Akivaizdu, kad šie rinkimai į Seimą bus kitokie negu iki šiol. Politinių paradigmų kaita geopolitiniame lygmenyje jau iš teorinio lygmens leidžiasi į realybę ir pradeda gąsdinti tradicinių parlamentinių partijų ideologus.
Štai buvęs VSD viršininkas Mečys Laurinkus, dabar tapęs politologu ir labai pamėgęs prorusišką tribūną („Lietuvos rytą“), viename iš savo straipsnių 2011 metų rugpjūčio pabaigoje rašė: „Gali atsirasti nauja, jau dabar agresyviai pulsuojanti nacionalizmo tema, kuri iš esmės politinės sistemos nepakeis, bet gali kitaip nei tikimasi sudėlioti būsimos politinės mozaikos daleles. Įsižiebus tautinės savimonės lemputei lietuvių galvose nacionalizmo tema per istorines pervartas visada buvo aktuali.
Vienaip ji reiškėsi prieš karą, kitaip – okupacijos metais, trečiaip – dabar. Todėl rūpinimąsi tautinių vertybių išlikimu perims politinėse gyvenimo paraštėse esančios partijos, ir, manau, joms pasiseks patekti į Seimą“ (Mečys Laurinkus. Be kaukės // Lietuvos rytas. – 2011 08 27, p. 4).
Politikos apžvalgininkas tautinio susivienijimo sėkmės galimybę įžiūrėjo kovoje su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir mano, kad šios parodomosios grumtynės už „nacionalinius interesus“ gali tapti svarbesnės ir už Lietuvos santykius su „Gazpromu“ (ten pat). Matyt, dėl šios priežasties V. Tomaševskis ir jo komanda pristabdė savo agresyvią, ekstremaliai rėksmingą veiklą, visomis išgalėmis remiamą mūsiškių liberalų Švietimo ministerijos.
Juk lenkai į savo akcijas išvesdavo ne ką kitą, o moksleivius nuo žemiausių iki aukščiausių klasių, bet švietimo ministras nė karto maištininkams nepriminė, kad Lietuvoje mokykla depolitizuota, neatleido iš darbo nė vieno mokytojo ir nė vieno mokyklos direktoriaus, leidusio išvesti į gatves vaikus, moksleivius kovoti prieš Lietuvos valstybę.
Kaip matome iš citatos, M. Laurinkui Tautos idėja yra tik „nacionaliniai interesai“ (ir dar kabutėse). O iš tikrųjų juk Tautos idėja yra svarbiausia valstybėje; ji yra jos gyvybės ir išlikimo šioje Žemėje pamatas. Juk į tą mums, visiems lietuviams, šventą Žemės lopinėlį per amžius gviešėsi agresyvios Lenkija ir Rusija. Ir mūsų dienomis jų apetitai nei kiek nesumažėjo.
Opozicinės Socialdemokratų ir Darbo partijos, atrodo, irgi suprato, kad populistiškai agresyvių partijų dominavimo politikoje aukso amžius baigėsi. Ateina ramaus dalykiško kalbėjimo politikoje ir gyvenime metas. Žmonėms jau patinka politikai, kalbantys ne emocijų – myliu-nemyliu-nekenčiu-man nepatinka, – o faktų ir argumentų kalba. Net Socialdemokratų partijoje, praradusioje savo idėjinį stabą, kurio valdymo metais dominavo neapykantos kitaip mąstančiam kalba pagal komunistų partijos pagrindinį principą „surask priešą ir jį sunaikink!“ politinis diskursas keičiasi.
Partijos lyderis Algirdas Butkevičius kartais dar pažaidžia agresyvius politinius žaidimėlius, bet iš šalies tai atrodo, kad jie skirti daugiau kraujo ištroškusiems kolegoms nuraminti negu viešajai erdvei. Todėl, matyt, ir pats A. Butkevičius supranta, kad tokie žaidimėliai netinka prie jo inteligentiško, padoraus žmogaus veido, neretai atrodo komiški ir iki ašarų prajuokina. Dabar jau, matyt, ir pats A. Butkevičius, ir jo bendražygiai supranta, kad jų rami ir ori laikysena socialdemokratų partiją atvedė į pirmaujančiosios pagal reitingus statusą.
Viešojoje erdvėje viskas atrodo kaip ir buvę ir kaip visada. Sociologinės apklausos, atliktos kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2012 metų rugpjūtį, duomenys rodo, kad žmonių simpatijos ir balsai rinkimuose bus atiduodami valdiškais tapusiems partiniams UAB-ams ir jų vadams. Jeigu rinkimai būtų vykę rugpjūtį, už socialdemokratus būtų atiduota 19,6 proc. balsų, už svetimtaučio įkurtą Darbo partiją – 19,4 proc.; už partiją „Tvarka ir teisingumas“ – 6,3, už Liberalų sąjūdį – 5,8 proc.; už Tėvynės sąjungą (Lietuvos konservatorius ir krikščionis-demokratus) – 5,6 proc. Visos kitos partijos, dalyvaujančios rinkimuose, šiais metais neįveiktų 5 proc. rinkiminio barjero (Rūta Juknevičienė. Seimo rinkimų intriga išlaikyta // Respublika. – 2012, rugs. 7, p. 2).
Kitas to paties tyrimo aspektas, reitinguojant žymiausius Lietuvos politikus, tik patvirtino pirmojo tyrimo aspekto duomenis: už socialdemokratų lyderį Algirdą Butkevičių balsuotų 60 proc. respondentų, už konservatorę Ireną Degutienę – 51 proc., už darbietį V. Uspaskichą – 51 proc. kiti reitinguojami politikai surinktų žymiai mažiau balsų. Nauja – bankininko Gitano Nausėdos (41 proc.) ir Neringos Venckienės (30 proc.) gana aukštos pozicijos reitinguojamų politikų lentelėje. Liberalų sąjūdžiui, beje, atstovauja tik vienišius Eligijus Masiulis, šalia savęs neturintis nė vieno ryškesnio politiko.
Taigi, remiantis sociologinio tyrimo rezultatais, logiška būtų tikėtis, kad pasitvirtins pirmojo aspekto tyrimų rezultatai ir į Seimą paklius Socialdemokratų, Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“, Konservatorių ir Liberalų sąjūdžio atstovai. O „Drąsos kelio“ partijos sėkmė abejotina: ji kaip vargšė alkana pelytė, suviliota socialdemokratų vieno iš aršiausių ideologų Povilo Gylio į spąstus įdėto sūrio gabalėlio, įkliuvo. Spąstai užsitrenkė.
Tai – sėkmingiausias socialdemokratų projektas, siekiant nukenksminti „Drąsos kelio“ partiją ir pedofilų klanui nepaklusnią teisėją Neringą Venckienę politiškai nužudyti. Iš čia ir jos kandidatavimo prieš aukštus reitingus ir politinę patirtį turinčią Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę projektas. Sėkme neabejotinai bus vainikuoti Dariaus Kuolio politiniai viražai, į šipulius suskaldžius tautinį politinį idealistų, kovojančių už Tautą ir Teisingumą, judėjimą. Neabejoju, kad po rinkimų šitiems ponams bus gausiai atlyginta už jų nuopelnus valdžios partiniams UAB-ams ir juos už virvučių tampantiems oligarchams.
Šiais metais Seimo rinkimuose iš 40 registruotų partijų dalyvauja tik 17, partijų koalicija, jungianti tautininkus, vakarietiškuosius socialdemokratus, centro partijos likučius ir tautinį politinį judėjimą, vadovaujamą Algirdo Matulevičiaus, bei 21 pačių save iškėlusių kandidatų Koalicija, skirtingai nuo partijų, turi įveikti 7 proc. rinkimų barjerą. P. Gyliui ir D. Kuoliui, nuo koalicijos atskėlus didžiąją dalį ją rėmusių žmonių, šis barjeras tapo neįveikiamas: vienintelė viltis – bent kelių į koaliciją įeinančių partijos narių laimėjimas vienmandatėse apygardose.
Kiti aktyviai ruošis būti visavertėje sąmoningoje „tikrų lietuvių“ opozicijoje valdančiai daugumai. Politinė Lietuvos ateitis priklauso šios koalicijos žmonėms. Šie rinkimai jiems bus mokykla, kurią baigus jų politiniai raumenys sustiprės, galvos prašviesės, nepasiduos provokacijoms, kokios ištiko šiais metais, dvasia atsikvošės.
Dabartinė Lietuvos rinkimų sistema nuo sovietinės skiriasi tik tuo, kad vietoje 6 procentų gyventojų, okupacijos metais priklausiusių vienai monolitinei komunistų partijai, šiandien kandidatų sąrašus formuoja ir tvirtina tik 2 proc. partinių, išsibarsčiusių po 40 įvairiausių partijų, o 98 proc. Lietuvos gyventojų visiškai nušalinti nuo savo valstybės valdymo reikalų, nes prie kandidatų kėlimo procedūros jie visiškai neprileidžiami. Iki šiol nepaskelbti net kandidatuojančių 2000 partinių sąrašai.
Taigi rinkėjas paliktas politiškai kurčias ir aklas, partijų verčiamas pasikliauti tik jų valdoma televizija, privalo balsuoti savo apygardose tik už jam kažkieno „pakišamus“ kandidatus, tarp kurių ir tokie, kuriems realiame gyvenime dėl jų nepadorumo, nužmogėjimo arba net ir kriminalinės praeities niekad ir rankos nepaduotų.
Laimėjus rinkimus minėtoms partijoms kuriam laikui į Lietuvą sugrįš Aleksandro Jakovlevo mūsų adresu pasakyti testamentiniai žodžiai, kad Lietuvoje „ateitis jau buvo, praeitis… dar tik bus!“ Laimėjusios minėtos partijos be jokios abejonės stengsis išlaikyti jau nusistovėjusią politinę, ekonominę ir socialinę padėtį. Vadinasi, Klonio gatvės patirtis su kovo 23-osios ir gegužės 17-osios valstybinio teroro akcijomis prieš Lietuvos piliečius taps kasdienybe, aplankys ne vienus lietuvio namus.
Todėl mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, privalome išsaugoti dar nenutautėjusios Tautos likučius, savo tautines katalikiškas vertybes, šviesti ir protinti ją, kad šioje Žemėje dar kurį nors laiką galėtų pagyventi mūsų vaikai ir anūkai.
Žurnalistų Jono A. Patriubavičiaus ir Jono Šadžio nuomone, „privalome atgaivinti kaimą, kad žmonės nuo Fukušimos, Karaliaučiaus ir Astravo turėtų kur pabėgti nuo radiacijos. Kaimuose turi būti atkurtos sodybos, po jomis įrengti erdvūs rūsiai, langai gerai hermetizuoti, kad radiacija nepasiektų“ (Jonas A. Patriubavičius, Jonas Šadys. Baudžiava Lietuvoje, seniau ir dabar // Laisvas laikraštis. – 2011 04 16–27, p. 20).
Žurnalistai pagrįstai klausia: „Gal valdžia nesuvokia situacijos dramatizmo, o gal yra tiesiog įžūli?! Atidavusi viską į privačias rankas, ji tarsi nemato, kad energetikai ir privatūs visokiausi fondai, net kaupiamųjų pensijų fondai ČIA ir DABAR „susikombinuoja“ atlyginimus po 20 ir daugiau tūkstančių, o kai tie atlyginimai skaičiuojami pagal vidurkius, žmonių skriaudų valdžia neįžiūri. Emigracija jau tapo evakuacija. 2010 metais iš Lietuvos emigravo 83200 žmonių; 2011 m. – 54300 žmonių, 2012 m. (vien tik per pirmąjį ketvirtį) – 18000 žmonių, todėl, kad socialinė atskirtis Lietuvoje – viena didžiausių Europoje.
Pajamų nelygybė pagal Džini koeficientą 2000 m. Lietuvoje buvo 30, 2009 m. – 35,5, o dabar – jau net nežinome. Valdžios slepiama. Tik žmonių realiosios pajamos, kasmet nuosekliai mažėja. Šiais metais – net 4,1 proc. skurdo sąlygomis 2010 m. Lietuvoje gyveno 33,4 proc. žmonių. Lietuvoje liko tik vargšai ir turtuoliai. Vidurinioji klasė visiškai sunaikinta“ (Rūta Juknevičienė. Kas trečias skursta // Respublika. – 2012 02 14, p. 3).
Šių Seimo rinkimų pagrindinis skiriamasis bruožas – idealizmo kova prieš nusikalstamą valdančiųjų tradicinių partijų milijonus valdantį materializmą. Visos iki šiol valdžiusios Lietuvą partijos yra kaltos prieš Tautą už jos dabartinę dvasinę ir materialiąją būklę ir praskolintą, skurdui pasmerktą kelių kartų Lietuvą bei jos ateitį.
Todėl šiuose rinkimuose kiekvienas lietuvis ir šią šventą žemę gerbiantis kitatautis, eidamas prie balsavimo urnų, turi prisiimti asmeninę atsakomybę už ką jis balsuoja – už mus Europos elgetomis pavertusias rinkimus nuolat laiminčias ir valdančias partijas, ar partijas ir žmones, pasiryžusius atkurti Lietuvoje tikrą teisingumą ir tikrąsias tautines vertybes.
Deja, mūsų televizijos zombinamoje ir teletabinamoje Lietuvoje niekam politikoje nei patarsi, nei paaiškinsi – visi labai protingi, vadovaudamiesi televizijos protu. Todėl protingiausia sakyti, nieko neįžeidžiant, kad politikoje, kaip ir meilėje, kiekvienas vadovaujasi savo protu, savo jausmais. Galima išsakyti tik savo subjektyvią nuomonę, niekam jos neprimetant. Aš asmeniškai šiuose rinkimuose:
NEBALSUOSIU už liberalcentristus, sukūrusius Lietuvoje čekistinę chuntą, terorizavusią valstybės vardu ir valstybės priemonėmis mažą mergaitę Deimantę, tapusią Lietuvos simboliu, ir jos darbščius senelius. Tokio siaubo, kokį mačiau per televiziją kovo 23-ąją ir gegužės 17-ąją, nesu patyrusi niekada ir bijau, kad šitas siaubas netaptų Lietuvos ateitimi, apie kurios galimą sugrįžimą prieš mirtį kalbėjo A. Jakovlevas.
Liberalas teisingumo ministras Remigijus Šimašius pagal Baltarusijos KGB užsakymą ir paruoštą operacijos projektą išdavė Baltarusijos demokratą A. Beliackį susidorojimui. Kas gali paneigti, kad tai nėra paslauga už paslaugą – už Baltarusijoje nužudytą Lietuvos saugumo pulkininką Vytautą Pociūną? (Vytautas Rubavičius. V. Pociūno žūtis ir „baltarusiškas“skandalas // Lietuvos žinios. 2011 08 02, p. 11). Liberalas Eligijus Masiulis už vietą Seime yra pasiruošęs lenkams parduoti ar padovanoti brangiausią Tautos vertybę – gimtąją kalbą, tapęs agresyvaus ir lietuvių Tautos nekenčiančio V. Tomaševskio šešėliu (www.delfi.lt – 2012 09 11).
NEBALSUOSIU už socialdemokratus, nors ir turiu tarp jų šviesių, mąstančių ir širdžiai mielų bičiulių. Nebalsuosiu dabar, kai jie, praradę A. M. Brazausko veidą, savo partijos veidu pasirinko M. A. Pavilionienę su visomis jos globojamomis homoseksualų orgijomis ir užmojais katalikišką Lietuvą paversti homoseksualų ir pedofilų rojumi, kur niekinama lietuviška tradicinė šeima ir tautinės vertybės. Nebalsuosiu už juos ir todėl, kad jų gretose atsidūrė ir kandidatų sąrašuose Nr. 41 yra įrašytas niekingas kitatautis mirties kultūros propaguotojas bei pedofilų „advokatas“, įžeidęs mūsų Prezidentę, visą mūsų Valstybę ir mane asmeniškai, tos valstybės pilietę.
Padorioje bendruomenėje toks palaido purvino liežuvio žmogėnas akmenimis būtų užmėtytas, o pas socdemus jis rado prieglobstį. Ar tai nėra ir pačių socdemų iššūkis Prezidentei? (Aurimas Drižius. Socialdemokratų sąraše – pedofilijos bylos „herojai“ // Laisvas laikraštis. – 2012, rugsėjo 1–7, p. 4).
NEBALSUOSIU už Darbo partiją, jos lyderį ir jos saliamutes, išdavusias Lietuvą šmeižtu po Kremliaus kurantais, o dabar jau Lietuvą šmeižiančias ir Europos Parlamente. Nebalsuosiu ir už tai, kad šios partijos gudručiai sukčiai skriaudžia Lietuvą mokesčių nemokėjimu ir teisingumo likučių Lietuvoje galutiniu naikinimu, savo tokiu elgesiu į sukčiavimą įtraukdami ir jaunus žmones, net teisininkus, dėl vietos prie sotaus lovio pasiruošusius lyderio pavyzdžiu bet kokiai niekšybei.
NEBALSUOSIU ir už tuos, kurie „stovėjo po medžiu“, kai buvo išduodamas teisingumas, trypiamas žmoniškumas. Užuot išsiaiškinę Garliavos tragedijos prielaidas ir tikruosius kaltininkus, o gal jų pačių kuriamų įstatymų netobulumą ir teisinių institucijų deramus ar nederamus veiksmus, šie seimūnai nuėjo pačiu lengviausiu abejingumo jų darbo brokui keliu ir pasmerkė už teisingumą kovojusius žmones valdžios institucijų ir nužmogėjusios privačios anstolės pasibaisėtinai savivalei, pateisino valdžios pareigūnų vykdytą smurtą prieš mažą mergaitę, jos senelius ir tetą, ignoravo valstybinės vėliavos išniekinimą.
Manau, kad išrinkus į Seimą tuos pačius, artimiausius ketverius metus Lietuvos laukia baisi ateitis. Todėl kviečiu visus savo draugus ir bičiulius, visuomenines katalikiškas ir tautines organizacijas Seimo rinkimuose atiduoti savo balsus už partijas ir asmenis, kurie pasisako už vienybę ir prieš skaldymąsi, už pasitikėjimą ir prieš įtarumą, už kūrimą ir prieš griovimą, už tautinių ir katalikiškųjų vertybių gaivinimą ir prieš jų slopinimą, už šviesą ir prieš tamsą.
Telkimės ir balsuokime už asmenis ir partijas, kuriančias ir norinčias kurti tikrą teisinę, demokratinę, tautinę Lietuvą, gaivinančią ir puoselėjančią mūsų tautinę kultūrą, branginančią ir niekam neleidžiančią profanuoti mūsų gimtosios kalbos, tautos tradicijų ir papročių, ginančią dorą žmogų, teisingumą ir tikėjimą.
Tokių vilčių teikia partijų koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“, „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, kai kurie „Tėvynės sąjungos“ kandidatai ir ypač „Drąsos kelio“ kandidatai, išdrįsę rizikuoti viskuo už teisingumo atkūrimą Lietuvoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorė Ona Voverienė, šio straipsnio autorė.
Laikraštis „XXI amžius”
2012.10.10
