Lietuvos advokatūra kartu su Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu bei Nacionaline teismų administracija Seime buvo surengusi svarbią diskusiją. Oficiali apskritojo stalo tema – „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo ir šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“.
Jei esama manančių, jog ši tema nėra aktuali, – klysta. Šmeižimo ir įžeidimo bylų skaičius Lietuvos teismuose auga tarsi ant mielių: nuo 2008-ųjų metų būtent tokių bylų padaugėjo beveik du sykius – nuo 289 iki 560 bylų. Nacionalinės teismų administracijos teigimu, 2012-aisiais metais lietuviškuosiuose teismuose privataus kaltinimo tvarka nagrinėta jau net 560 įžeidimo ir šmeižimo bylų. Prokurorai sako, jog ikiteisminių tyrimų skaičius dėl šmeižimo ir įžeidimo taip pat įspūdingas – bevei 900 atvejų.
Vadinasi, Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kurie jaučiasi įžeisti ar apšmeižti. Taip pat akivaizdu, jog ši padėtis negali džiuginti demokratiškai gyventi norinčių visuomenių. Civilizuotose, padoriose valstybėse šmeižtai ir įžeidimai turėtų tapti labai retais, pavieniais atvejais. Bet jeigu tokio pobūdžio konfliktų gausėja, belieka susimąstyti – kodėl?
Kas kaltas dėl šios tendencijos? Žurnalistai, bet kokia kaina ieškantys pigių sensacijų, tinklaraštininkai, internetinėse erdvėse besisvaidantys nepagrįstais kaltinimais, Seimas, sukūręs prastai veikiančius įstatymus, teisėjai, nerandantys optimalaus balanso tarp teisės reikšti savo nuomonę ir teisės į privatų gyvenimą? O gal mūsų visuomenė tiesiog tapo per mažai pakanti kritikai?
Taigi balandžio 26-osios diskusijos dalyviai ieškojo atsakymų į labai rimtus klausimus: ar baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą ir šmeižimą nėra saviraiškos laisvės ribojimas, ar tokio pobūdžio ginčai gali būti sprendžiami ne baudžiamojo proceso tvarka, ar šių veikų dekriminalizavimas neatvers durų dar didesniam piktnaudžiavimui žodžio laisve?
Diskusijos dalyviai sąlyginai skilo į dvi dalis: į tuos, kurie mano, jog žurnalistų bei viešojoje erdvėje komentarus skelbiančių tinklaraštininkų nederėtų bausti į pagalbą pasitelkiant dar ir baudžiamąjį kodeksą, ir tuos, kurie įsitikinę, jog civilinio pobūdžio bylų jau nebeužtenka tramdant žurnalistus, internetinių portalų apžvalgininkus ar aštrius epitetus pamėgusius televizinių diskusijų dalyvius.
Šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusi keista tvarka. Nors Lietuva oficialiai priskiriama demokratinių šalių bendruomenei, žurnalistus mūsų valstybėje, pasirodo, galima bausti dvejopai – ir civiline tvarka, ir į pagalbą pasitelkiant baudžiamojo kodekso įstatymus. Skirtumas tarp šių atvejų – esminis. Pirmuoju atveju galioja trijų pakopų teismai, įskaitant ir Aukščiausiojo teismo instituciją. Antruoju atveju tėra tik dvi teisinės instancijos – apylinkės ir apygardos teismai.
Lietuvoje nūnai vis populiaresnis privataus kaltinimo būdas, kada nėra trečiosios teisminės instancijos (trumpesnis, paprastesnis teismo procesas, be kita ko, padedantis išvengti akistatos su Aukščiausiuoju teismu, palankiausiai iš mūsų teismų atisliepiančio pie spaudos laisvės svarbą).
Be to, privataus kaltinimo atveju iš žurnalisto galima reikalauti milžiniškų finansinių kompensacijų. Kad ir milijono litų. O žurnalistas, sulaukęs apkaltinamojo nuosprendžio, visam likusiam gyvenimui lieka paženklintas "teistumo žyme". Tarsi būtų kriminalinis nusikaltėlis – ką nors nužudęs ar sužalojęs. Tad ar priemonės, kurių pagalba dabar teismuose vis dažniau nagrinėjami žurnalistiniai tekstai ar internetiniai komentarai, – nėra per daug griežtos? Ar galimybė persekioti žurnalistą ne tik civiline, bet dar ir baudžiamąja tvarka, nėra perteklinė?
Be abejo, tautos išmintis byloja, jog ir "viešai ištartu žodžiu galima užmušti oponentą". Tačiau sutikite, jog drastiškos situacijos, kada "užmušama žodžiu", – labai retos. Vaizdžiai tariant, su viešai pareikšta užgaulia ar pikta nuomone derėtų kovoti tik adekvačiomis priemonėmis: žodis prieš žodį, nuomonė prieš nuomonę. Bet ne priešpastatant žodžiui antrankius, laisvės apribojimą ar įkalinimą. Priešingu atveju bus per daug išaukštinta teisė į privatų gyvenimą ir ignoruojamos ne mažiau svarbios laisvės turėti kritišką nuomonę ir ją viešai reikšti.
Beje, Lietuva jau pavojingai kryptelėjusi drastiškos cenzūros kryptimi. Lietuvos teismai sukūrė precedentą, leidžiantį žurnalistus baudžiamosiose bylose bausti ne tik už tai, ką jie konkrečiai parašė, bet ir už tai, ką apie jų rašinius gali pamanyti neįvardinti statistiniai skaitytojai ir rinkėjai.
Deja, šio precedento kūrėjai (Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis) taip ir nepaaiškino, kaip atrenkami statistiniai skaitytojai, manantys, jog žurnalistas įžeidė ar apšmeižė viešąjį asmenį. O Aukščiausiasis teismas neperžiūrėjo šio atvejo ir, deja, nesiteikė visuomenei nurodyti principų, kuriais remiantis įmanoma nustatyti, kas iš tikrųjų dedasi statistinio skaitytojo galvoje.
Taigi balandžio 26-ąją renginyje buvo atvirai kalbama apie tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo sudėtingumus. Čia – daug painiavos. Lietuvoje gausu vienas kitam prieštaraujančių teisminių normų, aktų, praktikų. Pavyzdžiui, vienaip baudžiami tie, kurie viešai įžeidė valstybės tarnautoją – gamtosaugininką, gaisrininką ar policininką. Kitokio pobūdžio atsakomybė numatoma tam, kuris įžeidė Lietuvos prezidentą. Kartais panašaus pobūdžio sprendimuose nėra logikos – už gamtosaugininko įžeidimą galima sulaukti didesnės bausmės nei už aukšto rango valstybės pareigūno įžeidimą.
Mūsų įstatymuose net esama specialios normos, ginančios Prezidento garbę ir orumą. Bet juk Lietuva nėra prezidentinė valstybė. Tad lietuviai, jei jau esame labai principingi, pirmiausiai turėtų rūpintis parlamento vadovo garbe, orumu ir autoritetu. Deja, specialių teisės aktų, ginančių būtent Seimo pirmininko ir premjero garbę ir orumą, – nėra. Ar šio atvejo nederėtų apsvarstyti Lygių galimybių kontrolierei?
Galų gale ar oficialioje publikacijoje išdėstyti neteisingi faktai ir užgaulios nuomonės užtraukia tokią pat atsakomybę, kaip dezinformacija ir šmeižtai, atsiradę po publikacija pasirodžiusiuose komentaruose? Lietuviškoji Temidė ne sykį viešai pareiškė, jog viešieji asmenys privalo būti pakantūs net ir ne visuomet pagrįstai kritikai. Tačiau čia pat galioja oficialūs teisės žinovų komentarai, jog viešieji asmenys taip pat turi teisę įsižeisti. Kaip ir privatūs asmenys. Jiems – irgi skauda.
Taigi kas atidžiai skaitė šiuos du išaiškinimus, supranta, jog mūsų teisininkų analizė, kokias teises ir pareigas turi viešasis asmuo, ne tiek viena kitą papildo, kiek viena kitai prieštarauja. Ir tuo pačiu sudaro galimybę teismams skirtingai manipuliuoti savo sprendimais. Sakykim, žurnalistą, rašantį abstrakčiomis temomis ir vengiantį kritikuoti teismų darbą, – išteisinti. O žurnalistui, kuris itin kritiškas valstybinėms institucijoms, – pritaikyti antrąją išaiškinimo dalį. Būtent tą dalį, kurioje kalbama apie viešojo asmens teises, sąmoningai nutylint viešojo asmens pareigas būti pakančiam net ir ne visuomet pagrįstai kritikai.
Balandžio 26-ąją renginyje dalyvavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Alenas Piesliakas pripažino, kad privataus kaltinimo institutas, kuriame neatliekamas joks ikiteisminis tyrimas, "yra tiesiog problematiškas".
„Šmeižto ir įžeidimo bylose dažnai nei kaltinamasis, nei kaltintojas nesistengia pateikti įrodymų, todėl teisėjas tampa lyg prokuroras, kuris turi susirinkti įrodymus ir paskelbti sprendimą. Be to, kartais atrodo, kad šalys, besiskųsdamos teismui dėl įžeidimo, siekia ne ginti savo garbę ir orumą, bet nubausti asmenį, prisiteisti neturtinę žalą, o kartais ir paspausti kitą šalį dėl vykstančio teismo proceso kitose bylose“, – pastebėjo teisėjas A. Piesliakas.
Labai teisingi žodžiai. Kai kuriuos dalykus net ir itin aukštos kvalifikacijos teisėjams nustatyti keblu. O gal ir neįmanoma. Omenyje turiu kad ir sąvoką "įžeidimas". Kaip nustatyti, ar į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl įžeidimo besikreipiantis asmuo iš tikrųjų įsižeidė, ar tik apsimeta įsižeidęs? Ar po "įsižeidimo" skraiste negali slėptis pragmatiškas siekis nutildyti kritiškai nusiteikusį žurnalistą?
Juk, vadovaujantis sveiku protu, įmanoma įsižeisti net ir dėl labai teisingos bei tikslios kritikos. Kritika negali būti maloni. Kritika niekad nebūna maloni. Galų gale kokiais principais matuojamas įžeidimas – kilogramais, amperais, promilėmis? Nežinome. Bet vis tiek sąvoką "įžeidimas" siekiame pasversti net baudžiamosiose bylose, kur, beje, viskas privalo būti labai tikslu ir konkretu. Tad analizuojant, kas yra įžeidimas ir kaip jį būtų įmanoma išmatuoti, norėtųsi į pagalbą pasitelkti ironiją: gal pirmiausiai įsižeidusio asmens nuostatas patikrinkime melo poligrafu?
Esama ir kai kurių kitų abstrakcijų, kurių, man regis, baudžiamosiose bylose neturėtų būti. Sakykim, tokios sąvokos kaip "tyčia" ar "netyčia". Šios sąvokos labai svarbios. Jei žurnalistas sąmoningai siekė apšmeižti ir įžeisti – tegul sulaukia griežtos bausmės. Dėl tokios logikos vargu ar galima nesutikti. Bet jeigu apšmeižė ir įžeidė nesąmoningai, neturėdamas akivaizdžios tyčios, – jo turėtų laukti švelnesnė bausmė ar net visiškas išteisinimas. Tokia logika – taip pat suvokiama.
Ir vis dėlto kaip nustatyti, tyčia ar netyčia žurnalistas paskelbė kritišką publikaciją apie viešą asmenį, jei pagrindinė kiekvieno žurnalisto priedermė – ieškoti negerovių ir jas vilkti į dienos šviesą? Taip pat nepamirškime, jog nėra jokių konkrečių prietaisų bei formulių tai tyčiai nustatyti. Gal čia vėl praverstų ironija: žurnalistų "tyčią – netyčią" pirmiausiai tikrinkime melo poligrafu. Tačiau mes, pretenduojantys tapti demokratine valstybe, šią užduotų patikime teisėjams ir tuo pačiu paliekame plačią erdvę skirtingoms interpretacijoms. Nors baudžiamosiose bylose visi kaltinimai privalo būti pagrįsti konkrečiais duomenimis.
Taip pat įdomių diskusijų būta dėl sąvokų, kada viešai pareikštus teiginius galima traktuoti kaip nuomonę, o kada – kaip faktus. Be abejo, už nuomonės skelbimą demokratinėse valstybėse niekas nieko nebaudžia. Tačiau už neteisingo fakto paskelbimą žmogus jau turėtų sulaukti bausmės. Bet kaip atskirti faktą nuo nuomonės? Balandžio 26-osios diskusijos dalyviai pripažino, kad nuolat kartojama nuomonė ilgainiui tampa faktu. Tad riba tarp fakto ir nuomonės – labai siaurutė, sunkiai apčiuopiama. Tyčia – netyčia, faktas – nuomonė, įsižeidė – apsimetė įsižeidęs…
Taigi Lietuvoje sukurta palanki terpė pačioms skirtingiausioms traktuotėms. O juk baudžiamosiose bylose viskas turėtų būti labai konkretu. Vaizdžiai tariant, baudžiamosiose bylose neturėtų pakakti įrodymų, esą šovė į kaltinamąjį labai panašus žmogus. Baudžiamosiose bylose teisėjai neturėtų remtis ir "statistinio skaitytojo nuomone". Čia reikalingi konkretūs įrodymai: kas konkrečiai šovė.
Štai kodėl Lietuva turėtų atsisakyti praktikos savo žurnalistus bausti privataus kaltinimo tvarka baudžiamosiose bylose. Juolab kad dauguma demokratinių Europos Sąjungos šalių šios veikos dekriminalizuotos. O jei baudžiamoji atsakomybė ir numatyta, žurnalistai tikrai nebaudžiami remiantis "statistinių skaitytojų nuomone".
Bet ar bus atsisakyta galimybės manipuliuoti baudžiamuoju kodeksu? Juk žurnalistai turi daug įtakingų oponentų ir mažokai draugų. Žurnalistų niekas nemėgsta. Žurnalistai kritikuoja, ieško bėdų, sensacijų, skelbia su oficialia nuomone nesutampančias versijas. Tokia jau jų prigimtis ir paskirtis. Ir nieko čia nepakeisi. Tiesiog civilizuotos visuomenės laimina žurnalistų teisę būti kritiškais, nes suvokia, jog be kritiškų žurnalistų valstybės suklestėjimas neįmanomas. O ne itin padorios visuomenės žiniasklaidai bando užčiaupti burną pasitelkdamos į pagalbą pačias rafinuočiausias priemones.
Tad dar nežinia, kokiomis taisyklėmis vadovaudamasi Lietuva puoselės teisę žurnalistams turėti kritišką nuomonę ir ją viešai reikšti. Žaidimo taisyklės Lietuvoje – kol kas labai miglotos, akivaizdžiai nepalankios tiriamosios, analitinės, kritinės žiniasklaidos darbuotojams. Todėl Lietuvos advokatūra tūkstantį kartų teisi sakydama: „piktnaudžiauti privataus kaltinimo institutu sąlygos atsiranda dėl neaiškaus teisinio reguliavimo“.
Bet ar bus išgirstas Lietuvos advokatūros balsas?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.05.02
