Šių metų balandžio 9-ąją portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs žurnalisto Gintaro Visocko publikaciją „Politizuota Medininkų tragedijos teisinių vertinimų kaita“.
Tąsyk tvirtinta, jog lietuviškoji teisėsauga, narpliodama Medininkų žudynių bylą, griebėsi ypatingai pavojingų teisinių manipuliacijų.
Kažkas, vengdamas bent jau moralinės atsakomybės, karštligiškai bando išsisukti iš keblios padėties, Medininkų žudynių bylai bandydamas prikergti įstatymą, numatantį atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Jei šis įstatymas būtų pritaikomas, prapultų būtinybė bylą išvežti į archyvą įsigaliojus senaties terminams.
Štai kodėl Lietuvos generalinė prokuratūra dar 2011-ųjų gegužę pateikė ilgiausią apeliacinį skundą neva „Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo“. Mūsų prokurorai iš pradžių prašė sučiuptąjį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną teisti už žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis, kai gyvybė atimama ne mažiau nei dviems pareigūnams, o Vilniaus apygardos teismas šį prokurorų prašymą patenkino.
Todėl vargu ar būtų teisinga sutikti su prokurorų priekaištais, esą Vilniaus apygardos teismas neteisingai kvalifikavo žmogžudystę Medininkų poste ir pritaikė ne tą baudžiamojo kodekso straipsnį.
Kodėl prokurorai persigalvojo – akivaizdu. Jiems reikalingas įstatymas, leidžiantis išvengti senaties terminų.
Prokurorai savąjį apeliacinį skundą įtekė 2011-aisiais. O po maždaug dvejų metų Mykolo Riomerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto prof. dr. Justinas Žilinskas pateikė išvadą, įrodinėjančią, kodėl prokurorų reikalavimai – pagrįsti, logiški, teisėti. Prof. dr. J.Žilinsko išvada gula į Medininkų žudynių bylą ir, žvelgiant atidžiai, yra palanki gelbėjimosi rato beieškantiems Lietuvos prokurorams.
Bet ar įmanoma išgelbėti tai, ko neįmanoma išgelbėti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, logika ir sveiku protu?
Anoje publikacijoje skelbėme keletą pastebėjimų, kurie byloja, jog įstatymas „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“, nepaisant net prof. dr. J.Žilinsko išvadų, niekaip negali tikti Medininkų žudynių bylai.
Šiandien pateikiame naujų pastebėjimų.
XXX
Vis tiek bandoma prikergti Latvijoje padarytus nusikaltimus
Lietuvos prokuratūra apeliaciniu skundu siekia K.Michailovui – Nikulinui inkriminuoti ne tik nužudymus, padarytus Lietuvos teritorijoje. Mūsų prokurorai Medininkų žudynių bylą bando surišti su 1991-aisiais metais galimai vykdyta valstybės ar organizacijos politika, nukreipta prieš civilius gyventojus ne tik Lietuvoje, bet dar ir Latvijoje.
Bet juk tai – teisiškai neįmanoma. Prijungdami latviškus epizodus mes mėginame pagrįsti tokią politiką būtent kitoje valstybėje padarytomis nusikalstamomis veikomis, už kurias asmuo jau buvo nuteistas tos šalies teismo ir atliko jam skirtą bausmę. Mūsų prokurorai, remdamiesi jiems palankių teisės specialistų argumentais, Latvijoje padarytus ir Latvijos teisėsaugos įvertintus nusikaltimus bando pateikti kaip … 100-ojo straipsnio (Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui) numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymį.
Nejaugi mūsų prokurorai nežino, jog Romos Statute įtvirtintas puikiausiai visiems žinomas principas „ne bis in idem“, bylojantis, kad asmuo negali būti du sykius baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką. Romos Statute šis principas – plačiausiai išguldytas. Jame itin aiškiai ir suprantamai parašyta: „Tarptautinis baudžiamasis teismas ir joks kitas teismas negali teisti žmogaus už veiką, už kurią jis anksčiau buvo Teismo nuteistas ar išteisintas“.
Ir vis dėlto Lietuvos Generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu pakeistame kaltinime K.Michailovui – Nikulinui inkriminuoja veiksmus, kuriuos jis 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesiais atliko Latvijos Respublikos teritorijoje ir už tai Latvijos teisėsaugos jau buvo nuteistas bei atliko visas paskirtas bausmes. K.Michailovo – Nikulino sąžinė dėl Latvijai padarytų skriaudų – švarutėlė. Jis kaltę išpirko. Latvijos teisėsauga jam nūnai neturinti jokių pretenzijų.
Tad kodėl Lietuvos teisėsauga atkakliai bando lietuviškoje byloje prisiminti K.Michailovo – Nikulino „latviškuosius epizodus“? Kodėl kai kurie teisininkai įsitikinęs, jog Lietuvos generalinės prokuratūros inkriminuojamų Latvijos Respublikoje padarytų nusikalstamų veikų atveju „ne bis in idem“ principą taikyti nėra pagrindo?
Juk tokia pozicija, kad ir kaip bežiūrėtumei, prieštarauja ir Romos Statutui, ir Lietuvos BK, ir Lietuvos BPK, ir Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkai, ir suformuotai Lietuvos teismų praktikai. Kokie iš tikrųjų yra Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindai? Štai jie: teisminė institucija atsisako vykdyti Europos arešto orderį, jei pranešta, jog prašomam perduoti asmeniui kurioje nors valstybėje narėje yra priimtas galutinis teismo sprendimas už tą pačią veiką; jei paskyrus bausmę, toji bausmė yra atlikta arba atliekama; arba nebegali būti atlikta pagal nuteisusios valstybės narės įstatymus.
Lietuvos BK 99 – 113 straipsniai galėtų būti taikomi esant tik dviem sąlygom: jei asmuo padarė nusikalstamą veiką Latvijos teritorijoje, o Lietuvoje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus; jei asmuo už juos iki tol nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nei Latvijoje, nei Lietuvoje.
Kodėl pasitelkiama sąvoka „kontekstas“?
2013 metų kovo 13-ąją Generalinei prokuratūrai pateiktoje išvadoje prof. dr. J.Žilinskas vartoja, man regis, itin pavojingą žodį „kontekstas“. Juk šis žodis – itin platus, sunkiai apibrėžiamas. Kontekstų būna pačių įvairiausių. Taip, 1991-aisiais metais Lietuvoje egzistavo vienoks politinis – teisinis kontekstas, šiandien, 2014-aisias, turime kiek kitokį politinį – teisinį kontekstą. Po dvidešimties metų gyvenantys lietuviai 1991-ųjų tragiškuose įvykiuose įžvelgs, matyt, dar kiek kitokį politinį – teisinį kontekstą nei mes, gyvenantys šiandien.
Istorijos vadovėliuose, grožiniuose romanuose, publicistiniuose straipsniuose apibrėžti kontekstą – svarbu. Bet ar šį žodį galima naudoti nagrinėjant sudėtingas, painias baudžiamąsias bylas? Ar šis žodis vartotinas rašant nuosprendžius: asmuo kaltas, nes, girdi, anuomet būta būtent tokio politinio – teisinio konteksto…
Ir vis dėlto Generalinei prokuratūrai pateiktoje išvadoje prof. dr. J.Žilinskas rašo: „LR BK 100 straipsnis nurodo, kad asmuo turi veikti valstybės ar organizacijos kontekste (t.y. veikas padaryti remdamas ar vykdydamas politiką)“ ir, „kad „asmuo teisiamas ne už politikos rėmimą ar vykdymą, o už (…) padarytas veikas“.
Ar teisinė valstybė gali sutikti su sąvokos „valstybės ar organizacijos politika“ pakaitalu „valstybės ar organizacijos kontekstas“. Skirtumai tarp terminų „valstybės ar organizacijos politika“ ir „valstybės ar organizacijos kontekstas“ – akivaizdūs.
Politika realizuojama konkrečiais veiksmais. Politikos rėmimas ir politikos vykdymas nėra kontekstas. Todėl analizuojamu atveju būtinas nusikalstamų veiksmų įrodinėjimas niekaip neatsiejamas nuo valstybės ar organizacijos politikos. Kad ir kaip nesinorėtų, čia būtina ieškoti priežastinio ryšio. Priešingu atveju visus 1991 metais bet kurių asmenų Lietuvos Respublikoje padarytus smurtinius nusikaltimus būtų galima kontekstiškai priskirti prie nusikaltimų žmoniškumui.
Intrigos „dėl grįžtamosios galios“
Aiškinant baudžiamojo įstatymo normas, turėtų būti atsižvelgiama pirmiausia į konkrečioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu galiojusius ir jai taikytinus tarptautinės teisės šaltinius. Teismų praktikos analizuojamos kategorijos bylose tyrimas rodo, kad pavieniuose teismų sprendimuose visuomet atsižvelgiama į tarptautinės teisės nuostatas.
Taip pat teismų praktikos apžvalgoje pažymėta: siekiant užtikrinti principo „nullum crimen sine lege“ laikymąsi (atgalinio baudžiamojo įstatymo atveju), reikia įsitikinti, ar atitinkama veika buvo aiškiai apibrėžta būtent kaip nusikalstama veika jos padarymo metu galiojusioje tarptautinėje teisėje arba laikoma nusikaltimu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus. Tad jei analizuojame 1991-aisiais padarytus nusikaltimus, privalome remtis ir vadovautis 1991-aisiais metais galiojusiais teisės aktais.
Lietuviškoji teisėsauga užsispyrusi ieško galimybės taikyti išimtis
Baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje už nusikaltimą žmoniškumui kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis nacionaliniu lygmeniu nustatyta 2003 metų gegužės mėnesį įsigaliojus 2000 metų BK 100 straipsniui. Paskesnioji BK 100-ojo straipsnio redakcija priimta 2011 metų kovo 22-osios įstatymu ir įsigaliojo 2011 metų kovo 31 dieną. Tuo tik patvirtinama, kad Romos Statutas ir BK 100 str. buvo priimti gerokai vėliau nei buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui inkriminuojami nusikaltimai.
Tuo tarpu Lietuvos generalinė prokuratūra savo raštuose tvirtina, esą Lietuvos primtas (pakoreguotas) 100-asis straipsnis „turi grįžtamąją galią“. Esą šį straipsnį galima pritaikyti 1991-aisiais Lietuvoje atliktiems nusikaltimams.
Bet juk Lietuvos BK 100-asis straipsnis yra naujas straipsnis. Tokįų jo nuostatų baudžiamąjame kodekse iki 2000 metų (su 2011-ųjų metų kovo 22-osios pakeitimais) nebuvo. Be to, nesant karo, tarptautinio ginkluoto konflikto ar okupacijos požymių, scholastinių samprotavimų apie karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui nederėtų prilyginti tikram karui.
Karo nusikaltimams grįžtamasis galiojimas buvo nustatytas dar 1945 metais. Nustatytas Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto 6-straipsnio. Tačiau kito pobūdžio nusikalstamos veikos, t.y. nusikaltimai žmoniškumui, tarptautinėje bendruomenėje buvo įsisąmonintos ir apibrėžtos teisės aktais tik po 53 metų. Tiksliau tariant – tik 1998 metų liepos 17 dieną Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute.
Taigi mūsų teisėsaugos veikla Medininkų žudynių byloje prieštarauja Romos baudžiamojo tribunolo statuto 11-ojo straipsnio nuostatai: „Jei valstybė šio Statuto Šalimi tampa po jo įsigaliojimo dienos, teismas gali vykdyti jurisdikciją tik nusikaltimų, padarytų po šio Statuto įsigaliojimo tai valstybei, atžvilgiu“.
Lygiai taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teisėsauga, narpliodama Medininkų žudynių bylą, nesivadovauja Romos baudžiamojo tribunolo statuto 24 straipsnio 1-osios dalies nuosata: „Pagal šį Statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo“. Bet mūsų Generalinė prokuratūra siekia, kad K.Michailovas – vis tik atsakytų.
Kokia būtų konkreti išvada? Lietuvos Baudžiamojo kodekso 100 str. ir 3 str. normos tiesiogiai neprieštarauja Lietuvos baudžiamosios teisės ir proceso principams. Tačiau jos netaikytinos įvykiams, nutikusiems iki 1998 metų liepos mėnesio, nes Romos statuto nuostatų reikalavimai tiesiogiai nurodo į grįžtamosios galios nebuvimą.
Be to, esama ir tokios teisinės normos: „Jeigu prieš priimant galutinį sprendimą pakeičiamas konkrečiai bylai taikomas įstatymas, tai kaltinamąjam ar nuteistąjam taikomas palankesnis įstatymas“. O juk lietuviškasis vajus dėl 100-ojo straipsnio akivaizdžiai susijęs su Medininkų žudynių byla. Jei ne laiku neišnarpliota Medininkų žudynių byla, jei ne ant kulnų lipantys „senaties terminai“ ir baimė pripažinti savo bejėgiškumą tiriant vieną iš žiauriausių mūsų istorijoje bylų, Lietuvoje greičiausiai iki šiol niekas nepasigestų 100-ojo straipsnio. Net ir prof. Vytautas Landsbergis.
Loginė klaida pareigūnus priskiriant civiliams asmenims
Lietuvos teisėsauga taip pat daro loginę klaidą vertindama nukentėjusiųjų ir nužudytųjų veiklos pobūdį. Nederėtų „civilių gyventojų“ arba "civilių asmenų" etikečių klijuoti policijos ir muitinės pareigūnams. Valstybės pareigūnus pridengus civilių skraiste, vėlau bandoma pritaikyti tarptautinę „nusikaltimo žmoniškumui“ sąvoką būtent 1991-ųjų metų liepos 31-ąją užpulto Medininkų posto pareigūnams. Akivaizdu, kad mūsų teisėsauga „tyčinį nusikaltimą sunkinančiomis aplinkybėmis“ bando paversti „karo nusikaltimais“ ar „nusikaltimais žmoniškumui“.
Pažeistas 15-os metų senaties terminas
Akivaizdu ir tai, kad Medininkų žudynių bylai turėjo būti pritaikytas senaties terminų ribas apibrėžiantis įstatymas, galiojęs nuo 1998 gruodžio 11-osios iki 1998 gruodžio 31-osios laikotarpiu, kai Lietuvoje buvo sustabdytas mirties bausmės taikymas. O tai reiškia, kad Medininkų žudynių kaltininkams turėjo galioti būtent šis senaties terminas: dešimt metų, jei asmuo nesislapstė. Tačiau asmuo nebegali būti traukiamas baudžiamojo atsakomybėn, jeigu nuo nusikaltimo dienos prabėgo daugiau nei 15 metų.
Įvertinus visus baudžiamojoje byloje sukauptus duomenis, akivaizdu, kada gi pirmasis pranešimas apie įtarimus buvo pateiktas K.Michailovui – Nikulinui? Tik 2008 metų sausio 28 dieną. Iki to momento joks įtarimas dėl Medininkų žudynių jam nebuvo pareikštas. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog K.Michailovas – Nikulinas, nežinodamas apie jo atžvilgiu egzistuojančius įtarimus, negalėjo vengti ikiteisminio tyrimo. Taigi – nesislapstė.
Vadinasi, K.Michailovo veiksmams, jei jis tikrai padarė nusikaltimą, privalomai turėtų būti pritaikytas tik 15-os metų senaties terminas. Pasibaigus 15-os metų terminui jis nebegalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Mūsų įstatymuose aiškiai parašyta: „Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai“. Tačiau ši nuostata konkrečiu K.Michailovo – Nikulino atveju yra ignoruojama.
Jei K.Michailovas – Nikulinas būtų padaręs jam inkriminuojamą veiką, buvo būtina ją kvalifikuoti pagal 1998-ųjų gruodžio mėnesį galiojusią BK 105 str. redakciją, kurioje, remiantis Konstitucinio teismo išaiškinimu, buvo konstatuota, kad Lietuvos baudžiamojo kodekso 105 str. sankcijoje numatyta mirties bausmė priešarauja Lietuvos Konstitucijos 18, 19 ir 21 str. 3 daliai.
Be to, kvalifikavus K.Michailovo – Nikulino veiką pagal 1998 gruodžio mėnesį galiojusias nuostatas, būtina omenyje turėti senaties terminų dydžius.
Štai toks Slaptai.lt žvilgsnis į Mykolo Riomerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto prof. dr. J.Žilinsko išvadą, perduotą buvusio Rygos omonininko K.Michailovo – Nikulino likimą narpliojančiam Lietuvos Apeliaciniam teismui.
Šių metų gegužės 2-ąją Lietuvos Apeliacinis teismas tęs Medininkų žudynių bylos nagrinėjimą.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.04.29; 05:33
