Žurnalistui dalyvauti teismo posėdžiuose – menkas malonumas. Visuomet. Net nesvarbu, stambi ar menkutė byla nagrinėjama. Neigiamos emocijos kaupiasi vien dėl to, kad tenka išgirsti mažų mažiausiai vieną negražią istoriją.
Be to, esi priverstas į tą negražiąją istoriją dar ir įsigilinti. Juk teks rašyti straipsnį. Žodžiu, skaitytojams reikės pateikti ir savo požiūrį į teismo posėdyje narpliotą dilemą. Tiksliau tariant, reikės pareikšti, kuri pusė tau atrodo patikimesnė, gražesnė, teisesnė.
Stebėti teismo posėdžius, kuriuose gvildenamos rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos, – dar sunkiau. Omenyje turiu Medininkų bylos nagrinėjimą. Šios bylos posėdžius su nedidelėmis išimtimis stebiu gerą pusmetį (iš viso byla nagrinėjama daugiau kaip vienerius metus). Posėdžiai, atėmus vasaros atostogas, rengiami kiekvieną trečiadienį, taigi jau esu matęs apie dvidešimt posėdžių. Ne mažiau. Ir įspūdis – keistas, galima sakyti, net slogus.
Pirma, į akis krenta sunkiai suvokiamas Lietuvos visuomenės, žurnalistų, žuvusiųjų artimųjų, politikų pasyvumas. Juk byla – išskirtinė. Savo reikšme ir sudėtingumu ji lygintina nebent su Sausio 13-osios tragedijos byla. O žiūrovų teismo posėdžių salėje – nė vieno. Na, keliuose posėdžiuose mačiau dalyvaujant Medininkų poste nužudyto pareigūno dukrą, kuri, mano supratimu, vienoje televizijos laidoje pasielgė impulsyviai, emocingai, pareikšdama, esą vien pasižiūrėjus į kaltinamojo omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino akis, vien iš jo mimikos galima daryti prielaidą, jog šis eilinis milicininkas greičiausiai dalyvavo toje kruvinojoje operacijoje. Žodžiu, jokių įrodymų nepateikė – vien kategoriškus kaltinimus.
Tiesa, retsykiais į teismo posėdžius trumpam atskuba kokios nors televizijos operatorius. Atbėga ne tam, kad sėdėtų nuo ryto iki vakaro ir atidžiai klausytųsi, kokie disputai kyla tarp teisėjų, prokurorų ir advokatų. Atskuba tik dėl kelių įspūdingų kadrų – kaip į teismo posėdžių salę atvedamas antrankiais surakintas vienintelis kaltinamasis K.Michailovas, kaip jį akylai saugo ginkluoti mūsų policininkai, kaip teisiniams ginčams ruošiasi tarpusavyje besišnabždantys ir bylos medžiagą naršantys advokatai. Ir viskas.
Didžiulė teismo salė, kurioje galėtų laisvai tilpti gal apie pusė šimto žiūrovų, – visiškai tuščia. Tik kaltinamasis K.Michailovas, jo advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė, keli žiovaujantys policininkai, vienas arba du ramut ramutėliai prokurorai bei trys teisėjai. Ir šių eilučių autorius. Ir viskas. O kur visuomeninėmis, patriotinėmis save laikančios organizacijos, kur galų gale buvę tremtiniai, partizanai, politiniai kaliniai, tautininkai, krikščionys – demokratai? Kur nužudytų Medininkų pareigūnų artimieji, giminės, jų advokatai? Kur kariškiai, kurie 1991-ųjų liepos 1-ąją – rugpjūčio 1-ąją užėmė atsakingus postus? Kur studentai, studijuojantys teisę? Kur Seimo nariai, palankiai žvelgiantys į mūsų teismus, ir kur parlamentarai, kritiškai vertinantys lietuviškąją Temidę? Niekam nė motais, ar tikrai Generalinė prokuratūra padarė viską, kas tik įmanoma, demaskuodama Medininkų žudikus? Niekam neįdomu, ar tikrai kaltinamųjų suole sėdi būtent tas žmogus, kuris šaudė į Medininkų pareigūnus? Kur latvių bei rusų kalba leidžiamų laikraščių ir žurnalų, radijo ir televizijos kompanijų atstovai – juk šiaip ar taip K.Michailovas – Latvijos rusas?
Tuščia teismo salė, kurioje jau apie metus nagrinėjama Medininkų byla, kelia sunkiai suvokiamą nerimą. Įspūdis toks, tarsi tušti žiūrovų suolai bylotų apie slaptą sąmokslą arba suokalbį: viskas seniai iš anksto nuspręsta, todėl teismui lyg ir nebėra ką veikti, beliko tik paskelbti nuosprendį, ir kuo skubiau.
Medininkų bylos specifikos ilgokai negalėjau suvokti. Per visą pastarąjį pusmetį į apklausas buvo kviečiami liudininkai, kurie negalėjo nieko konkretaus paliudyti apie skerdynes, įvykdytas pačioje 1991-ųjų liepos pabaigoje. Tokiomis akimirkomis teismo posėdis primindavo prokurorų inicijuotą ir teismui primestą farsą. Apklausiamas liudytojas pareikšdavo, jog lemtingąją naktį jis arba atostogavo, arba gulėjo ligoninėje, arba linksminosi savo ar savo bičiulio vestuvėse, todėl nieko konkretaus negalįs pasakyti nei apie Medininkų skerdynes, nei apie galimą kaltinamojo K.Michailovo dalyvavimą kruvinoje Medininkų operacijoje. Tokie liudininkai tvirtindavo, jog apie Medininkų tragediją sužinojo tik iš laikraščių ar televizijos ekranų, o K.Michailovą matą pirmą kartą ir nieko nežiną, kas jis toks.
Pasitaikydavo net kuriozų. Į posėdį apklausai buvo iškviestas sovietų vidaus kariuomenės Vilniaus divizijos veterinoriaus pareigas ėjęs vyriškis, kuris dievagojosi absoliučiai nieko nežinąs apie Medininkus, kadangi visą tarnybos vidaus kariuomenėje laikotarpį šalia Vilniaus auginęs kiaules. Kiaules jis augino ne sau, o sovietų kariškiams. Suprantu, kelis nieko konkretaus papasakoti negalinčius liudininkus tokioje sudėtingoje byloje įvelti įmanoma. Nuo klaidų mes neapsaugoti nė vienas. Bet ką manyti, kai tokių liudininkų – dauguma? Bėga dienos, savaitės, mėnesiai, o į teismo posėdžius kviečiami tik tie, kurie nieko nežino, nematė, negirdėjo, o pasaloje prie Medininkų posto buvusius Lietuvos kariškius kažkodėl skubėta paleisti iš apklausos kuo greičiau.
“Įsimintina” ir moteriškės iš Ukrainos apklausa. Maskvoje 1991 metais pradingusio jaunuolio motinos kelionė į Lietuvą ir atgal į Ukrainą buvo absoliučiai beprasmė. Nereikėjo jos kviesti į teismo posėdį. Bet lietuviai pareigūnai telegramoje neparašė, kad jos dalyvavimas – nebūtinas. Ir nepaaiškino, kodėl nebūtinas. Tad moteriškė į Vilnių atvyko. Tikėjosi sužinoti apie dingusį sūnų. Žinoma, nieko konkretaus nesužinojo. Teismas jos net neapklausė. Moteris veltui sugaišo daug laiko, patyrė finansinių išlaidų, pavargo. Visa tai atsitiko tik dėl mūsų teismų apsileidimo.
O ką patartumėte manyti apie neva rūpestingą pasiruošimą bylai, jei prokurorai panūdo apklausti net mirusius žmones? Taip, Virginijus Česnulevičius tikriausiai būtų galėjęs pateikti įdomių duomenų, nes 1991-ųjų liepos – rugpjūčio mėnesiais ėjo Krašto apsaugos departamento pasienio apsaugos tarnybos viršininko pareigas. Bet jo jau seniai nebėra gyvųjų tarpe. Jis mirė. Ir vis dėlto mūsų Generalinės prokuratūros atstovų šį rudenį patikslintame, naujausiame kviestinų į teismą liudytojų sąraše jis nurodytas kaip buvęs pareigūnas, kurį būtina apklausti.
Beje, nieko konkretaus apie Medininkų įvykius papasakoti negalinčius liudininkus parinko ne buvusį sovietinį milicininką K.Michailovą ginantys advokatai. Tą sąrašą parengė prokurorai. Bet prokurorai, skirtingai nei advokatai A.Marcinkevičius ir I.Botyrienė, klausimų liudininkams beveik niekad nepateikia. Jokių. Tiesiog tyli, žvalgosi per langą, kažką užsirašinėja užrašų knygutėse. Per pastarąjį pusmetį Generalinės prokuratūros prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas teismo posėdžių salėje prakalbo vos keletą sykių. Pavyzdžiui, paklausė, “ar Lietuvos muitininkai elgėsi pagarbiai, korektiškai, kai Jums teko kirsti Lietuvos valstybinę sieną?” Arba keletą kartų teiravosi, “ar patvirtinate savo ankstesnius parodymus” ir paprašė teismo juos pagarsinti. Viskas. Šiais nereikšmingais klausimais ir apsiribota.
Tačiau teisėjų kolegija prokurorams kažkodėl niekad nepareiškė priekaištų nei dėl bylos vilkinimo, kviečiant liudyti nieko konkretaus papasakoti negalinčius asmenis, nei dėl prastai ištirto nusikaltimo, nei dėl nuolatinių, mažai ką bendro su etika turinčių kikenimų. Teismas tarsi pats ėmėsi kaltintojų vaidmens, šioje byloje leisdamas prokurorams ir toliau pramogauti.
Galima būtų suprasti į keblią padėtį pakliuvusią teisėjų kolegiją, tačiau visiems žinoma, kad tiems patiems asmenims būti kaltintojais ir teisėjais vienu metu – nedera. Tada neišvengiamai kyla principinis klausimas: o kas gi bus su nešališku ir objektyviu bylos vertinimu, jei teismo kolegija, perėmusi prokurorų darbą, demonstruoja kaltinamąsias nuostatas?
Ar ne dėl to K.Michailovo advokatai priekaištų dėl bylos vilkinimo užduodant klausimus sulaukia nuolat, vos ne kiekviename teismo posėdyje? Nors advokatus, skirtingai nei tylenius prokurorus, derėtų pagirti už nuoseklų principingumą ir skrupulingumą. Advokatai galėtų pateikti vos keletą su K.Michailovo gynybos reikalais susijusių klausimų: ar esate tikras, kad jis dalyvavo Medininkų žudynėse, ar matėte, kad būtent jis šaudė į mūsų muitininkus, pasieniečius ir “Aro” pareigūnus, ar jums žinoma, kur buvo 1991-ųjų liepos 30-ąją – 31-ąją šis Latvijos OMONo atstovas? Tačiau K.Michailovo gynyba nuo pat proceso pradžios nuosekliai eina sudėtingesniu keliu. Kiekvienam liudininkui advokatai pateikia dešimtis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nereikšmingų klausimų. Kai kuriems liudytojams tenka sulaukti iki kelių šimtų klausimų. Todėl intensyvaus loginio pobūdžio klausimų dėka advokatams pavyko atskleisti iškalbingais faktais pagrįstą versiją, jog Medininkų žudynės nėra spontaniška supykusių, sužvėrėjusių ar blaivų protą praradusių Rygos omonininkų beprasmio keršto akcija, o kur kas rimtesnė, iš anskto kruopščiai suplanuota, speciali karinė naikinimo operacija.
Kaltinamojo gynybos nuoseklumo dėka jau dabar pakankamai akivaizdu, kad Medininkų muitinės posto užpuolimo aplinkybės tinkamai neištirtos, vargu ar visa tai, kas perduota teismui dėl Medininkų bylos, galima būtų pripažinti tyrimu. Jau dabar galima neabejoti, kad šio visai Lietuvai skaudaus nusikaltimo vykdytojai ir organizatoriai liko neįvardinti, o jų veiksmai vargu ar sulauks tinkamo teisinio įvertinimo.
Prisiminkime 2010-ųjų spalio 6-osios teismo posėdį, kuriame buvo apklausiamas Valerijus Martynovas, buvęs Vilniaus OMONo vairuotojas. Tik K.Michailovo advokatų atkaklumo dėka jis prisipažino, jog Medininkų pasienio postas buvo sekamas, fotografuojamas bei filmuojamas iš Vilniaus OMONo automobilių nuo pat 1991-ųjų liepos vidurio, dar iki tragedijos likus maždaug dviem savaitėm. Taigi šis liudytojas tik skrupulingai, nuodugniai apklausiamas patvirtino faktą, jog Vilniaus OMONo pareigūnai, savo tiesioginės vadovybės nurodymu, sekė Medininkų kontrolės postą dar gerokai iki tragedijos. Nesislapstydami stebėjo pro žiūronus. Kodėl sekė, kodėl fotografavo – nežinąs. Netrukus jis išėjęs atsotogų, o sugrįžęs jau po žudynių, tad daugiau nieko konkretaus negalįs pasakyti.
Panašūs faktai buvo patvirtinti ir apklausiant buvusį Lietuvos muitininką, kuris teigė, jog kelias dienas prieš pat Medininkų tragediją virš šio posto nuolat skraidė nedidelis sportinis lėktuvas. Sportinis lėktuvėlis sklandė taip žemai, kad buvo aiškiai matyti, jog iš jo fotografuojama arba filmuojama. Šią versiją patvirtino ir buvęs “Aro” pareigūnas Rimas Armaitis, pareiškęs, jog Medininkų postas likus vos parai iki tragedijos buvo fotografuojamas iš Vilniaus OMONui priklausančio sunkvežimio. Tačiau būtina pabrėžti, jog šie faktai paaiškėjo ne prokurorų, o advokatų klausimų dėka. Prokurorai į tokias “smulkmenas” nesigilino. Kodėl nerado reikalo gilintis – belieka spėlioti.
Galų gale tik advokatų klausimų dėka pavyko išsiaiškinti ir kai kuriuos liudininkų duodamų parodymų prieštaravimus. Štai vienas omonininkas buvo apklaustas 1991-ųjų rugpjūčio 14-ąją. Tąsyk jis tvirtino nieko nežinąs apie tai, kad Medininkų skerdynių išvakarėse į Vilniaus OMONo bazę būtų atvykę milicininkai iš Rygos. O jau apklausiamas 2008-ųjų gegužės 9-ąją teigė, esą Medininkų žudynių išvakarėse matė pašalinius asmenis, apsirengusius civilių drabužiais. Tas liudininkas 2008-aisiais tvirtino, esą “jam kažkas pasakė, kad tai – Rygos milicininkai”. Taip pat teigė, jog atvykėliai “buvo su AKC-74У, 5,45 mm kalibro automatais ir, atrodo, turėjo 7,62 mm kalibro Kalašnikovo kulkosvaidį”, jog “jų buvo keturi ar penki žmonės”, jog “jie nuėjo į antrojo aukšto galinį kabinetą, kur buvo įsikūrusi operatyvinė grupė”. K.Michailovo gynėjams pasirodė įtartina, kad 1991-aisiais liudininkas tvirtino nieko nežinojęs apie svečius iš Latvijos, o praėjus maždaug 17-ai metų staiga prisiminė, jog kolegų iš Latvijos OMONo vis dėlto Vilniuje būta. Logiškai mąstant teisūs būtent advokatai, manantys, jog po beveik dviejų dešimčių metų liudininkų atmintis turi silpnėti, bet ne stiprėti. Ir vis dėlto šios advokatų abejonės taip pat sulaukė teismo kolegijos priekaištų dėl neva specialiai vilkinamos bylos. Liudytojas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl, iš ko ir pagal kokius požymius jis priskyrė tuos žmones būtent Rygos OMONui, o ne kokiam nors kitam kariniam daliniui.
Klausimais advokatai apipylė ir liudininką Miroslavą Rinkevič, kuris tvirtino matęs, kas apie 3-ią valandą nakties išvažiavo iš OMONo bazės teritorijos. Omenyje turima lemtingoji naktis iš liepos 31-osios į rugpjūčio 1-ąją. Apklausiamas šių metų rugsėjo 22-ąją dieną teisme liudytojas teigė asmeniškai matęs iš Vilniaus OMONo bazės šviesios spalvos automobiliu „Žiguli“ išvažiuojančius Vilniaus OMON vadą Boleslovą Makutynovič ir jo vairuotoją. Tąsyk teismas tolimesnę šio liudytojo apklausą nukėlė net į spalio 6-ąją, duodamas laiko atsikvėpimui ir apmąstymams. Spalio 6-osios teismo posėdyje liudytojas M.Rinkevič jau nebuvo toks kategoriškas. Teigė negalintis būti itin tikras, ką konkrečiai matė išvažiuojant iš bazės, nes stovėjo už 20 metrų nuo išvažiavimo į gatvę. Be to, buvo maždaug trečia valanda nakties. Kai advokatai paprašė patikslinti posto vietą ir atstumą iki išvažiavimo į gatvę, šie abejones šalinantys advokatų klausimai sulaukė itin didelio ir energingo teismo nepasitenkinimo. Vis dėlto M.Rinkevič paaiškino, jog gavo budėtojo nurodymą išleisti Vilniaus OMON vadą, atpažino jo tarnybinį automobilį ir pagaliau išleido jį, pakeldamas užtvarą.
Prisiminkime 1996-aisiais per LRT parodytą dokumentinį filmą “Medininkai – nebaigta byla” (scenarijaus autorė – Dalia Kutraitė). Toje juostoje užfiksuotas išsamus Tomo Šerno pasakojimas. T.Šernas teigia, kad su ginkluotu užpuoliku vagonėlyje jis prasilenkė ne daugiau kaip per metrą. Turint omenyje visas aplinkybes (vasaros metą, maždaug 4-ą valandą ryto) sunku patikėti, jog T.Šernas neįsidėmėjo įsiveržėlio veido, juolab kad užpuolikai buvo be kaukių, juolab kad tokiu metu jau buvo užtektinai šviesu. O apie įtariamąjį K.Michailovą pasakęs taip: negalįs pasakyti, ar tai tas pats žmogus, jam neatrodo, kad jis matė būtent tą žmogų, jis matė kitus du asmenis, vilkėjusius ne lietuviškas uniformas.
Tačiau šiek tiek anksčiau vienintelis gyvas liudininkas T.Šernas yra tvirtinęs, jog tarp užpuolikų atpažino Igorį Bormontovą, Vilniaus OMONo vado Boleslovo Makutynovičiaus vairuotoją. Štai tokiu atveju itin vertingi tampa buvusio omonininko Vladislovo Pužajaus parodymai, esą jis asmeniškai, dalyvaujant kitiems omonininkams, girdėjo I.Bormontovo pasakojimą, kaip pastarasis pats asmeniškai šovė į vieną tarpduryje ant kelių parklupdytą, rankas virš galvos sukryžiavusį Medininkų pareigūną. Būtent tokiu būdu išties nužudytas vienas mūsų policijos rinktinės „Aras“ pareigūnas Algimantas Juozakas. Tai matyti ir įvairiose televizijos laidose rodomuose įvykio vietos apžiūros fragmentuose.
Nederėtų pamiršti, kad 1991 m. rugpjūčio 1 d. Šv. Jokūbo ligoninėje apklausiamas T.Šernas nedviprasmiškai aiškiai įvardino užpuolimo metu jo atpažintąjį asmenį kaip Makutynovičių ir identifikavo jo priklausomybę Vilniaus OMON. Tačiau tokios “smulkmenos” didesnio prokurorų dėmesio iki šiol nesulaukė.
Ypač keisti pasirodė šių, 2010-ųjų, metų rugsėjo 29-osios ir spalio 6-osios teismo posėdžiai. Teisėjų kolegija vėl ne sykį priekaištavo advokatams dėl klausimų gausos ir tokiu būdu neva vilkinamo teismo proceso. Ne tik priekaištavo, bet ir … vogčiomis šypsojosi. Ypač keista buvo matyti karts nuo karto besišypsančius ir net atvirai besivaipančius prokurorus. Tarsi Medininkų bylos analizavimas būtų linksma atrakcija. Stebint jau ne pirmą ir toli gražu ne antrą teismo posėdį iš eilės, susidarė įspūdis, kad teismas, nedrįsdamas pareikalauti prokurorų tinkamai pasirengti bent jau posėdžiams Medininkų byloje bei pagaliau imtis tinkamai vykdyti kaltintojų pareigas šiame procese, savo nepasitenkinimą išlieja ant kaltinamojo gynėjų galvų.
Tokia padėtis teisme primena pasaulinės literatūros klasikoje aprašytą istoriją, kuomet, karaliui prasikaltus, pažeminimus privalėjo iškentėti tam tikslui parinktas „mušamasis berniukas“.
Spalio 6-osios teismo posėdyje, nebeapsikentęs šitokio elgesio, į teismo kolegiją kreipėsi pats kaltinamasis Konstantinas Michailovs. Jis prašė teismo pakantumo ir supratimo jo advokatų klausimams. Pasak kaltinamojo, teismo procese, ypač kai byla akivaizdžiai neištirta, būtina išsiaiškinti visas abejones ir gauti atsakymus į visus klausimus, net jei prokurorai klausimų neturi, net nepaisant atviro pasityčiojimo ir pasišaipymo, ypač jei teismas teigia, kad sprendimas jo atžvilgiu nėra priimtas iš anksto.
Taigi kruopštaus Medininkų bylos ištyrimo perspektyvos – miglotos. Netrukus sueis net ir prokurorų akcentuojamas 20-ties metų senaties terminas, ir bylą teks padėti į šalį. Nors byloje net nebandoma aiškintis, kas yra tikrieji Medininkų žudynių vykdytojai ir užsakovai. Šioje byloje derėtų bent jau siekti apklausti tuometinius SSRS vadovus ir tuometinius aukščiausius Lietuvos pareigūnus. Bylą teismui atidavę prokurorai net neketino pareikalauti, kad, sakykim, būtų apklaustas tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas. Mūsų teisėsauga kažkodėl patenkinta sugavusi eilinį milicininką. O juk net Niurbergo procese nebuvo teisiami eiliniai fašistinės Vokietijos kareiviai. Eiliniai SS kariškiai irgi nebuvo teisiami ir kariami. Niurberge kaltinimai buvo inkriminuojami tik aukščiausio rango Hitlerinės Vokietijos lyderiams. Medininkų byloje Lietuvos teisėsauga eina priešinga kryptimi – gaudo ir teisia lengviausiai pasiekiamus buvusius eilinius omonininkus.
Todėl derėtų labai atidžiai įsiklausyti į pasiūlymus tų Lietuvos politikų, kurie ne vien tik Medininkų žudynes, bet ir visus 1991 m. įvykius Lietuvoje siekia perkvalifikuoti į vieningą karo nusikaltimą, kuriam nebūtų taikomas joks senaties terminas. Karo nusikaltimo statusas galbūt mūsų teisėsaugai padėtų į Medininkų skerdynes pažvelgti giliau ir atidžiau. Tačiau nereikia pamiršti, jog tuomet teks perkvalifikuoti į karo nusikaltimą ir Sausio 13-osios bylą, ir savanorio Artūro Sakalausko žūtį, ir kitus panašaus pobūdžio atvejus. Visi puikiai suvokiame, kad 1990 – 1991-aisiais metais prieš Lietuvą buvo pradėtas tikras ginkluotas karas, nors tuometinė SSRS vadovybė savo agresyvių veiksmų ir neįvardino kaip karo veiksmų prieš Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atvirkščiai – tuometinis Kremlius visais įmanomais būdais slėpė, jog nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ketina sužlugdyti ne tik ekonominėmis, bet ir grubiomis karinėmis priemonėmis, o akivaizdžius karinius veiksmus ir jų sukeltas žmonių aukas veidmainiškai vadino tarpnacionalinių konfliktų sprendimu, nutylėdamas specialiosios paskirties kariuomenės dalinių ir vietos kolaborantų panaudojimą nepriklausomybės siekusių Lietuvos žmonių bauginimui, luošinimui ir žudymui.
Gintaro Visocko (slaptai.lt) nuotraukoje: Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius.
2010.10.11
