Rezonansinėje Medininkų byloje – dar vienas keistas prokurorų žingsnis. Sausio 19-ąją oficialiame teismo posėdyje prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas paprašė, kad teisėjai prie bylos medžiagos prijungtų liudininkų Vido Pukenio ir Gedimino Adiklio apklausų protokolus.
Šių buvusių Lietuvos policijos operatyvinių įgaliotinių, kadaise dirbusių šalies VRM kriminalinės paieškos valdybos 6-ąjame skyriuje (organizuotas nusikalstamumas), apklausų protokolai neva patvirtina ir papildo Medininkų pareigūnų nužudymo byloje esančią labai svarbią pažymą. Toji pažyma surašyta dar 1992-ųjų vasario 14-ąją. Ją pasirašė minėtieji V.Pukenis ir G.Adiklis.
Toks prokurorų prašymas kelia nuostabą. Tiksliau tariant, primena būseną, kai jūroje skęstantis žmogus, neturėdamas po ranka gelbėjimosi rato, griebiasi … šiaudo.
Juk ikiteisminis tyrimas Medininkų byloje jau seniai baigtas. Ši byla teismo žinioje – nuo pat 2009-ųjų metų pavasario. O buvęs operatyvinis įgaliotinis G.Adiklis, redakcijos žiniomis, prokurorų buvo apklaustas tik šių metų sausio 18-ąją. Taigi apklaustas likus vos parai iki teismo posėdžio, kuriame bus skelbiama nutartis, pratęsti ar sušvelninti kardomąją priemonę – suėmimą buvusiam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui. O štai buvęs operatyvinis įgaliotinis V.Pukenis mūsų prokurorų buvo apklaustas pernai metų pabaigoje. Tačiau akivaizdu, kad ir vieno, ir kito buvusio pareigūno apklausos – stipriai pavėluotos. Naturaliai kyla klausimai, kodėl jiedu apklausti tik dabar, t.y. daugiau nei po 19 metų ir kodėl nebuvo apklausti iki užbaigiant ikiteisminį tyrimą?
Toji, dar 1992 m. pasirašyta, trijų puslapių ilgio pažyma – labai įdomi. Pirma, neaišku, kam ji adresuota. Gal Generalinei prokuratūrai, gal VSD, o gal – VRM vadovybei? Žodžiu, pažymoje nenurodoma, kam ji skiriama. Taip pat nenurodyta, kodėl ji buvo surašyta. Kyla klausimai, kuo ir kaip buvo patikrinti pažymoje nurodyti duomenys? Pagaliau kas ir kaip patvirtino pažymoje pateikiamos informacijos tikrumą ir teisingumą? Byloje, deja, nėra jokių pažymoje išdėstytą informaciją patvirtinančių duomenų. Neaišku, kada, kas ir kieno nurodymu pateikė ją prokurorams ir kaip šis dokumentas atsirado byloje? Ar prieš pateikiant ją prokuratūrai, šis dokumentas neprivalėjo ir aplamai galėjo būti išslaptintas? Nė viename pažymos puslapyje nėra jokių duomenų, kas, kada ir kodėl ją gavo. Nėra jokių pareigūnų parašų ir antspaudų. Nėra jokių šią pažymą ir joje nurodytą informaciją patvirtinančių rezoliucijų. Nėra rezoliucijų ar nurodymų, leidžiančių perduoti šią pažymą prokurorams. Bet juk Lietuvos įstatymai tokiais atvejais – labai griežti ir konkretūs: pažyma laikoma galiojančia tik tuo atveju, kai nurodytas konkretus gavėjas, kai esama duomenų, jog gavėjui pažyma oficialiai įteikta, o joje nurodyti duomenys yra oficialiai ir neabejotinai patvirtinti.
Be to, sprendžiant iš pažymos turinio, ji yra tik pirminės, t.y. nepatikrintos ir nepatvirtintos informacijos, paprastai vadinamos „operatyvine“ – pobūdžio. Tokio pobūdžio ir turinio pažymos baudžiamojoje byloje neleistinos, todėl nepridedamos. Tokiais atvejais pridedami vien tik tie pažymoje nurodyti duomenys, kurie yra kruopščiai patikrinti ir patvirtinti oficialiais procesiniais veiksmais. O informacija, kaip žinios buvo gautos, kas su kuo bendradarbiavo ir kas ką išdavė, prie bylos neprijungiama. Jeigu šią pažymą laikome operatyvine, tuomet visai nebeaišku, kaip ji išvis galėjo patekti į baudžiamąją bylą. Ji privalėtų būti saugoma po septyniais užraktais ir antspaudais operatyvinėje paieškos byloje ir niekur kitur. Be to, pažymoje nurodyti duomenys negalėjo ir negali būti pateikti prokurorams, jei joje nurodomų duomenų oficialiai ir legaliai baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nepatvirtina arba negali patvirtinti pirminis informacijos šaltinis. Tokia geležinė taisyklė.
Tačiau G.Adiklio ir V.Pukenio 1992-ųjų vasario 14-ąją pasirašytoje pažymoje (ji saugoma viename iš bylos tomų) tikrai esama nei procesiniais, nei operatyviniais būdais nepatvirtintos, todėl vargiai ar galimos net pavadinti „operatyvinio pobūdžio“, informacijos. Joje nurodoma, jog neva “susitikta su Rygos tardymo izoliatoriaus operatyvinės dalies darbuotojais”, jog “ten laikomų buvusių OMON darbuotojų Parfionov ir Nikulin atžvilgiu vidaus kamerų sekimas nevykdomas”. Taigi, priešingai operatyvinei pažymai keliamiems reikalavimas, šie darbuotojai, kaip informacijos šaltiniai liko neįvardinti. Vadinasi, patikrinti tokios informacijos teisingumą ir jos šaltinių – neįmanoma. O tai – kategoriškai draudžiama.
Bet svarbiausia, kad toje pažymoje nurodoma, jog “per kriminalinės policijos viršininką R.Lapinš organizuotas susitikimas su buvusiu OMON būrio vadu Aleksandru Kuzminu”. Žodžiu, neleistinai pagarsinama pavardė ir vardas asmens, kuris, atseit, tiek Latvijos, tiek Lietuvos pareigūnams suteikė neva vertingos informacijos apie žmones, galėjusius dalyvauti Medininkų skerdynėse. Skaitant tą pažymą akivaizdu, jog Aleksandras Kuzminas įtarimo šešėlį meta ant Rygos OMONo pareigūnų. Bet toje pažymoje – ne paties A.Kuzmino parodymai. Joje – G.Adiklio ir V.Pukenio pasakojimas, kaip jie 1992-aisiais metais vasario 4 – 8 dienomis Latvijos sostinėje buvo susitikę su minėtuoju A.Kuzminu. O šis su jais neva pasidalinęs savo spėjimais, kad Medininkų pareigūnų žudynėse galėjo dalyvauti Rygos OMONo DELTA – 1 ir DELTA – 2 grupės nariai. Mat “1991-ųjų liepos 30-ąją iš ryto OMON vadas Mlynik davė nurodymą abiem grupėm ruoštis kelionei į Vilnių. Buvo įsakyta su savimi pasiimti pilną ekipuotę – neperšaunamą liemenę, ginklus”. Važiuojant buvo paimti automatai, kurie jokiose apskaitose neužfiksuoti. Tie automatai buvo pagrobti iš Rygos policijos akademijos, po to atiduoti į karinį dalinį. Taip rašoma minėtoje pažymoje.
Įdomi dar viena pastraipa, esanti pažymoje. Ją pacituosime išsamiai: “1991.07.31 Kuzminas sužinojo apie žudynes Medininkuose. 1991.08.01 ryte atėjęs į bazę sutiko Mlyniką ir jam pasakė, kad Medininkuose blogai sudirbo, nes vienas (būtent vienas – taip pranešė per radiją) muitininkas liko gyvas. Mlynik pasakė, kad nieko baisaus, kadangi buvo šaudyta į galvas (apie tai dar niekur nebuvo skelbta) ir muitininkas neišgyvens. O jei ir išgyvens, bus kam jį pribaigti. Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti DELTA – 1 be vairuotojo, nes jie, jo nuomone, surišti krauju – jie nužudė Krotovą, kiekvienas, iššovęs jam į galvą. Kuzminas pasakė, kad Parfionov užsakinėjo padaryti duslintuvus AKM, jie buvo padaryti iš šviesaus metalo (gamykliniai yra juodo metalo).”
Žinoma, ši informacija iš pirmo žvilgsnio – sensacinga. Mat A.Kuzminas – neišgalvotas personažas. Lietuvos VSD Vilniaus apygardos skyriaus LR generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui R.Stankevičiui adresuotame dokumente nurodoma, kad Kuzmin Aleksandr vadinamas “Popadak”. OMONe tarnavo nuo 1989-ųjų gruodžio iki 1991-ųjų rugsėjo mėnesio. Turi Rusijos pilietybę. Buvo geruose santykiuose su Rygos OMON vadu Česlavu Mlyniku.
Taigi A.Kuzmino pasakojimas būtų buvęs itin vertingas tyrimui. Tačiau šiuo atveju negalima pamiršti aplinkybių, kurios leidžia abejoti kai kuriais šioje pažymoje išdėstytais teiginiais. Juk A.Kuzminą buvo apklausęs ir mūsų tardytojas Algimantas Astaška. Apklausa surengta toje pačioje Rygoje 1992-ųjų metų sausio 5-ąją dieną. Žodžiu, A.Astaška buvusį Rygos omonininką A.Kuzminą asmeniškai apklausė maždaug mėnesiu anksčiau nei buvę mūsų operatyviniai darbuotojai V.Pukenis ir G.Adiklis susitiko su juo. Ir, duodamas parodymus tardytojui A.Astaškai, minėtasis Latvijos omonininkas tvirtino apie Medininkų nužudymo aplinkybes nieko nežinąs. O štai maždaug po mėnesio neva tvirtina, jog Medininkų pareigūnus galbūt nušovė Rygos DELTA – 1 ir DELTA – 2 milicininkai? Ar gali taip greitai pasikeisti buvusio omonininko nuostatos? O jei pasikeitė – tai kodėl pasikeitė? Galų gale kodėl mūsų prokurorai, sulaukę operatyvinių darbuotojų V.Pukenio ir G.Adiklio operatyvinės pažymos, nepasirūpino vertingus parodymus duodantį buvusį omonininką dar sykį nuodugniai apklausti tuoj pat, dar tų pačių 1992-ųjų pradžioje ir bent jau patvirtinti operatyvininkams papasakotus duomenis?
1992-ųjų vasario 14-osios pažyma kelia įtarimų dar ir dėl to, kad joje neva konkrečiai spėjama, kas galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Tačiau, nepaisydama šitokios vertingos informacijos, 1992-ųjų kovo mėnesį Lietuva oficialiai sustabdo, kitais žodžiais tariant, nutraukia aktyvų tyrimą Medininkų byloje. Stabdo tyrimą nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktinų asmenų. Logiškai svarstant, po tokios pažymos, jei joje nurodyti duomenys tikri, tyrimas jokiu būdu negalėjo būti stabdomas. Prokurorai dar 1992-aisiais vasario mėnesį privalėjo nuodugniai ištirti bei išnagrinėti A.Kuzmino pateiktą versiją. Bet neišnagrinėjo ir neištyrė. Kodėl? Tad gal duomenys, surašyti operatyvininkų pažymoje, buvo beverčiai arba, kaip aiškėja, nebuvo niekuo patvirtinti?
Neaiškumų esama ir dar dėl kelių konkrečių pažymos teiginių. Pavyzdžiui, pažymoje sakoma, kad, duodamas oficialius parodymus, buvęs omonininkas Parfionov nurodė, esą “1991-ųjų liepos 28 – 29 dienomis iš Rygos miesto VRV buvo gautas binoklis – naktinio stebėjimo prietaisas”. Bet juk tuo metu tarp Latvijos policijos ir Rygos OMON nebuvo jokių draugysčių – tik atvira konfrontacija. Tad ar galėjo oficialios nepriklausomos Latvijos struktūros Rygos OMONui perduoti naktinio matymo prietaisą?
Pažymoje kalbama ir apie tuomet Rygos OMONe tarnavusį Krotovą, kuris neva nužudytas keturiais šūviais į galvą iš “Margolino” sistemos pistoleto. Pagrindinė buvusių operatyvininkų pažymos versija – nužudė DELTA grupės. Tačiau Latvijos teisėsauga niekada nereiškė jokių pretenzijų, įtarimų ar kaltinimų buvusiems Rygos omonininkams dėl buvusio omonininko Krotovo mirties.
Pažymoje taip pat kalbama apie iš Latvijos pagrobtus šešis “Kalašnikov” automatus, kurie galėjo būti panaudoti Medininkų žudynėse. Tačiau, regis, dar seniai išsiaiškinta, kad tie automatai nebuvo naudojami Medininkuose šaudant į mūsų pareigūnus. Latvijos policija tuos ginklus sugebėjo susigrąžinti. Mūsų prokurorai negalėtų nežinoti šių detalių, jei tikrai rimtai tyrė Medininkų žudynių bylą.
Taigi toji G.Adiklio ir V.Pukenio pasirašyta pažyma kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Vienas iš tokių klausimų – ar galima aklai pasitikėti pačiais pažymą pasirašiusiais operatyviniais darbuotojais G.Adikliu ir V.Pukeniu? Šie operatyvininkai patys nėra šventi. Kadaise, berods, tais pačiais 1992 metais turėjo rimtų nemalonumų teisme ir buvo nuteisti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis bei neteko tarnybos Lietuvos policijoje. Kol kas redakcija išsamių duomenų neturi, kodėl jiems teko kalėti. Bet spėjama, kad jie sulaukė konkrečios laisvės atėmimo bausmės, kai viename iš policijos komisariatų neaiškiomis aplinkybėmis mirė sulaikytasis. Buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino advokatai pareikalavo, jog būtų pateikta oficiali informacija apie šių liudininkų teistumą. Teismas šį advokatų prašymą patenkino ir įpareigojo prokurorus pateikti teismui duomenis apie šių prokuratūros liudytojų teistumą ir atliktas bausmes.
Tačiau šių “smulkmenų” galime ir nesužinoti. Kai kurių žurnalistų žiniomis, artimiausias posėdis Medininkų byloje gali būti uždaras. Neva tokio slaptumo iniciatoriai – valstybės kaltintojai. Ar tikrai prokurorai reikalaus surengti uždarą posėdį buvusiems operatyviniams darbuotojams apklausti, – kol kas nėra žinoma. Neaiški šiuo klausimu ir teismo pozicija. Mums gi belieka viltis, jog visi teismo posėdžiai, kuriuose nagrinėjama skandalingoji Medininkų žudynių byla, ir ateityje bus atviri, o teisingumas nebus vykdomas slapta nuo visuomenės.
2011.01.24
