Lietuva neturi savojo Per Albin Hanssono


Print

Mūsų nacionalinis susitarimas turi būti kitoniškas negu pas kitus žmones ir tautas. Kažką panašaus jau turėjome okupacijos laikais, kai buvo propaguojama, kad ekonomika turi būti ekonomiška – ne tokia kaip pas juos supuvusiuose Vakaruose.

Kas tas nacionalinis susitarimas?

Visi apie jį kalba, bet nieko konkretaus nesako, kol kas niekas to susitarimo nematė. O turėtų būti atvirkščiai: tezės arba tekstas turėtų būti viešiausiai paskelbtas ir visi turėtų pareikšti savo politinę valią, prisideda ar ne ir kodėl. Paaiškėtų, kas yra tautos priešai, kas ne. Dabar gi susidaro įspūdis, kad didžiausi tautos priešai tie, kurie neaiškiai bambėdami, atseit rengia nacionalinį susitarimą.

Bet jau gerai bent tiek, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje kalbama apie tai, kad reikia tartis.

Pasisvečiavus visokiose internetinėse svetainėse galima prisigaudyti visokių nuomonių dėl nacionalinio susitarimo, kad net galva susisuks. Štai vienas filosofas pareiškė, kad Lietuvoje nacionalinis susitarimas neįmanomas, nes pas mus viskas virsta afera. Iš tikrųjų mokslininkas teisus. Pas mus Lietuvoje moka susitarti tik dėl korupcinių sandėrių. Betgi kada nors turi ateiti aferoms galas. Vadinasi, reikėtų pirmiausia tartis, kad aferų nebūtų.

Kadangi iki šiol Lietuvoje nacionalinio susitarimo nebuvo (nes nebuvo vidinių, išorinių, objektyvių ir subjektyvių sąlygų), tai pas mus niekas ir nežino, kaip turi atrodyti nacionalinis susitarimas. Kas nenori rimtai tartis, gali sau leisti iki begalybės kalbėti apie nacionalinį susitarimą, kol Lietuva visiškai sugrius (kaip ir ta imperija, kurioje skelbė, kad ekonomiška turi būti ekonomiška).

Kažin kodėl Lietuva nepasimoko iš kitų šalių, kurios gyvena pagal nacionalinį susitarimą? Ne tik gyvena, bet ir klesti.

Švedija pavyzdys Bolivijai

Kai Bolivijos prezidentu išrinko Evo Morales’ą, jis inauguracinėje kalboje minėjo tolimąją, nedaug išteklių turinčią Švediją kaip pavyzdį Bolivijai, pasiryžusiai kurti gerovės valstybę. Bolivija antai kaip toli, už Atlanto, ir tai Švedija jai šviečia spindulinga šviesa. Bet Lietuvos ši šviesa nepasiekia, nes mūsų valdžios nesitaria, o tik leidžia dūmų uždangas ir taip pučia miglas, kad ne tik apie gerovės, bet ir socialiai orientuotą valstybę mūsų piliečiai nieko nenuvoktų.

Šią savaitę Švedijoje viešėjo mūsų Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, akademiko sūnus, tai gal parsivežė švediško nacionalinio susitarimo kserokopiją?

Ne, atrodo, Ministras pirmininkas kol kas piliečiams jokios ataskaitos nepateikė, turbūt pasivažinėjo ir tiek. Na gal davė kokių nors pažadų švedų bankams, kurie čia Lietuvoje daro biznį ir remia savo, t.y. švedų gerovės valstybę. Mes nesakome, kad tie bankai blogi, kad jiems nereikia remti savo namų, bet ir jiems būtų geriau, jeigu Lietuva paimtų kursą į gerovės valstybę, kaip tai prieš septyniasdešimt metų padarė Švedijos valstybės vyrai.

Geri namai visiems

Nereikėtų piktnaudžiauti žodžiu nacionalinis, nes susitarti numauti paskutines kelnes skurstantiems, t.y. imtis gana žemo ir vulgaraus veiksmo, netinka, negražu vadinti nacionaliniu susitarimu. Tokį nutarimą – sumažinti pensijas pensininkams, išmokas jaunoms motinoms, biudžetininkų algas – gali priimti Seimas ar Vyriausybė. Kam čia ta nacionalinė širma?

Nacionalinis susitarimas – tai revoliucija, tai naujas kursas, nauja kryptis, nauja ateitis.

1928 m. Švedijos socialdemokratų ideologas Per Albin Hansson paskelbė, kad Švedija bus Folkhemmet – geri namai visiems, gerovės valstybė. Berods, po dešimties metų, 1938 m. buvo pasirašytas nacionalinis susitarimas. Jį pasirašė vyriausybė, profsąjungos ir darbdaviai. Vyriausybė įsipareigojo sąžiningai dirbti, kad valdininkai nevogtų ir neimtų kyšių, profsąjungos įsipareigojo be reikalo nerengti streikų ir nereikalauti vis didinti atlyginimų, darbdaviai įsipareigojo nebūti gobšiais, didesnę dalį pelno atiduoti geriems namams visiems statyti. Vyriausybė įsipareigojo nenacionalizuoti kapitalistų turtų ir gamyklų su sąlyga, jeigu šie pripažins vyriausybės teisę reguliuoti pelnus. Buvo įvestas valstybės monopolis alkoholio gamybai ir pardavimui (siekti pelno iš alkoholio pardavimo buvo uždrausta, nes alkoholizmas grėsė švedų tautos genams). Buvo pripažinta, kad svarbu, jog visų lygių mokslas (taip pat universitetuose) būtų nemokamas, taip pat ir sveikatos apsauga. Susitarimą visi partneriai sąžiningai vykdė. Pastaruosius 60 metų Švediją dažniausiai valdė socialdemokratai ir sukūrė Folkhemmet, gerovės valstybę. Kaip jau sakėme, mūsų Ministras pirmininkas šią savaitę buvo nuvykęs į tuos geruosius namus, kurie žavi visą pasaulį.

Ką reiškia būti kartu?

Per Albin Hansson, piršdamas gerų namų visiems idėją taip kalbėjo 1928 m.: “Namų pagrindas – bendruomenė ir buvimas kartu. Geruose namuose nėra privilegijuotųjų ir atstumtųjų narių, favoritų ir posūnių ar podukrų. Geruose namuose visi lygūs, vyrauja abipusio atidumo (dėmesio), bendradarbiavimo ir paramos dvasia. Taikant visa tai didiesiems tautos ir piliečių namams, tai reikštų, kad nugriaunami visi socialiniai ir ekonominiai barjerai, kurie dabar skiria piliečius į privilegijuotus ir atstumtuosius, į valdančius ir valdomuosius, į turčius ir skurdžius, į praturtėjusius ir nuskurdintus, į plėšikus ir apiplėštuosius. Deja, Švedijos visuomenė dar nėra geri tautos namai. Taip, egzistuoja formali lygybė politinių teisių srityje, bet socialiniame lygmenyje visuomenė išlieka klasinė, ekonominiame lygmenyje Švedija tebėra kelių išrinktųjų (matyt, oligarchų – aut. pastaba) diktatūra”.

Taip kalbėjo Švedijos gerovės valstybės architektas Per Albin Hansson 1928 m.

Kaip “patriotai” gina turčius

O kur mūsų Per Albin Hansson? Deja, nėra.

Valdžioje nėra ir nebuvo per šios nepriklausomybės 20 metų tokios partijos, kuri griautų ekonominius barjerus tarp turčių ir skurdžių: atvirkščiai viską darė, kad turčiai būtų dar turtingesni.

Per Albin Hansson vieną kartą taip išsitarė apie savo socialdemokratų partiją, kurios vadu buvo: “Socialdemokratai yra labiausiai patriotiška Švedijos partija, nes labiausiai patriotiškas aktas yra kurti žemę, kurioje visi jaustųsi kaip namuose”. Lietuvoje taip sakyti gali tik Lietuvos Socialdemokratų Sąjunga, už kurią mūsų piliečiai kažkodėl nebalsuoja, bet kurios programa atitinka gerovės valstybės modelį. Susidaro įspūdis, kad mūsų piliečiai nori, kad turčiai būtų turtingesni, kad turčiai nemokėtų mokesčių, kad alkoholizmas gadintų mūsų sveikatą, kad ekonominiams nusikaltimams nebūtų taikoma senatis ir kad teismams formaliais pretekstais būtų galima vilkinti bylas, o teisininkų klanas iš šios begėdiškos pramonės gerai gyventų. Balsuodami už visokius liberalus, “socialdemokratus” iš senosios komunistinės nomenklatūros, už visokias technines prieš rinkimus nežinia kokių jėgų sukuriamas partijas, mūsų piliečiai atveda į valdžią (ir svarbiausia tuos pačius laiko ištisus penkmečius) machinatorius, kurie iš jų tyčiojasi.

Dabar Lietuvą valdantys konservatoriai ir krikščionys demokratai su koalicija tęsia buvusios komunistinės nomenklatūros politiką ir tik dedasi patriotais. Jie visi tarnauja oligarchams. Štai vienas krikščionis demokratas inicijavo įstatymą įteisinti nelegalias statybas parkuose ir prie ežerų. Ko iš jo norėti, jeigu prieš ateidamas į Seimą, dirbo konsultantu “Rubicon Group”.

Arba štai Vyriausybė atkakliai nesiskolina iš Tarptautinio Valiutos Fondo, kur palūkanos nedidelės. Atrodo nelogiška ir sveiku protu nesuprantama. Kur čia šuo paslėptas? Negiliai: Vyriausybė nenori turėti reikalo su TVF, nes šis pareikalautų įvesti nekilnojamojo turto mokestį, kaip to reikalauja iš Latvijos. Įvedus nekilnojamojo turto mokestį, visuotinį pajamų ir išlaidų deklaravimą, taip pat progresinius mokesčius, paaiškėtų kas yra kas, susidarytų sąlygos užkirsti kelią korupcijai. Vyriausybė nenori sudaryti nacionalinio susitarimo dėl kovos su korupcija, nes reikia sudaryti sąlygas dalį tų paskolų, kurias paima iš bankų arba gauna išplatinus obligacijas, išvogti ir atiduoti turčiams. Štai kur šuo pakastas.

Mūsų valdymo kultūra (angl. “governance”) atitinka Rusijos valdymo kultūrą, kuri buvo dekabristų laikais (tada dar buvo gyvas Aleksandras Puškinas). Štai ką rašė dekabristas I. N.Jakuškin: “Mūsų (jie buvo Rusijos armijos karininkai) pokalbiai dažniausiai sukosi apie padėtį Rusijoje. Buvo aptarinėjamos pagrindinės mūsų tėvynės piktžaizdės: tautos surambėjimas (rus. “zakosnelost”), baudžiavos pančiai, žiaurus elgesys su kareiviais (kurie tik ką išvarė Napoleoną ir apgynė Rusiją), (…) visuotinis kyšininkavimas, lupikavimas ir grobimas ir, pagaliau, nepagarba žmogui apskritai. Tie, kuriuos vadina aukštąja išsilavinusia klase, didžiąja dalimi yra konservatoriai (rus. “starovercy”; nepainioti su sentikiais – aut. pastaba), baudžiavinės santvarkos ramsčiai. Kalbėti tais klausimais (apie tas piktžaizdes) jiems būtų didžiausias nusikaltimas. O apie dvarponius, gyvenančius provincijoje savo dvaruose, ir kalbos nėra”. (I.N. Jakuškin “Dekabristy” (rusų kalba, psl. 383-384, išleido leidykla “Pravda”, Maskva, 1987 m.)

Ar dabar Lietuvoje ne tos pačios piktžaizdės? Argi mūsų liaudis nesurambėjusi, sąmoningai girdoma pilstuku, ar neklesti kyšininkavimas, ar galima atsikratyti įspūdžio, kad valstybė pagrobta? Ar pas mus rodoma pagarba žmogui?

Tai ar nereikėtų siekti sudaryti nacionalinį susitarimą dėl šių piktžaizdžių?

Visų pirma reikia susitarti su partneriais (profsąjungomis, darbdaviais, Sąjūdžio likučiais), kad būtų įvestas nekilnojamojo turto mokestis ir kiti švediški mokesčiai. Antra: reikia susitarti pradėti kovą su korupcija. Trečia: pertvarkyti partijas taip, kad jos atstovautų kokį nors visuomenės sluoksnį, o ne interesų klaną.

Žodis “partija” yra kilęs nuo angliško žodžio “part” – dalis. Vadinasi, visuomenės sluoksnio dalis. Dabar gi atrodo, kad kai kurios partijos kildina save iš angliško žodžio “party” – vakarėlis. Susirenka vakare grupė žmonių ir įkuria partiją. Laimi rinkimus ir ateina į Seimą. Tai ar galima laukti iš tokių tam tikrų interesų atstovų, kad tarp jų atsirastų koks lietuviškas Per Albin Hansson?

Prireiks dar tūkstančio metų, kol bus tvarka?

Šiais metais iškilmingai švenčiame Lietuvos tūkstantmetį. Dar tada, kai Lietuva buvo tik ką paminėta, kiti kraštai buvo pavyzdingai susitvarkę. Pavyzdžiui, Anglija. 1066 m. šią salą užkariavo normanai. Jų vadas, Normandijos hercogo nesantuokinis vaikas, Viljamas Užkariautojas (William the Conqueror) įsiveržė į salą ne todėl, kad jam trūko žemių, bet kad reikėjo pinigų. O sala buvo turtinga, nes joje visos žemės buvo inventorizuotos, apskaičiuotos, apmatuotos ir apmokestintos. Karaliui belikdavo tik susižerti pinigus.

Lietuvoje iki šiol neatlikta turto, problemų, ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų inventorizavimo ir formulavimo procedūra: niekas nežino, kas kiek turi, mokesčių nemoka. Dėl to tik 29 proc. mūsų BVP perskirstoma per biudžetą. Vyriausybė, užuot privertusi ir turčius atverti kišenes, eina lengviausiu keliu: mažina pensijas, mokytojų atlyginimus, išmokas vaikams. Tokie turčiai sėdi Seime ir jiems nusispjauti į Švedijos patirtį ir savo piliečių vargus. Vyriausybė net neužsimena, kad sudarys nacionalinį susitarimą dėl didesnio BVP procento perskirstymo per biudžetą.

Žinoma, buhalteriją reikia sutvarkyti; jeigu Sodra neturi pinigų, tai reikia kažką daryti. Bet tam nereikia nacionalinio susitarimo, tai paprastas buhalterinis uždavinys, Finansų ministerijos darbas.

Politika atsiranda tada, kai vieniems piliečiams maunamos paskutinės kelnės, o kitiems tos kelnės atiduodamos ir į kišenes dar prikemšama pinigų, dažniausiai skolintų. Taip ilgiau tęstis negali. Čia turėtų įsijungti ir ES institucijos ir pareikalauti, kad Lietuva įsivestų tokią pačią mokesčių sistemą kaip, pavyzdžiui, Danija.

P.S. Berašant šias eilutes suskambo telefonas ir kaimynas pranešė, kad mūsų kaime vėl tragedija. Visų atstumta moteris, kurią visi pažinojome, nusižudė: prieš atvažiuojant traukiniui, padėjo galvą kaklu ant bėgių ir galva buvo atskirta nuo kūno: galva vienoje pusėje, kūnas ant geležinkelio sankasos.

Atrodo, kad ši tragedija geriausiai atspindi laikmečio esmę: nėra žmogaus, nėra problemos.

Nuotraukoje: Švedijos socialdemokratų ideologas Per Albin Hanssonas.

2009.10.17


Prisijunkite prie diskusijos