Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau viename Lietuvos tautinių mažymų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe.
Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų laikysena. Todėl ir paprašiau interviu. H.Ibrahimas – neatsisakė.
Sutartą vakarą jį išvydau Vilniaus kavinėje prie Seimo rūmų. Ten ilgokai, daugiau nei valandą, nuoširdžiai kalbėjomės. Kalbėjomės apie viską – kodėl Hišamas atsidūrė Lietuvoje, kaip pamilo lietuvę, kodėl, būdamas musulmonu, nesigaili suleidęs savo šaknis krikščioniškoje Lietuvoje. Kalbėjomės lietuviškai.
Mat Hišamas tobulai išmokęs mūsų kalbą – šneka beveik be akcento. Esu tikras, jog aplinkiniai, karts nuo karto išgirsdavę mūsų pokalbio nuotrupas, manydavo, jog šnekučiuojasi du lietuviai. Tik vienas – šviesiaplaukis, kitas – juodaplaukis. O juk Hišamas – tikras libanietis.
Hišamai, kaip, kodėl nusprendėte atvykti į Lietuvą? Pirmiausiai ketinote čia tik mokytis ar jau iš karto manėte pasilikti ilgesniam laikui?
Atvirai kalbant, niekad neketinau apsigyventi Lietuvoje. Tačiau dėl Libane nuolat kylančių karinių neramumų norom – nenorom buvau priverstas ieškoti naujos vietos, kur būtų galima ramiai baigti medicinos studijas. Viena galimybė pasitaikė išvykti į Turkiją ir ten tęsti mokslus. Tačiau Libano sostinėje Beirute netikėtai sutikti pažįstami prisipažino aukštuosius mokslus kremtantys Kaune. Iki tol nieko apie Lietuvą nežinojau. Tačiau pasirinkau studijas ne Turkijoje, bet Lietuvoje. Į Lietuvą atvykau 1997-aisiais. Tiesa, Kaune medicinos mokslų neužbaigiau, nes įstojau į Kauno technologijos universitetą. Mokiausi telekomunikacijų ir elektronikos fakultete. Po studijų atgal į namus negrįžau.
Negrįžote namo, tačiau juk visi libaniečiai pasižymi ypač stipriais giminystės ryšiais.
Žinoma, tėvai, broliai bei seserys labai nuliūdo, kad jiems pranešiau apie savo pasirinktą kelią. Tačiau ir neprieštaravo. Didelė libaniečių emigracija nūnai nieko nestebina. Šis reiškinys – šiandieninio Libano specifika. Dabar ypač daug libaniečių gyvena svetur. Šiandien Libane tėra apie keturis milijonus gyventojų. O svetur, sakykim, Brazilijoje, Amerikoje, Kanadoje, Prancūzijoje, gyvena apie 12 milijonų libaniečių. Ypač stipri mūsų bendruomenė Brazilijoje. Čia gyventi persikėlė apie šešis milijonus libaniečių, kurie, be kita ko, užima aukštus, svarbius postus valdžioje, vadovauja prestižinėms firmoms, bankams. Tad mano sprendimas apsigyventi svetur tikrai nėra kuo nors išskirtinis žvelgiant libaniečių akimis.
Išskirtinis gal tik tuo, kad netrukus čia pamilau lietuvę. Su lietuve krikščione puikiai sugyvename jau daugiau kaip 11-a metų, susilaukėme vaikų. Jei Jūsų skaitytojams įdomu, labai pamėgau lietuviškus šaltibarščius, bulvinius blynus.
Vadinasi, esate tvirtai nusprendęs pasilikti Lietuvoje visiems laikams?
Taip, man patinka gyventi Lietuvoje, man patinka lietuvių harakteris, tradicijos. Beje, Libane aš esu baigęs ne musulmonišką, o Italijos vienuolių įkurtą vidurinę mokyklą. Mano mama musulmonė buvo pakrikštyta. Šios detalės, mano supratimu, labai svarbios. Daug kas Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, apie Libaną ir libaniečius susidarę itin neteisingą požiūrį. Privalau pabrėžti, jog Libanas, nors ir būdamas musulmonišku kraštu, itin tolerantiškas visoms be išimties religijoms. Libane taikiai sugyvena visos religijos bei konfesijos: musulmonai šiitai, musulmonai sunitai, krikščionys, stačiatikiai…
Kalbant apie libanietišką toleranciją negaliu neakcentuoti, jog mano Tėvynės prezidentas – krikščionis, Parlamento vadovas – musulmonas šiitas, Premjeras – musulmonas sunitas. Tokia nuostata Libane vadovaujamasi ir tada, kai svarstomos Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Teisingumo, Finansų ministrų kandidatūros. Pagal libanietišką tradiciją, šioms ministerijoms negali vadovauti tą pačią religiją atstovaujantys pareigūnai. Tad Libane draugiškai sugyvena visos religijos, visos tautinės mažumos. Todėl ir musulmonui libaniečiui labai paprasta draugiškai sutarti su žmona, kuri – krikščionė. Tokia padėtis net labai puiki. Mano šeimoje dabar švenčiamos tiek musulmoniškos, tiek krikščioniškos šventės. O kas gali būti geriau už prasmingas šventes, kurių, be kita ko, dar ir daug?
Ar sunku buvo išmokti lietuvių kalbą? Jūs kalbate lietuviškai taip, tarsi būtumėte tikras lietuvis.
Na, klaidų vis dar pasitaiko. Tačiau neslėpsiu, jog lietuvių kalba bent jau man buvo viena iš sunkiausių. Atvirai sakau: besimokydamas lietuvių kalbos praleidau labai daug bemiegių naktų. Tačiau kitaip ir negalėjo būti. Apsisprendęs pasilikti Lietuvoje privalėjau išmokti lietuviškai. Kiekvienas, nuolat gyvenantis Lietuvoje, privalo mokėti lietuviškai kalbėti bei rašyti.
Palyginkite Vilnių ir Beirutą. Kur žmonės linksmesni, kur jie jaučiasi saugesni?
Deja, Lietuvos sostinėje nesijaučiu toks saugus kaip Beirute. Daugiau nei 13-a metų Lietuvoje gyvenu, tačiau naktį Gedimino prospektu niekad nevaikštau. Gedimino prospekte ar kur nors kitur centre, kur turėtų būti ypač saugu, jaučiuosi ne itin saugiai, nes matau, kaip žiauriai mušasi lietuviai tarpusavyje ar su atvykusiais. Tada tikrai garaudu bei liūdna. O Beirute – visai kas kita. Beirute galima vaikščioti ištisą naktį kišenėje turint kad ir milijoną dolerių. Tikrai niekas neužpuls, tikrai niekas neapiplėš. Beiruto gatvėse naktimis vaikšto tūkstančiai turistų, apie vieną milijoną gyventojų turinčiame Beirute veikia vienas gražiausių pasaulyje kazino, apie tris šimtus įvairiausio pobūdžio diskotekų, tūkstančiai restoranų ir kavinių, kur galima paragauti labai turtingos libanietiškos virtuvės produktų.
Tačiau Beirutas, vienas gražiausių pasaulio miestų, dabar turi kitų bėdų nei Vilnius. Po 1982-ųjų, kai į Libaną buvo įsiveržusi Izraelio kariuomenė, libaniečiai praranda pasitikėjimą savo valstybe. Libane kilo didelė nesantaika, pasibaigusi pilietiniu karu tarp skirtingų etninių, religinių, visuomeninių grupių. Libaniečiai pradėjo abejoti, ar valdžia pajėgi juos apginti nuo išorės išpuolių. Ir šiandien Libanas pasidalinęs į kelias nesutaikomas politines stovyklas. Vieni linkę labiau bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis, Europos Sąjunga, Saudo Arabija, Egiptu, kiti linksta Sirijos, Irano pusėn.
Ypač didelių neramumų būta po 2005-ųjų vasario 14-osios, kai Beirute buvo nužudytas Libano premjeras Rafic Hariri. Dėl to išpuolio kaltė buvo verčiama Sirijai ir “Hezbollah”. Po to nužudymo į gatves protestuoti prieš Sirijos armijos buvimą išėjo apie du milijonus libaniečių. Sirijos armija išsinešdino. Bet niekas nėra tikras, kad panašaus pobūdžio neramumai ir vėl nepasikartos. Taigi pastarieji penkeri metai libaniečiams buvo itin įtemti. Ir ta įtampa niekur nepradingo. Jau vien dėl to, kad Izraelis turi didelę įtaką Libanui. Libano armija nėra nei gausi, nei puikiai ginkluota. Todėl ir atsirado “Hezbollah” judėjimas. Iš pirmo žvilgsnio šis judėjimas gina Libano interesus. Tačiau Libane daug kas mano, jog “Hezbollah” iš tiesų gina Irano interesus, jog “Hezbollah” egzistavimas nėra iki galo susijęs su Libano išlaisvinimu nuo Izraelio okupacijos. Jų manymu, tai daugiau susiję su Irano regionine politika.
Ar Libane išvystyta turizmo pramonė? Ar lietuviams patiktų vasaros atostogas praleisti Libane?
Dar nesu girdėjęs nė vieno pasisakymo, esą turistas būtų nusivylęs kelione į Libaną. Libano ekonomika laikosi ant dviejų banginių – turizmo ir bankų. Jei daugelis pasaulio valstybių pajuto ekonominę krizę, tai Libano ekonomika – ne. Mat mūsų bankininkai pasižymi konservatyvizmu, ir paskolas verslininkams, įmonėms ir gyventojams dalino labai skūpiai, nenoriai. Tad libaniečiai bankininkai vertinami visame pasaulyje.
Tačiau Libanas vertinamas ir kaip šalis, kurioje galima puikiai pailsėti: pasimaudyti šiltoje jūroje arba paslidinėti kalnuose. Libanas labai įspūdingas savo gamtos grožiu. Taip pat norėčiau priminti, jog mano Tėvynėje klimatas nėra per daug karštas. Šilta, bet nuo karščio alpti netenka. Libanas taip pat garsėja ir savo įvairiu, kokybišku, sveiku maistu. Jei kur nors Jungtiniuose Arabų Emyratuose atidaromas prestižinis restoranas, tai savininkai dažnai į pagalbą kviečiasi virėjus libaniečius. O ir architektūros paminklų čia užtektinai, nes Libanas ilgus šimtmečius turėjo vis kitus šeimininkus, kurie palikdavo skirtingus kultūrinius pėdsakus. Ypač Libane įspūdingi maldos namai: mečetės, bažnyčios, cerkvės stovi greta viena kitos.
Libane be jokių kelblumų susikalbėsite angliškai, arabiškai, prancūziškai, vokiškai. Jei Beirute gyvena apie vieną milijoną žmonių, tai kasmet čia atvyksta pailsėti apie 3 – 4 milijonus turistų. Viešbučiuose vasarą niekad nėra laisvų vietų. Norintys vykti į Libaną turi nepamiršti, jog vietas viešbučiuose reikia rezervuoti iš anksto.
Libaniečiai mėgsta linksmintis, jie tikrai linksmų plaučių.
Tačiau libanietiška įvairovė tikriausiai sukuria ir kai kurių nepatogumų? Jūs minėjote, jog valstybės valdyme dalyvauja visos politinės, religinės grupės pagal kvotas, o ne pagal populiarumą ar įtaką.
Žinoma. Tokia tvarka turi ir savų minusų. Mūsų įstatymai nurodo, kiek Seime turi būti musulmonų, krikščionių, druzų, armėnų (armėnai – viena gausiausių tautinių mažumų, Libano parlamente turinčių 6 mandatus iš 128)… Ir šių kvotų libaniečiai privalo griežtai laikytis. Taigi Libano valdžia – labai marga. O tai reiškia, kad labai sunku priimti svarbius, kardinalius sprendimus, nes būtent kardinalūs sprendimai susilaukia kritikos iš oponentų pusės. Todėl skirtingai nei kitos valstybės Libanas, užuot ėmęsis kai kurių reformų, priverstas trypinėti toje pačioje vietoje, nežengdamas nė metro į priekį. Libaną galima laikyti ir labai tolerantiška, ir didelių prieštaravimų draskoma valstybe.
Kiek šiuo metu musulmonų ir krikščionių gyvena Libane?
Mano duomenimis, kurie gali būti ne itin tikslūs, musulmonų esama apie 70 proc., visi kiti – krikščionys. Tačiau ši proporcija mažėja krikščionių nenaudai. Nes krikščionys vis mažiau ir mažiau gimdo vaikų. Šios tendencijos ateina ir į musulmoniškas šeimas. Tačiau musulmonai vis tiek turi daugiau vaikų nei krikščionys. Pavyzdžiui, mano tėvai susilaukė penkių vaikų. Lietuvių akimis, tai jau – daug.
Kokia didžiausia Libano bėda? Libaniečiai nėra tikri, kad ir vėl neprasidės karas? Ar Izraelis turi daug įtakos Libane?
Be abejo, Izraelis ten turi daug įtakos svertų. Izraelis ypač nekenčia Libane veikiančios “Hezbollah”, kuri, kai kurių įsitikinimu, rūpinasi Irano interesais. Tad mes nesame tikri, ar artimiausiu metu nepasikartos, sakykim, 2006-aisiais kilęs 32-iejų dienų karas tarp Izraelio ir “Hezbollah” pajėgų, per kurį labai nukentėjo ir Beirutas, ir kiti rajonai.
Būtų kur kas geriau, jei tarp Libano ir Izraelio kiltų tik propagandiniai karai, panašūs į šį – kurių nacionalinė virtuvė yra pati seniausia ir turtingiausia. Būtent toks žiniasklaidos sukeltas karas šiandien ir įsiplieskęs. Ir libaniečiai, ir žydai nenori nusileisti. Tokie “karai” man priimtini, mieli. Deja, realybė – kur kas niūresnė.
Gintaro Visocko nuotraukoje: libanietis Hišamas Ibrahimas tvirtina, jog Libanas – viena tolerantiškiausių valstybių pasaulyje, kur saugiai jaučiasi ir musulmonai, ir krikščionys.
2010.07.08
