbiami. Ir ne tik savame krašte, bet ir svetur gyvenantis tautietis turėtų jausti mūsų politikų rūpestį ir paramą, nes tik tuomet bus galima kalbėti apie globalios Lietuvos kūrimą.

Ne tik ekonominės priežastys, bet ir kultūrinio nesaugumo, nepagarbos žmogui jausmas išgena mūsų tautiečius iš Tėvynės. Kaip galima sustabdyti emigraciją, šitaip negerbiant žmogaus ir laikant jį tik ekonominiu vienetu, o ne  asmenybe, kurios saviraišką  valstybė turėtų užtikrinti?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad po meno žmonių išreikšto nerimo  ir Prezidentės inicijuotų Kultūros politikos gairių patvirtinimo Seime bent jau pradėti skaičiuoti ir preliminariai suskaičiuoti kultūros industrijų uždirbti pinigai, tačiau tik tiesiogiai susijusiose su autorinėmis teisėmis kultūros industrijose (pirmą kartą Lietuvos istorijoje!). Tai jau nemažas žingsnis, leidžiantis viltis, kad ateityje bus suskaičiuoti ir visi, visose gamybos sferose kultūros uždirbti pinigai.

Net ir po šių pirminių paskaičiavimų dar vis atsiranda politikų, kurie teigia, kad kultūra yra išlaikytinė,  nebodami jau prieš porą metų Prezidentės pasakytų žodžių, kad kultūrai reikia sugrąžinti  jos uždirbtus pinigus. Kultūros nereikia remti, reikia tik jos neapvaginėti ir dar nesigėdijant teigti, kad „mes jus paremsime“. Kuo paremsite? Mūsų uždirbtų pinigų likučiu?

Nueinantieji kitų metų biudžete numatė didesnius asignavimus kultūrai, bet kas galėtų paneigti, kad atėjusieji jų nesumažins, jiems gi reikės pakelti minimalią algą, kuri susilygins su menininkų gaunama vidutine, ir šlavėjas bus kompetentingai prilygintas vidutinį atlyginimą gaunančiam menininkui su aukštuoju išsilavinimu. Ir tai neturėtų stebinti, jei prisiminsime ne taip seniai pasakytą raginimą menininkams, kad jie tegu važiuoja skinti apelsinų. Ir, mano žiniomis, nemažai talentingų menininkų jau skina šiuos vaisius ar plauna indus svetur.

Kaip galima be nerimo ir nuogąstavimo dėl kompetencijos žiūrėti į daugiausia balsų laimėjusios partijos lyderį, kuris net rinkiminiame klipe sako, kad tie, kurie moka šokti ir dainuoti (suprask – kultūrininkai), tegu šoka ir dainuoja, o mes einame dirbti . Tarsi profesionalus šokis ir daina  nebūtų alinantis darbas nuo mažų dienų. Jis savo reklaminiam klipui be sąžinės graužimo leidžia pavogti autorinę muziką, už ją sumokėdamas tik po kilusio skandalo, nors partijos rinkiminėje programoje pasižada  saugoti autorines teises…

Ir kaip po to nekalbėti apie moralią politiką, kompetenciją ir neremti Prezidentės siekio atsisakyti bendrauti su nemoraliais politikais ir matyti juos reikšminguose valstybiniuose postuose.

Gerai, kad nueinantieji suspėjo sukurti Meno tarybą, tuo pabandydami atskirti meno plėtrą nuo politikų, bet ir ateinantieji turėtų suvokti, kad būtina tobulinti šį įstatymą, kad Meno taryba taptų išties nepriklausoma ir tiesiogiai įtakotų kultūrą, o ne turėtų tik patariamąjį balsą, kaip yra neseniai priimtame  įstatyme. 

Būsimam premjerui, o ypač kultūros ministrui derėtų prisiminti, kad žymus bitlas  Polas  Makartnis iš karalienės lordo titulą gavo ne už išskirtinius nuopelnus pasaulio muzikos menui, o už nuopelnus Didžiosios Britanijos iždui. Kai tokį mąstymo ir pagarbos kultūrai lygį pasieksime ir mes, gal išsiropšime iš provincialaus, dar sovietinio meno reikšmės suvokimo ir vertinimo.

Tuomet gal nesakysime, kad menas – tai šokiai ir dainos, o teigsime, kad tai – inovatyvi ir reikšminga ne tik tautos gyvenimo, jos konsolidavimo, bet ir ekonomikos sritis. Gal tuomet nelaikysime kultūros tik švietimo tarnaite, nes yra greičiau atvirkščiai, ir taip nežeminsime menininkų ir visos meną kuriančios tautos.

Nuotraukoje: kultūros ekspertas Petras Mendeika, šio straipsnio autorius.

Sutrumpintas šio straipsnio variantas buvo paskelbtas žurnale „Veidas“

2012.12.31


Prisijunkite prie diskusijos