Daug metų Didžiosios Britanijos Gynybos ministerijai dirbusio mokslininko biochemiko Deivido Kely (Davidas Kelly) kūnas buvo rastas 2003 metų liepos 18-osios rytą Oksfordšyro grafystės miške, vos keli žingsniai nuo Sautmuro miestelio.
Čia 59 metų amžiaus mokslininkas gyveno kartu su žmona ir trimis dukterimis.
Medikai tvirtino, kad mokslininkas pats pasitraukė iš gyvenimo, persipjaudamas kairiosios rankos (tik kairiosios) venas.
Didžiojoje Britanijoje daug kas tuo metu manė ir tebemano, kad mokslininkas labiau už gyvenimą brangino doro piliečio reputaciją, todėl mirtį pasirinko kaip vienintelę galimybę pasitraukti iš politinių skandalų liūno.
D.Kely buvo garsus cheminio ir biologinio ginklų ekspertas. Vakaruose jis buvo labai gerbiamas ir laikomas itin sąžiningu mokslininku. Jis yra vadovavęs Jungtinių Tautų siunčiamoms inspektorių misijoms Irake. Nuo 2002 metų vasaros mokslininkui bei jo kolegoms britų Gynybos ministerijoje skyrė aiškią politinę užduotį – parengti specialų dosje apie Irako diktatorių Sadamą Huseiną ir grėsmingąsias jo cheminių, biologinių bei branduolinių ginklų programas.
Toks dokumentas turėjo palenkti iki paskutinės akimirkos skeptišką daugumos britų bei pasaulio bendruomenės nuomonę ir faktais įrodyti, koks pavojingas planetos saugumui yra S.Huseino režimas. Mokslininkams leista pasinaudoti visais britų karinės ir slaptosios žvalgybos duomenimis, analizuoti naujausias nuotraukas, padarytas iš orbitose apie Žemę skriejančių palydovų.
2002-ųjų rudenį Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras pristatė tą dosje pasaulio žiniasklaidai. 2003-ųjų pavasarį T.Bleiras pristatė dar vieną dosje, kurioje buvo ir vienas daug triukšmo sulaukęs sakinys: “S.Huseinui užtektų 45 minučių į Vakarų sąjungininkus paleisti raketas su cheminiais ir biologiniais užtaisais”.
Būtent dėl tų nelemtų minučių, jau praūžus kovos veiksmams Irake, bet amerikiečiams ir britams neradus jokių masinio naikinimo ginklų pėdsakų, 2003 metų gegužės mėnesio pabaigoje kilo didžiulis konfliktas tarp Londono ir puikią reputaciją turinčios visuomeninės televizijos bei radijo korporacijos BBC.
BBC analitinė radijo naujienų programa “Today” 2003 metų gegužės 29-ąją transliavo savo gynybos reikalų korespondento (turimas omenyje Andrew Gilliganas) reportažą. Reportaže įrodinėta, esą T.Bleiro vyriausybė, manipuliuodama mokslininkų rekomendacijomis, specialiai sutirštino S.Huseino keliamą grėsmę ir įžūliai melavo, suprask, S.Huseinas per 45 minutes Vakarų Europoje pajėgus susprogdinti masinio naikinimo užtaisus. Reportažo autoriai sakė, esą T.Bleiras iškraipė faktus, kad šie atrodytų “kaip galima seksualesni”. Žodžiu, T.Bleiras, pasak BBC, siekė bet kokiomis priemonėmis pateisinti amerikiečių karą prieš Irako diktatorių. BBC žurnalistai gyrėsi, kad informacija gauta iš aukšto valstybės tarnautojo, ženkliai prisidėjusio prie dosje rengimo.
T.Bleiro patarėjas Alistairas Campbellas, tuo metu vadintas pilkuoju Vyriausybės kardinolu, tąsyk apkaltino BBC dezinformacijos skleidimu. Pats T.Bleiras pagrasino BBC paduosiąs į teismą. Tačiau BBC tvirtino, kad jos informacija – patikima. Žurnalistas A.Gilliganas atsisakė atskleisti šaltinius, bet tuo pačiu nurodė, kad iš tiesų turėjo net kelis itin rimtus ir patikimus informatorius.
Ilgainiui Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos pačios nustatė, kas gi tie informatoriai. Žurnalisto A.Gilligano paslaugų neprireikė. Britų specialiosios tarnybos išsiaiškino, jog būtent mokslininkas D.Kelly buvo tris kartus slapta susitikęs su BBC atstovais.
Tada daktaras D.Kelly buvo apklaustas britų politikų. Į Parlamentą jį atvedė du policininkai. Po kryžminės apklausos mokslininkas buvo išvežtas ne pas šeimą, o į namą, kurį jam parūpino britų valdžia ir kur jis buvo saugomas. Manoma, kad daktarui britų specialiosios tarnybos darė psichologinį spaudimą, gal net grasino kalėjimu. Todėl jis ir nusižudė.
Bet tai – tik viena medalio pusė. Lietuvos žiniasklaida, pavyzdžiui, “Lietuvos rytas” 2003-ųjų publikacijoje “Sakyti teisybę apie politiką – pavojinga gyvybei”, leido suprasti, esą karo Irake rėmėjai darė milžinišką spaudimą doram ir sąžiningam D.Kelly, versdami jį meluoti apie S.Huseino keliamą grėsmę. Bet jeigu daktaras buvo itin doras ir nepaperkamas, kodėl jis nesiryžo viešai, nesislapstydamas, nebėgdamas į krūmus, sukritikuoti T.Bleiro pagražinimus mokslininkų parengtoje dosje kokioje nors viešoje spaudos konferencijoje? Kodėl jis iš karto, vos tik išgirdęs, jog T.Bleiras klastoja oficialiąją dosje, nepuolė šaukti visam pasauliui apie melą? Viena iš versijų tokia – jis greičiausiai troško ramiai sulaukti pensijos (iki pensijos buvo telikę vos keli mėnesiai). Bet įsivėlęs į intrigas suprato, jog ištarus vieną raidę, teks pasakyti ir visą žodį.
Kas kaltas dėl mokslininko savižudybės, žinoma, ginčytinas reikalas. Be abejo, mokslininkui galėjo daryti spaudimą karo Irake šalininkai. Tačiau kodėl visiškai atmetama galimybė, jog D.Kelly įtaką bandė daryti ir tie, kurie prieštaravo JAV ketinimams nuvesti S.Huseiną? Beje, karo Irake priešininkų kur kas daugiau – tai ir Rusija, ir Prancūzija, ir Vokietija, ir Iranas, ir Kinija. Todėl S.Huseino režimo gynėjų spaudimas mokslininkui galėjo būti net didesnis, nei tų, kurie įsitikinę, jog S.Huseinas vis dėlto pasauliui kėlė grėsmę.
Keistas ir pats savižudybės faktas. Argi visiškai teisus, padorus, savo versijos teisumu įsitikinęs žmogus gali pakelti prieš save ranką? Štai Burokevičius ar Kuolelis. Nesikaria, nepjausto sau venų. Nesižudo ir Miloševičius. Jie šventai tiki savo teisumu. Bent jau apsimeta esą tokie. O štai mokslininkas D.Kelly persipjovė kairiosios rankos venas, nors iki pensijos – čia pat ranka paduoti, nors jis viską atliko pagal sąžinės balsą (juk ne jis klastojo dosje apie Iraką duomenis).
Tad gal neatmestina ir puikiai suplanuotos žmogžudystės versija? Bet kam labiausiai buvo naudinga D.Kelly mirtis? Amerikiečiams ar rusams?
Nuotraukoje: tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras, kuris, kaip manoma, vertė mokslininką Deividą Kely ataskaitose sutirštinti Sadamo Huseino keliamą grėsmę.
2011.07.06
