Dabartinė Lietuvos vyriausybė kratosi atsakomybės už aukštąjį mokslą, nors viešoji atsakomybė už šią sritį yra vienas kertinių civilizuoto pasaulio aukštojo mokslo principų.
Švietimo ir mokslo ministerija tapo vien tik Liberalų sąjūdžio valdoma parapija, į kurios reikalus ministras pirmininkas vengia kištis.
Toks jo elgesys atrodo keistai. Keistai, nes visą laiką, kol Tėvynės sąjungos partija aštuonerius metus buvo opozicijoje, jos oficialusis lyderis nuolat kartojo, kad žinojimo ekonomika yra jo partijos prioritetas, kad tik žinojimo ekonomikos plėtra Lietuvoje yra vienintelė galimybė Lietuvai išlikti globaliame pasaulyje. Eidama į 2008-ųjų metų Seimo rinkimus Andriaus Kubiliaus partija į savo rinkimų programą surašė skambius žinojimo ekonomikos šūkius.
Tėvynės sąjunga gavo valdžią – jos opozicija baigėsi, bet kartu ir pritilo jos lyderio kalbos apie žinojimo ekonomiką. Pasirodo, tai buvo partijos vadovo vaidmuo viešojoje arenoje. Bet A. Kubilius nėra aktorius. Per ilgai užtrukęs vaidinimas jį, kaip parodė vėlesni įvykiai, labai nuvargino. 2009 m. rugsėjo 23 d., praėjus tik keliems mėnesiams po naujojo Mokslo ir studijų įstatymo priėmimo, A. Kubilius kartu su ūkio ministru Dainiumi Kreiviu pasirašė Vyriausybės nutarimą Nr. 1188, kuriuo panaikino Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisiją.
Kodėl šis A. Kubiliaus veiksmas liudija jo menką žinojimo ekonomikos supratimą, nors aštuonerius metus jis nuolat deklaravo jos svarbą Lietuvai? Tai nesunku suprasti, bet reikia pažvelgti plačiau. Praktiškai visos bent kiek ekonomiškai stipresnės valstybės, vienos anksčiau, kitos vėliau, įsteigė institucijas, atliekančias tokias funkcijas, kokias turėjo atlikti Lietuvoje jau nebeegzistuojanti Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisija.
Tokios institucijos kitose šalyse buvo steigiamos suvokiant ypatingą mokslo ir studijų svarbą valstybės raidai, jos ekonomikos inovatyvumui, taigi ir jų lemiamą įtaką šalies konkurencingumui globalios pasaulio ekonomikos erdvėje. Siekiant kuo didesnio studijų, mokslo ir inovacijų sistemos efektyvumo, tokia institucija paprastai telkia ir koordinuoja atskirų valstybės institucijų, atsakingų už jos inovacijų politikos sistemos formavimą, veiksmus ir sprendimus.
Tokia institucija kuria ir derina studijų, nacionalinės tyrimų ir inovacijų sistemos tikslus ir ilgalaikės plėtros politiką, nustato šios sistemos veikimo strategijos įgyvendinimo priemones, reguliariai vertina, kaip įgyvendinama numatyta strategija ir politika, sieja ir derina įmonių, mokslininkų ir akademinių institucijų interesus. Norint bent kiek sėkmingiau siekti šių tikslų, būtina, kad tokia institucija turėtų kuo didesnę politinę įtaką. Visose valstybėse, įsteigusiose tokias institucijas, joms vadovauja arba ministras pirmininkas, arba valstybės prezidentas, jei toji valstybė yra prezidentinė respublika.
Tokios institucijos nariais paprastai būna aukščiausi, už šalies inovacijų sistemą atsakingi valdžios pareigūnai – švietimo, mokslo, ūkio, finansų ministrai ir geriausi tų sričių ekspertai. O Lietuvoje visas šias funkcijas ėmėsi visiškai atskirai vykdyti du asmenys – humanitarinį išsilavinimą turinti švietimo ir mokslo viceministrė, neturėjusi jokios patirties šioje srityje, ir ūkio viceministras.
Dar viena, ne mažiau svarbi tokios institucijos paskirtis yra mokomoji. Valdžioms keičiantis, keičiasi prezidentai, premjerai, ministrai, kurių išsilavinimas, pasirengimas ir asmeniniai prioritetai labai skiriasi. Nuolatinis jų dalyvavimas šios institucijos darbe padeda jiems įsisąmoninti jos tikslų svarbą valstybei ir pasirengti tinkamai jų siekti. Taip išlaikomas tokios institucijos efektyvios veiklos tęstinumas.
A. Kubiliaus sprendimas panaikinti Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisiją rodo, kad iki tokio lygio darbų ši Vyriausybė taip ir nepribrendo. O komisijai panaikinti pasirinktas laikas duoda pagrindo manyti, kad pradėtą aukštojo mokslo orientavimą į pelną ir dalies valstybinių aukštųjų mokyklų studentų diskriminavimą užkraunant jiems visos studijų kainos naštą, ši vyriausybė suvokė kaip būdą įtvirtinti Lietuvoje žinojimo ekonomiką.
Apskritai šioje srityje Lietuvai nesiseka. Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisija Lietuvoje buvo įsteigta labai pavėluotai, 2002 m., ilgai spaudžiant inovacijų reikšmę suvokiantiems verslo ir mokslo atstovams. Tačiau ir savo parašu patvirtinęs šios komisijos įsteigimą tuometinis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas iš tikrųjų nesuvokė jos prasmės ir vengė dirbti šioje institucijoje. Kai kurie A. Brazausko vadovaujamos vyriausybės ministrai net nežinojo, kad pagal savo pareigas priklauso šiai komisijai.
Pavyzdžiui, kelerius metus ūkio ministru buvęs Vytas Navickas Lietuvos valstybinio radijo laidoje kategoriškai neigė, kad yra šios komisijos narys. Opozicijoje buvusi Tėvynės sąjungos partija nuolat kaltindavo A. Brazausko vyriausybę sąstingiu ir inovacijų svarbos nesuvokimu. Tačiau tapusi valdančiąja partija, ji šiuo požiūriu yra dar nykesnė, nes galutinai įteisino studentų diskriminavimą, dėl kurio smarkiai padidėjo normalių studijų sąlygų norinčio Lietuvos jaunimo emigracija. Reikia pripažinti, kad šitaip pasielgti su šalies jaunimu – jos ateitimi – A. Brazausko vyriausybė vis dėlto neišdrįso.
Pažvelkime į situaciją iš kitos pusės. Didžiausią pridėtinę vertę kuria inovatyvios įmonės. Gal Lietuvos ekonomika yra labai inovatyvi ir nebereikia labiau skatinti jos inovatyvumo? Priešingai, ES ekspertai savo ataskaitose nuolat pažymi, kad Lietuvos ekonomikos inovatyvumas yra vienas menkiausių Europos Sąjungoje ir padėtis tik blogėja.
2010 m. duomenys rodo, kad Lietuva dabar yra vienintelė ES valstybė, kurios inovatyvumo lygis ne tik nedidėja, bet mažėja. Įvardinta ir pagrindinė priežastis – nėra vieningos inovacijų sistemos politikos, todėl Lietuvos mokslo ir studijų, technologijų ir inovacijų sistema yra fragmentuota, jos atskiros dalys veikia atskirai. Neatrodo, kad vyriausybė dėl to jaudintųsi. Atvirkščiai, ji likviduoja Mokslo, technologijų ir inovacijų politikos komisiją, kuriai vadovaujant turėjo būti formuojama inovacijų politika.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Vilniaus Universiteto prof. Vytautas Daujotis.
2012.09.13
