Šiandien visi nukreipę dėmesį į tragediją Kaune. Žurnalistai kuria versijas, žmonės jas svarsto, politikai ieško kaltų. Taip, tiesa turi būti išaiškinta ir pasakyta. Neatsakytų klausimų negali likti. Tačiau jei viskas užsibaigs vien tik šia istorija, tai reikš, kad nieko nepasimokėme, kad esmines problemas atidėjome iki dar didesnio sprogimo.
Dabar pasiklausius prokurorų ir kitų atsakingų pareigūnų susidaro įspūdis, kad visi veikė pagal įstatymus. Tik kažkodėl byla nejudėjo iš vietos. Štai čia ir yra esmė: turi keistis pats mąstymas. Ir generalinis prokuroras turi suprasti tai. O dabar panašu, kad nesupranta. Jei ir toliau nesupras, vadinasi, privalo pasitraukti. Tačiau ne vien prokuratūra dangstosi įstatymais ir ignoruoja realybę. Tokių pavyzdžių galime pririnkti iš kitų sričių.
Štai „Lietuvos rytas“ aprašė skandalingą atvejį. Žmonės pasistatė namą, bet trūksta dviejų parašų. Ir dėl to reikia nugriauti namą. Juokingiausia kad nugriovus, jie galės vėl iš naujo pasistatyti. Ar tai nėra absurdas? Jie neužgrobė jokios žemės, nestatė ežero pakrantėje ar draustinyje. Anot Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkės Lauros Nalivaikienės, įstatymas kitaip nenumato, kaip tik viską sulyginti su žeme. Tačiau ar tai normalus požiūris? Kaip jaustis tiems žmonėms?
Aišku, girdžiu atsakymą: kas bus, jei įstatymų nebus laikomasi? Juk tai veda prie anarchijos. Tačiau yra protingumo kriterijus. Jo negalima pamiršti.
Arba kitas atvejis Vilniuje. Žinomas leidėjas Raimondas Paknys nesutinka, kad per jo kiemą būtų kasamas ir vedamos komunikacijos. Į savo kiemo sutvarkymą investavo pakankamai pinigų, tad visai nenori, kad jis būtų išraustas. Tačiau savivaldybėje manoma kitaip. Buvo duotas leidimas. Ginčas buvo sprendžiamas teisme. Ir kažkodėl teisėjas nusprendė, kad viskas teisėta. Įsivaizduokime, kad kažkam prireiktų jūsų buto: įsivesti ventiliacijos sistemą. Ir savivaldybė su teisėjais nuspręstų, kad visa tai yra teisėta. Ar tai nepažeidžia Konstitucijos principų, jog privati nuosavybė yra neliečiama? Negi įmanoma Lietuvoje nusispjauti ir į Konstituciją, jei tik esi galingas ir įtakingas?
Dar reikia pavyzdžių? Prašome. Nepaisant gražių energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadų, kad pagaliau įmonės Vakarų ir Rytų skirstomieji tinklai atsisuks į vartotoją, situacija yra apgailėtina. Vartotojams siūlomos sutartys, kuriose reikalaujama, kad jie būtų atsakingi už šių įmonių turtą – skaitliukus, kurie dažniausiai įrengiami vartotojui nepriklausančiose patalpose. Jei būtų sąžiningos sutartys, tai tokiu atveju šios įmonės turėtų įsipareigoti saugoti ir savo vartotojų turtą – butus ir namus. Juk dabar jei kas nors nori pakenkti, gali sugadinti skaitliuko plombą ir paskambinti įmonei. Ši gali paimti skaitliuką ir paskaičiuoti iš naujo sumą: taip lyg visus metus visi esantys elektros prietaisai būtų įjungti į tinklą. Ir toks savivaliavimas pridengiamas įvairiausiomis taisyklėmis ir įstatymais. Tačiau ar tai ką nors bendro turi su teisingumu? Arvydas Sekmokas yra pažadėjęs, kad jei nesikeis RST ir VST elgesys, turės keistis šių įmonių vadovai. VST vadovas buvo pakeistas. O ar keis RST vadovą? Tačiau svarbiausia – ar keis šių įmonių mąstymą ir uždraus savivaliavimą, kuris dabar, atrodo, įteisintas įvairiausiomis taisyklėmis?
O kur Lietuvoje sukompromituotas šiukšlių surinkimas kaimiškose vietovėse. Kažkodėl savivaldybės nusprendė, kad nepakanka sudaryti sutarčių su gyventojais, kad reikia įvesti prievolę: moka visi, nepaisant to, ar tos šiukšlės vežamos, ar ne. Jei būtų sudaromos sutartys, tai vežėjai stengtųsi kuo kokybiškiau atlikti savo paslaugą. O dabar jie visą energiją nukreipia į tai, kaip padidinti tarifus, kad galėtų skaičiuoti kuo didesnius pelnus.
Kai su tokia realybe susiduria žmonės – ar jie gali jaustis saugūs Lietuvos valstybėje? Ar galima kalbėti apie kokį nors solidarumą, kai bet kuri įstaiga – tiek valstybinė, tiek monopolinė įmonė – gali iš tavęs tyčiotis, žeminti ir niekinti?
Visai neseniai Alytuje teko susipapažinti su aktyviais žmonėmis, kurie įkūrė „Verslo angelą“. Jie pilni idėjų, įgyvendina projektus. Tokiems žmonėms tik reikia padėti, nes jie kuria. Tačiau jie kiekvieną dieną atsimuša į valdininkų abejingumą ir nenorą galvoti apie visuomenės poreikius. Ir tada supranti, kodėl savivaldos rinkimuose turėtų dalyvauti nepartiniai, o merai ir seniūnai būtų tiesiogiai renkami. Tuomet jie būtų atsakingi ne partijoms, bet vietos gyventojams. Konstitucinis teismas išaiškino, jog nepartiniai gali dalyvauti savivaldos rinkimuose, tačiau kol kas Seime šio įstatymo pakeitimai nėra svarstomi. Politikai tiesiog nenori, kad valdžia iš jų rankos išslystų. Tačiau jei piliiečiai ir toliau jausis bejėgiai, tai niekas Lietuvoje nesikeis.
Juk bejėgystė gimdo pyktį. O pyktis – agresiją ir smurtą. Ar norime, kad mūsų visuomenė būtų vadoma baimės ir smurto? Kai kam – valdininkams, kurie gali dėl vieno parašo terorizuoti žmones namo nugriovimu, monopolininkai, kurie gali sąžiningą žmogų kaltinti elektros vagyste ir reikalauti neįsivaizduojamų sumų, politikams, kurie nori piliečius palikti bejėgiais, – tai patinka. Tačiau Kauno tragedija rodo, kad tokia politika priėjo liepto galą. Porkurorai pareiškė, kad tie, kurie grasina smurtu interneto komentaruose skaudžiai nukentės. Ne komentarai kalti, visuomenėje jau subrendo per daug pykčio tokiam savivaliavimui, dangstymusi įstatymais ir aplaidžiam neveikimui.
Šiandieninė vyriausybė turi galvoti ne tik apie ekonomikos krizės įveikimą. Ji privalo kuo skubiau spręsti ir šias problemas. Ir tam nereikia nei didelių reformų, nei daugelio įstatymų pakeitimo. Reikia aiškiai parodyti, kad toks elgesys su Lietuvos piliečiais netoleruotinas. Lietuvos valstybė ir valdžia egzistuoja ne tam, kad tyčiotųsi iš savo piliečių ir juos engtų, o tam, kad jiems tarnautų ir padėtų. Pasikartosiu, norint, kad pasikeistų situacija, reikia labai nedaug – tik pakeisti savo mąstymą.
2009.10.26
