Per paskutiniąsias tris – keturias savaites Medininkų žudynių bylą nagrinėjanti Vilniaus Apygardos teismo kolegija apklausė vos keletą liudininkų.
Tačiau pastarųjų liudininkų parodymai – sensacingi. Jie nepalankūs prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko teikiamai kaltinimo versijai, esą Medininkų žudynėse galėjo dalyvauti tik Rygos OMON smogikai.
Kad Medininkų skerdynėse taip pat galėjo dalyvauti ir Vilniaus OMON milicininkai arba specialiosios paskirties KGB daliniai “Alfa” ir “Vimpel”, – tokios versijos mūsų prokurorai Teismo kolegijai neteikė.
Štai net trijuose paskutiniuosiuose teismo posėdžiuose buvo nuodugniai ir išsamiai apklausiamas papulkininkis Romanas Martiniukas, 1991-ųjų vasarą ėjęs 42-osios divizijos štabo artilerijos ginkluotės viršininko pareigas.
Šį sykį kaip niekad aktyvūs prokurorai (anksčiau jie liudininkams klausimų beveik neturėdavo) liudytojui pateikė įvairių važtaraščių ir teiravosi, ar jie – tinkamai užpildyti, taip pat teiravosi, kokius ginklus ir šovinius turėjo šios divizijos daliniai. Papulkininkis R.Martiniukas papasakojo, kad tą lemtingąją 1991-ųjų vasarą divizijos, kurioje jis tarnavo, daliniai buvo dislokuoti keliose vietose. Vilniuje stovėjo konvojaus pulkas. Konvojaus pulko būta Kaune. Šiauliuose buvo dislokuotas mokomasis pulkas. O Sniečkuje (dabartinis Visaginas) stovėjo atskirosios ypatingosios specialios paskirties (specnaz) brigada. Pačią brigadą sudarė 5 ar 7 pulkai. Kur tie pulkai buvo dislokuoti, papulkininkis nepasakė. Viena šios brigados specnazo kuopa 1991 m. vasarą buvo dislokuota Vilniuje, 132-ame, pagrindiniame konvojaus pulke. Pulkui vadovavo Stanislovas Stančikas. Tačiau, pasak R.Martiniuko, visi šie daliniai turėjo nuosavus ginklų sandėlius. Visuose juose buvo užtektinai 7,62 mm kalibro automatų “Kalašnikov”. Nors divizijos kariai buvo ginkluoti ir 5,45 mm kalibro automatais, R.Martiniukas pabrėžė, jog divizijos ginklų sandėliuose būta ir būtent 7,62 mm “Kalašnikov” automatų. Jų sandėliuose būta ir šovinių US (sumažinto greičio), kurie pritaikyti šaudyti ant automato vamzdžio galo prisukus ugnies ir garso slopintuvus (rusiškai – PBS).
Kuo svarbus šis liudijimas? Mūsų prokuratūra iki šiol mėgina teismui įpiršti versiją, esą Lietuvoje dislokuoti tuometinės sovietinės kariuomenės daliniai, įskaitant ir Vilniaus OMON, neturėjo 7,62 mm kalibro automatų, kuriais buvo nužudyti Medininkų poste budėję pareigūnai. (Medininkų muitinės posto pareigūnai buvo nužudyti būtent iš 7,62 mm kalibro “Kalašnikov” automatų, prie kurių pritaisomas garso ir ugnies slopintuvas, prie 5,45 mm kalibro “Kalašnikov” automatų neprisuksi ugnies ir garso slopintuvų). Taigi tvirtinimai, esą Lietuvoje tuo metu dislokuoti sovietų kariškiai neturėjo 7,62 mm automatų, garso ir ugnies slopintuvų bei specialių šovinių, kurie naudojami tik prisukus garso ir ugnies slopintuvus, – abejotina.
Apklausos metu prokuratūros atstovai liudininkui R.Martiniukui pateikė ginklų ir šovinių judėjimo apskaitos važtaraščių ir teiravosi, “ar šie dokumentai atitinka būtiną formą bei keliamus reikalavimus”. Buvęs papulkininkis tvirtino, jog jam parodyti “dokumentai atitinka formą”, tačiau pagal privalomas atžymas bei privalomus užpildymus, taip pat pagal privalomus registracijos duomenis kituose privalomuose apskaitos dokumentuose, nepatvirtina juose nurodytų duomenų apie ginklų ir šovinių perdavimo ir judėjimą.
Be to, tarp dokumentų, kurie tarpusavyje susiję ir todėl juose nurodyti duomenys turi vienas kitą atitikti, yra esminių neatitikimų. Pavyzdžiui, viename pateiktame dokumente nurodyta, kad Kauno konvojaus pulkas ataskaitiniu 1991-ųjų metų laikotarpiu turėjo tik 680 vienetų US šovinių (sulėtinto skriejimo). Tačiau tas pats Kauno konvojaus pulkas 1991-aisiais į sandėlius Mogiliove atidavė 1360 tokios modifikacijos šovinių – sulėtinto skriejimo. Tad iš kur toks skirtumas? Atlikus inventorizaciją rasta dar 460 sulėtinto skriejimo šovinių. Tad prokurorų pateikti dokumentai vargu ar leidžia susidaryti realų vaizdą, kaip, kur ir kada keliavo šio karinio dalinio ginklai bei šoviniai. Ar tai reiškia, kad 1991 m. vasarą šioje divizijoje buvo oficialiai neužfiksuotų šovinių ar net ginklų? Duomenų apie tai, kiek šiame ir kituose divizijos pulkuose turėta ugnies ir garso slopintuvų, kada, kam ir kokiu tikslu jie buvo išduoti, nėra, nors, pasak R. Martiniuko ir kitų liudytojų, sulėtinto skriejimo, t.y. sumažinto greičio, šoviniai US naudojami šaudyti tik su duslintuvais.
Buvęs papulkininkis R.Martiniukas Teismo kolegijai taip pat pasakė, jog prokurorų pateikti dokumentai privalėjo ir privalo būti saugojami Vidaus kariuomenės Vakarų apygardos štabe. Todėl čia pat iškilo klausimas: kaip, kokiomis aplinkybėmis ir iš kokio asmens bei kokiu pagrindu mūsų prokuratūra gavo keletą pažymų ir važtaraščių kopijų bei išrašų apie ginklų ir šaudmenų keliavimą iš dalinio į dalinį, ar visi šie dokumentai atitinka originalus ir kur jie saugojami. Teismui pateiktoje medžiagoje apie dokumentų įsigijimo aplinkybes nieko nekalbama. O juk visos tokios aplinkybės gali būti ne tik įdomios, bet ir teisiškai svarbios bylai.
Liudytojui R.Martiniukui įtartina pasirodė ir prokurorų pateikta pažyma apie tai, kad mokomoji specnazo kuopa Kalnų Karabache 1991-ųjų gegužės mėnesį sunaudojo net 240 šovinių US (sulėtinto skriejimo), skirtų diversinei veiklai ir sargybos postų naikinimui. Pagal formą pažyma tarsi atitinka reikalavimus. Tačiau tuo pačiu čia nėra nei nurodyta privalomų duomenų (nenurodyta šaudmenų panaudojimo vieta, laikas, paskirtis ir t.t), nei pridėta šovinių išdavimo konkretiems kariškiams važtaraščių, nei jų iššaudymo faktą patvirtinančių dokumentų. Taip pat prie tos pažymos nepridėtos joje nurodytų faktų tikrumą pagrįsti turinčių dokumentų kopijos. Tad visų šių aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jog prokurorų pateiktuose atsitiktiniuose dokumentuose nurodyti faktai ir duomenys – absoliučiai teisingi ir atitinka tikrovę.
Tapo akivaizdu, kad visi šie prokurorų pateikti Teismui dokumentai yra greičiausiai specialiai parinkti ir kelia daugiau papildomų klausimų, nei pateikia atsakymų į byloje tiriamus klausimus. Tad kyla nemažiau svarbus klausimas, kas ir kodėl taip padarė?
Žodžiu, nė vienas prokurorų pateiktas dokumentas neįrodo, kad Rygos OMONui buvo išduoti garso ir ugnies slopintuvai ir specialieji sulėtinto skriejimo šoviniai. Bet svarbiausia, kad tie keli prokurorų pateikti dokumentai apie ginklų ir šaudmenų išdavimą neįrodo, nepatvirtina ir net neužsimena, jog 1991-ųjų metų vasarą Rygos OMONo milicininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui būtų išduotas 7,62 mm kalibro automatas su garso ir ugnies slopintuvu bei šoviniais US.
Liudytojas R.Martiniukas pastebėjo, jog kai kurių dokumentus užpildžiusių asmenų rašysena jam nepažįstama, nors jis pažinojo visų už ginkluotės apsaugą bei išdavimą atsakingų asmenų braižą. Be to, kai kurie jam parodyti dokumentai viso labo buvo tik kopijos, o remiantis kopijomis negalima daryti jokių plačių apibendrinimų. Tiesa, papulkininkis R.Martiniukas pabrėžė, kad 132-ojo konvojaus pulko Vilniuje artilerijos ginkluotės sandėlio važtaraštis, užpildytas ir pasirašytas praporščiko Genricho Neimo, patvirtina, jog 40-imt 7,62 mm kalibro automatų buvo išduota Vilniaus OMONui. Taigi papulkininkis R.Martiniukas paaiškino teismui, kad garso ir ugnies slopintuvai buvo naudojami tik su 7,62 mm automatais AKM arba AKMS. O būtent tokios modifikacijos ginklus ir šaudmenis Medininkų žudynių išvakarėse gavo mūsų prokurorų ramybėje paliktas Vilniaus OMONas. Vadinasi, negalima atmesti versijos, jog Medininkų skerdynėse galėjo dalyvauti Vilniaus OMONo milicininkai. Tačiau šią versiją mūsų prokuratūra kažkodėl atmeta, visą dėmesį sukoncentravusi tik į Rygos OMONą
Taigi tris dienas trys teisėjai, du prokurorai ir du advokatai bei kaltinamasis K.Michailovas dalyvavo beprasmiuose posėdžiuose. Pagalbon pasitelkę keletą atsitiktinių dokumentų apie ginklų ir šaudmenų keliavimą iš dalinio į dalinį prokurorai siekė pateikti reikšmingus apibendrinimus, o išėjo – didelis didelis šnipštas. Skelbti plačius konkrečius apibendrinimus, skurpulingai patikrinus duomenų tikrumą, galima tik vienu atveju: kai turi visus originalius dokumentus, visus važtaraščius, visas pažymas ir kitus privalomus apskaitos dokumentus. Bet jų teismui nepateikta. O iš konteksto ištrauktomis keliomis pažymomis vargu ar galima aklai tikėti. Čia labai tiktų žurnalistų naudojamas žargonas: “ištraukė iš konteksto”. Juk visi esame girdėję kaltinimų žurnalistams, kaip jie, siekdami tendencingai sukritikuoti oponentą, iš priešininko publikacijos ištraukia keletą pačių nepalankiausių frazių ir jas paskui įvairiausiai traktuoja, tyčia nutylėdami visumą. Mano manymu, panašiai tąsyk elgėsi ir prokurorai R.Stankevičius su S.Versecku, teismui pateikę keletą pažymų apie sovietinių ginklų išdavimus bei priėmimus, bet nepateikę visumą bylojančių duomenų.
Šį kartą kantrybė trūko net ir anksčiau visada korektišku santūrumu pasižymėjusiam teisėjui Vladislavui Lenčikui. Kas galėtų paneigti, kad ne visos šios beprasmybės paveiktas, jis leido sau emocingai paklausti liudytojo R.Martiniuko: ar visi šie sukritikuoti apskaitos dokumentai įrodo, kad teisiamasis K.Michailovs tikrai niekad nebuvo gavęs 7,62 mm kalibro automato, šūvių garso duslintuvo ir sumažinto skriejimo greičio šovinių US? Liudytojas atsakė, kad visi šie teismo turimi dokumentai tokio fakto neįrodo, nes jie … iš viso nieko neįrodo!
Beje, prieš keletą posėdžių kolegijos narys, Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, teisėjas Viktoras Dovidaitis nušalino visiškai panašų prokuroro R.Stankevičiaus klausimą liudytojui: ar jis turįs įrodymų, kad kaltinamasis K.Michailovas – Nikulinas nenužudė Lietuvos pareigūnų?
Šį kartą teisėjų kolegijos nariai į analogišką savo kolegos klausimą net nesureagavo. Tad kokias teisėjų kolegijos nuostatas bei nuotaikas atskleidė šis liudytojui pateiktas atvirai tendencingas klausimas (užuominos, kad K.Michailovas – Nikulinas dalyvavo žudynėse), tegul sprendžia patys skaitytojai.
Sensacinga buvo ir lapkričio 10-ąją surengta liudininko Olego Ivanickio apklausa. O.Ivanickis lemtingais 1991-aisiais metais dirbo Vilniaus OMONo 5-ojo būrio vairuotoju. O.Ivanickis pasakė, kad dar iki Medininkų skerdynių Vilniaus OMONo milicininkai turėjo ne tik 5,45 mm, bet ir 7,62 mm “Kalašnikov” kalibro automatų. 7,62 mm kalibro automatus Vilniaus OMONo bazėje jis regėjo savo akimis. Tokio kalibro ginklai buvo saugojami metalinėse spintose ginkluotės kambaryje, įrengtame prie budėtojų dalies. O štai remiantis mūsų prokurorų teiginiais, Vilniaus OMONas tokių ginklų (7,62 mm kalibro) iki Medininkų žudynių iš viso neturėjo.
Be to, liudytojas O.Ivanickis papasakojo, kad jam tarnaujant Vilniaus OMONe 1991-ųjų metų birželio – liepos mėnesiais mažiausiai du kartus per mėsesį Rūdninkų poligone vykdavo intensyvios Vilniaus OMONo milicininkų ir atsikrosios ypatingosios specialiosios paskirties brigados kariškių, dėvėjusių avietinės spalvos beretes (specialusis specnazo ženklas), šaudymo pratybos. Tų pratybų metu būdavo mokomasi ne tik taikliai šaudyti, bet ir šturmuoti pastatus, likviduoti sargybos postus… Taigi mūsų kaltintojų užuominos, esą Vilniaus OMONas neva nebuvo paruoštas sudėtingoms karinėms operacijoms, – prieštarauja liudytojo O.Ivanickio parodymams.
Liudytojas O.Ivanickis taip pat pabrėžė, kad 1991-ųjų liepos mėnesį tarp Vilniaus omonininkų buvo plačiai kalbama, esą į Lietuvą, likus vos kelioms savaitėms iki Medininkų skerdynių, atvyksta speciali KGB grupė ALFA, kuri tiesiogiai pavaldi tik Maskvai. Kalbas, kad tokia grupė žada atvykti, jis asmeniškai girdėjo Vilniaus OMONe. Jis tik nežinojo, kokie tikrieji tos grupės atvykimo tikslai. Tarp Vilniaus omonininkų buvo kalbama, kad ALFA atskrenda kažkokiems bendriems veiksmams drauge su Vilniaus OMONu.
Čia derėtų prisiminti 1991-ųjų rugpjūčio 1-osios Aukščiausiosios Tarybos posėdį, kuriame AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir AT vicepirmininkas Česlovas Stankevičius tvirtino, jog likus dviem savaitėm iki Medininkų žudynių į Lietuvą buvo permestas tas pats specialiosios paskirties dalinys ALFA, kuris 1991-ųjų sausio 13-ąją šturmavo Vilniaus telecentrą. Taigi O.Ivanickio parodymai patvirtina jau skelbtas kai kurių mūsų aukšto rango pareigūnų išvadas, jog 1991-ųjų vasarą Maskvoje buvo intensyviai ruošiamasi rugpjūčio pučui. Todėl nenuostabu, kad į Lietuvą buvo permetami KGB ALFA ir kitokie specialiosios paskirties KGB daliniai. Galėjo būti ir taip, kad po ALFA grupės priedanga buvo atvykęs specialiosios paskirties KGB dalinys VIMPEL (viešieji šaltiniai tvirtina, jog VIMPEL smogikai, siekdami paslėpti savo kruvinus pėdsakus, kartais apsimesdavo esą ALFA grupės kariais). Be to, nereikia pamiršti ir VIMPEL kario Vladimiro Uljanovo biografijos. Jo dosje aiškiai parašyta: Sovietų sąjungos KGB specialiosios paskirties dalinio VIMPEL atstovas V.Uljanovas 1991-aisiais metais buvo komandiruotas į Lietuvos sostinę Vilnių tarpnacionaliniams konfliktams likviduoti. Šis teiginys plačiau ir konkrečiau neaprašytas. Tačiau tarpnacionalinių konfliktų Lietuvoje neturėjome. Tad kokioms užduotims iš tikrųjų į Vilnių buvo permestas VIMPEL karininkas V.Uljanovas?
Dėmesio verti buvo ir Vinco Radvilos parodymai. Šis lietuvis vienas iš pirmųjų pamatė nužudytus Medininkų pareigūnus. Tą lemtingąją naktį jis su kolega važiavo į Baltarusijąos sostinę iš Šiaulių. Paryčiais sustojęs Medininkų poste ir nesulaukęs patikrinimo jis nuėjo į vagonėlį paklausti pareigūnų, ar galįs važiuoti. Štai tada jis ir pamatė kraupų vaizdą. Šio liudytojo parodymai vertingi štai kodėl. Jis dar 1991 metų rugpjūtyje prokurorams detaliai papasakojo ir dabar pakartojo teismui, kaip tą akimirką stovėjo kėdės ir spintos bei gulėjo lavonai, kai jis pravėrė vagonėlio duris. Tuo tarpu prokuratūros pateikta versija teigia, kad baldai ir kūnai gulėjo kitaip, nei tvirtina V.Radvilas. Palyginkime V.Radvilos ir prokurorų teiginius, ir liksime nustebę. Jei V.Radvilas sako tiesą, o jo teiginiais bent kol kas nėra jokio preteksto nepasitikėti, stalus ir kėdes po žudynių kažkas išstumdė. V.Radvila teigia, kad baldai buvo sustatyti vienaip, o teismui pateiktoje prokurorų medžiagoje teigiama, jog baldai stovėjo visai kitose vietose.
Prokuroras R.Stankevičius yra tvirtinęs, esą liudininkai, kurie pirmieji pamatė kraupųjį vaizdą, dėl patirto susijaudinimo neteisingai prisimena patalpose išdėstytus daiktus. Tačiau ar galima tikėti R.Stankevičiaus surašyto kaltinimo versijos aktu, jei jam prieštarauja ne tik liudytojo V.Radvilos, bet ir dar vieno asmens teiginiai? Omenyje turiu liudytoją L.Mečkovskij, kuris buvo nubraižęs vagonėlio schemą, kaip gulėjo kūnai ir stovėjo baldai, kai jis pravėrė duris. Iš jo piešinio akivaizdu, kad jis patvirtina ne prokuroro R.Stankevičiaus, o liudytojo V.Radvilos versiją. Šiandien pirmasis nužudytus Medininkų pareigūnus išvydęs L.Mečkovskij jau miręs.
Tad kuo remiantis prokuroras R.Stankevičius teigia, esą liudytojai V.Radvilas ir L.Mečkovskij ne itin tiksliai nubraižė vagonėlio schemą? Galų gale visi šie liudininkai tvirtino nieko nežiną, ar kaltinamųjų suole šiandien sėdintis buvęs Rygos omonininkas K.Michailovas dalyvavo Medininkų žudynėse. Visi liudininkai teigė K.Michailovą matą pirmą kartą. Tačiau teismo baigties buvęs Latvijos OMONo milicininkas K.Michailovas vis tiek laukia uždarytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Kodėl ir vardan ko jis tebelaikomas suimtu? Atsakymo į šį klausimą nūnai nepateikiama net ir skelbiamose teismų nutartyse.
Tenka prisiminti žinomo Lietuvos visuomenės veikėjo, teisininko Kęstučio Čilinsko ne kartą įvairiose situacijose išsakytas mintis, kad Lietuvoje dažnai lemiamą reikšmę turi ne teisiniai, o politiniai sprendimai. Sunku vienareikšmiškai nuspręsti, ar šį pastebėjimą galima pritaikyti ir Medininkų žudynių bylai.
Bet jeigu advokato K.Čilinsko žodžius vis dėlto galima pritaikyti, belieka ironiškai apgailestauti, kad teisminis procesas Medininkų byloje su teise turi bendro tik tiek, jog vyksta Vilniaus apygardos teismo rūmuose. Taip pat tenka guostis, kad tai, kas vyksta šioje byloje, bent jau atitinka proceso formą. Tačiau kas mums svarbiau – bylos nagrinėjimo forma ar bylos esmė, bylos turinys?
Gintaro Visocko nuotr.
2010.11.15
