Negalima nuolat kartoti neigiamos informacijos. Laikraštis paskelbė pasakojimą apie kokią nors blogybę, o mes puolame ją kartoti, perduoti iš lūpų į lūpas (…). Mes tarsi pamirštame, jog žodžio galia daug kartų didesnė, nei mums atrodo. Su žodžiais reikia elgtis atsargiai, kaip ir su ginklu, ugnimi ar peiliu. Peilį galima panaudoti ir gydymui, ir žudymui (…). Mūsų viena iš didžiausių klaidų: kritikuodami draugą, partnerį ar oponentą manome, kad jį įtakojame teisinga linkme. O iš tiesų kritika atsisuka prieš mus pačius. Kritikos žodžių negatyvas pirmiausiai kerta tiems, kurie juos ištaria, o ne tiems, kuriems jie taikomi. Kai liejame pyktį, pirmąja auka tampame mes pats…
Tai – projekto “Aš – Lietuvai” koordinatoriaus Tomo Girdzijausko žodžiai. Maždaug taip yra tvirtinęs T.Girdzijauskas, duodamas interviu šių eilučių autoriui. Jo projektas įdomus ir aktualus. Iš tiesų: užuot verkšlenę, kokie esame silpni ir pažeidžiami, ieškokime pačių pavojingiausių savo negalios priežasčių ir jas visi bendromis jėgomis šalinkime. Tokios analizės Lietuvai verkiant reikia.
Projekto “Aš – Lietuvai” vieno iš vadovų T.Girdzijausko manymu, lietuviai susirgę sunkia apatijos forma – anomija. Ši liga pasireiškia tuo, kad žmogus niekuo nesidomi, nieko nenori, užsidaro savyje ir nepasitiki aplinkiniais. Jei norime tokią nuostatą kardinaliai sugriauti, būtina išmokti … rūpintis kitu kaip pačiu savimi. Negana pasyviai laukti, kada iš kažkur ateis Mesijas ir puls išmintingai reguliuoti pašlijusius lietuvių tarpusavio santykius.
Žodžiu, lietuviams būtina daug ko išmokti. Pamokos nėra lengvos. Bepigu pasakyti: išmok rūpintis kitu lietuviu kaip pačiu savimi, jei iki šiol mokėmės tik priešingo dalyko – kaip vienas kitą apgauti. Bepigu pareikalauti: išmok konstruktyviai kritikuoti oponentą, jei aplink – tiek daug primityvaus patriotizmo, neišmanymo, idiotizmo, pataikavimo, veidmainiavimo. Bepigu pabrėžti: išmok išklausyti kito nuomonę, jei šiandien garsiausiai šaukia tie, kurie mažiausiai išmano, supranta, suvokia.
T.Girdzijausko žodžius, kad privalome rūpintis vienas kitu kaip pačiu savimi, – įsidėmėjau. Perfrazuodamas projekto “Aš – Lietuvai” vadovo mintis norėčiau pabrėžti, jog patys didžiausi lietuviškumo priešai – mes patys. Ką noriu tuo pasakyti? Mus slegia milžiniška nepilnavertiškumo kupra, kurią užsiauginome per 200 metų trukusias okupacijas, vergoves ir aneksijas. Vos tik kyla bent menkiausias konfliktas su kitomis tautomis, čia pat imame kritikuoti saviškius.
XXX
Pats puikiausias lietuviškojo nepilnavertiškumo pavyzdys: šiandieniniai Lietuvos – Lenkijos nesutarimai. Net neabejoju, kad dėl Varšuvos ir Vilniaus barnių labiausiai džiaugiasi Kremlius. Bet mes, lietuviai, užuot savo įtarų žvilgsnį kreipę į Lenkų rinkimų akciją, Voldemarą Tomaševskį ir Varšuvoje sustiprėjusias ekspansines nuotaikas, bandome priekaištauti vien tik polonizacijos pavojus pastebintiems Kovo 11-osios Akto signatarui Romualdui Ozolui, parlamentarui Gintarui Songailai ar VDU prof. filologui Alvydui Butkui.
Keistai nuteikė Kultūros ministro patarėjo Imanto Meliano straipsnis “Antilenkiškų nuotaikų skatinimas griauna lietuvišką tapatybę?”, pasirodęs internetiniame portale Balsas.lt. Ypač užgavo sakinys: “Civilizuotos Europos šalys jau seniai suprato, kad siekiant išvengti separatistinių nuotaikų kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų tarpe būtina atsižvelgti į jų tautinius jausmus, parodyti dėmesį bei pagarbą jų kultūrai ir kalbai”.
Leiskite gūžtelėti pečiais: ar tai Lietuva per mažai rodo pagarbos ir dėmesio lenkų tautinei mažumai, ar Lietuva su tautinėmis mažumomis elgiasi necivilizuotai? Stebina Kultūros ministro patarėjo (padedančio rengti projektą, kuris, jei patvirtins Seimas, lenkų kompaktiškai gyvenamuose rajonuose gatvių užrašus leis rašyti dviem kalbom) pasitikėjimas savo žiniomis, išmintimi, įžvalgumu. VDU prof. A.Butkus šiuo reikalu ne viską išmano, supranta, pastebi. O Kultūros ministro patarėjas, susirūpinęs dėl primityvių etnocentristinių idėjų puoselėjančių lietuvių gausos, – niekad niekur neklystantis ekspertas? Iš kur tokia arogancija? Jokių priekaištų Lenkų rinkimų akcijai ir europarlamentarui Valdemarui Tomaševskiui, beje, siekiantiems akivaizdžiai išskirtinių sąlygų lenkams demonstratyviai agresyviomis, ultimatyviomis priemonėmis!
Vos tik iškyla mažiausia trintis su kaimynais ar tautinėmis mažumomis, pirmiausiai ieškome savų kalčių. Tarsi kitoje barikadų pusėje – nieko smerktino, įtartino, abejotino. Tarsi rusiškam ekspansionizmo ideologui Aleksandrui Duginui tarnaujantys asmenys gyvena išskirtinai Vilniuje, o Varšuvoje jų – nė kvapo.
Jei lietuviai bent mažumėlę gerbtų save, gatvių užrašų abiem kalbom neleistų rašyti vien dėl nepagarbaus, agresyvaus, ultimatyvaus, iššaukiančio lenkų tono. Tokiomis intonacijomis strateginiai partneriai nesišvaisto. Išskirtinių sąlygų tokiu tonu ir tokiais žodžiais reikalauja tik nedraugai.
Taigi Lietuvos Kultūros ministerija, užuot susirūpinusi išskirtinai lietuviškomis temomis, pavyzdžiui, kaip išsaugoti Tolminkiemio muziejų Kaliningrado srityje, imasi tenkinti lenkų užgaidas dėl lenkiškų užrašų. Energija atiduodama vien lenkiškosios tematikos krypčiai. Vaizdžiai tariant, atliekame darbus, kurie reikalingi pirmiausiai ne mums. Net neabejoju, kad Kristijono Donelaičio muziejų Kaliningrade anksčiau ar vėliau prarasime. Užtat lenkiški užrašai puikuosis visame Vilniaus krašte.
Tai tik byloja, jog tautinė lenkų mažuma ilgainiui puls reikalauti naujų lengvatų bei išimčių. O Kaliningrado srities valdžia, sėkmingai likvidavusi Tolminkiemį, su ne mažesniu entuziazmu čiups naikinti dar kokį nors prūsišką, baltišką istorijos ar architektūros paminklą. Ką tada darys Lietuvos Kultūros ministerija? Atsakymas akivaizdus: lietuviškoji Kultūros ministerija greičiausiai nuolankiai ims kurti naują koncepciją, teisiškai ir moksliškai neva pateisinančią naujas lenkų tautinės mažumos pretenzijas. O dėl rusiškojo barbarizmo buvusioje Mažojoje Lietuvoje impotentiškai skėsčios rankomis: “mes nieko negalėjome padaryti”. Ir taip – pasaka be galo.
XXX
Gal ir negalima išgelbėti bažnyčios, kurioje kadaise meldėsi mūsų klasikas K.Donelaitis, bet akivaizdu ir tai, kad jau beveik negrįžtamai praradome tautines ambicijas, išdidumą, atkaklumą. Iš anksto susitaikome su pralaimėjimu.
T.Girdzijauskas įrodinėja, jog neigiamos informacijos perteklius kenkia sveikatai, tačiau ir nepilnavertiškumo kompleksas sveikatos niekam neprideda. Apie lietuvio nepajėgumą pasipriešinti neteisybei ir pažeminimams pastaruoju metu portale Delfi.lt puikiai prakalbo filosofas Krescencijus Stoškus. Straipsnyje “Savivalė prieš neteisingumą, arba pilietinio neįgalumo anatomija” jis teigia, jog mes ne iš tų, kurie įstengs pasipriešinti. Ypač vertingi, mano supratimu, šie filosofo K.Stoškaus pastebėjimai: yra natūralus pyktis, kuris parengia žmogų atsakomąjam veiksmui, o štai mūsų pyktis daugiausia pagrįstas atsakomųjų veiksmų stabdymu.
Kaip pirštu į akį. Šia proga galėčiau prisiminti oficialų renginį, surengtą Vyriausybėje, kurį teko regėti ir kur, mano supratimu, klaikiai prastą kalbą rėžė mūsų Vyriausybės galva premjeras Andrius Kubilius. Konservatorių – krikščionių demokratų lyderis kalbėjo popietėje, skirtoje Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų lūkesčiams apibendrinti. Todėl nenuostabu, jog daug kalbėta apie tarpusavio santykius. Žinoma, premjeras pasakė ir daug tiesos, tačiau kai kurie jo pastebėjimai glumino. Pavyzdžiui, esą vienas iš pagrindinių lietuvių tautos šiandienos uždavinių – rūpintis, kad lenkai ir žydai, gyvenantys mūsų šalyje, jaustųsi kuo komfortiškiau. Net ir tokia proga premjeras galėjo santūriau pataikauti, juolab, kad, išskirdamas šias dvi tautas, jis tikriausiai įžeidė Lietuvoje gyvenančius latvius, estus, azerbaidžaniečius, ukrainiečius, baltarusius, totorius…
Parodykite dar bent vieną premjerą, kuris taip viešai, demonstratyviai ragintų saviškius pirmiausiai rūpintis kitataučių gerove ir komfortu? Akla nuolaidžiavimo politika nieko gero nežada. Lietuvos premjeras leido suprasti, jog su kaimynais Lietuva susitars tik į kairę ir į dešinę be saiko dalindama meduolius. Šiuo požiūriu man žymiai simpatiškesnis Lenkijos užsienio reikalų ministras. Duodamas išskirtinį interviu dienraščiui “Lietuvos rytas” jis nepažėrė saviškiams nė vieno priekaišto ir nesižemino tvirtindamas, esą pagrindinis Lenkijos tikslas – sudaryti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas Seinų ir Punsko lietuviams. Beje, vienas Lenkijos diplomatijos lyderio priekaištas lietuviams vis dėlto buvo vertas dėmesio. Lenkijos diplomatijos šefas nepatikėjo, jog mes bijome Rusijos. Jo žodžiais tariant, jei oficialusis Vilnius rimtai baimintųsi Rusijos, savo gynybos reikmėms skirtumėme žymiai didesnę BVP dalį. Bent jau tiek, kiek skiria jie, lenkai.
XXX
Praėjusią savaitę portale Balsas.lt žurnalistas Tomas Čyvas pasakė dėmesio vertą mintį: šių dienų europietis – pažeidžiamas ir infantiliškas. Ir tas pažeidžiamumas bei infantiliškumas ugdomas bei puoselėjimas kaip visiška ir neginčijama dorybė, kaip pažanga. Pačiam ginti savo turtą, garbę ar net gyvybę – draudžiama. Suprask, tai – necivilizuota ir nepilietiška. Europietis auklėjamas ereliu nebent prieš mokytoją ar auklėtoją mokykloje…
Nors šie žodžiai ištarti apibendrinant žudynių Norvegijoje pamokas, jie, man regis, tinka ir lietuvio charakteriui nusakyti. Lietuvis niekad nepasižymėjo agresyvumu. Bet per pastaruosius dvidešimt metų lietuvis ypač kryptingai mokomas nekreipti dėmesio, kai kėsinamasi į jo tautinę savigarbą. Lietuvis kryptingai mokomas akis draskyti tik tokiam pačiam kaip jis – lietuviui. Pradėk ginčytis su lenku – pakels tokį triukšmą, kad “mažai nepasirodys”. Pabandyk ginčytis su žydais, čia pat būsi pakrikštytas “žydšaudžiu”. Įžeisi ruso savimeilę, pakels dujų ir naftos kainas. Užtat lietuvis ir lupa saviškį.
Draskydami akis saviems mes ypatingai drąsūs. Vos tik įsiplieskia nesusipratimai su kitataučiais, čia pat įsijungia pataikavimo ir nuolaidžiavimo mechanizmas. Pradedame pulti Lietuvos ambasadorę Lenkijoje ponią Loretą Zakarevičienę, išdrįsusią pagrįstai priekaištauti Lietuvos lenkams. Protingos tautos saviškius gina nuo svetimųjų net tuomet, kai saviškiai neteisūs. O juk ambasadorė L.Zakarevičienė pasakė tiesą.
XXX
Apžvalgininkas Edvardas Čiuldė pasakytų: radikalūs išsišokimai tautiniu pagrindu kyla ne dėl tautinio auklėjimo pertekliaus, o kaip tik dėl tokio auklėjimo akivaizdaus trūkumo. Lietuvoje tikro lietuviško auklėjimo nėra. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu atsirastų. Tokiais atvejais visuomet sakau: mums, lietuviams, būtina mokytis iš žydų. O ką byloja žydiška išmintis? Visas pasaulis ir visos pasaulio tautos žino, kad negalima skriausti žydo ir už tai nesulaukti atpildo. Štai ir visa žydiška paslaptis. Lietuviai kol kas elgiasi priešingai. Tie, kurie lietuvius žemina, užgaulioja, niekina, atpildo išvengia. Lietuviai – ypatinga tauta, kuri kietai ir principingai šiandien pasielgia nebent krepšinio aikštelėje. Visur kitur ją galima nustumti arba pastumti.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.08.09
