Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“ rašoma:
„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.
Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…> Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“
Be abejo, tai legenda, tačiau Šventaragio slėnis iš tiesų egzistavo. Tik kur jo ieškoti? „Kur Vilnia įteka į Nerį“. Senoji natūrali Vilnios vaga juosė dabartinę Katedros aikštę ir vos ne Tilto gatvės kryptimi įtekėdavo į Nerį beveik ties dabartiniu Žaliuoju tiltu. Tiltas atsiras XVI amžiuje, o anksčiau Vilnios dėka čia būta patogios brastos. Tai svarbi prekybos kelių kryžkelė, nuo IX–X amžių žinota net arabams, nes miesto apylinkėse rastas tų laikų Chalifato monetų lobis.
Vargu ar pačiose „Vilnios žiotyse“ būtų galima išlaikyti ugniavietę. Abejotina ir tai, kad seniausiais laikais ji galėjusi būti dabartinės Arkikatedros vietoje dėl dažnų Vilnios bei Neries potvynių. Pastaroji savo vandenimis buvo pasiekusi Katedros aikštę net per didįjį potvynį 1931 metais. Tikriausiai esate matę nuotraukas, kuriose vilniečiai irstosi valtyje pačioje Katedros aikštėje.
Todėl būtų logiška pirmosios Šventaragio ugniavietės ieškoti aukštumėlėje, kairiajame Vilnios krante, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia, o greta V. Kudirkos aikštė. Su virgulėmis išlandžiojus visus kiemelius aplinkui bažnyčią, paaiškėjo, kad šventovė tikrai pastatyta labai galingų srautų sankirtoje. Juostos, ateinančios nuo Senamiesčio, nuo Kalnų parko kalvų ir nuo kitur savo pločiu (apie 15 metrų) pranoko bet kurias kitas energetinių srautų galias. Bet tai dar tebuvo ant oro, o tiksliau ant sunkiai apčiuopiamų energetinio pobūdžio laukų „parašyta“. Teko ieškoti apčiuopiamesnių įrodymų.
Drauge su Jonu Trinkūnu įsiprašėme į Šv. Jurgio bažnyčios vidų. Martyno Mažvydo bibliotekos retų leidinių saugotojos maloniai viską aprodė. Nors ši mūrinė bažnyčia statyta XVIII amžiuje ir paversta savotišku Radvilų kenotafu, nes gausios ir gerai išlikusios freskos pasakoja šios giminės istoriją ir primena kardinolo Jurgio Radvilos, Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio brolio, veiklą, bet pirmoji medinė bažnytėlė tų pačių Radvilų pastangomis šioje vietoje statyta dar XVI a. pradžioje.
Beje, ši Vilniaus dalis, kuri Lukiškėmis vadinama, nuo seniausių laikų priklausė Radviloms, atseit, jų pačių nuomone, teisėtai paveldėjusiems krivių krivaičio Lizdeikos, savos giminės pradininko, valdas. Taigi čia apeigas turėjęs atlikinėti ir garsusis žynys, kuris valdovui Gediminui išaiškinęs sapno apie staugiantį geležinį vilką prasmę. Beje, patsai valdovas atvykęs iš Trakų čia sumedžiojo taurą ir esant vėlyvam laikui apsinakvojo svečiuose pas Lizdeiką. O miegojęs kažkur prie pilkapių (metraštyje parašyta „na kapyščach“).
Išvis šiai bažnyčiai labai pasisekė, nes sovietų laikais ji tapo knygų saugykla, o ne vyno statinių sandėliu kaip Šv. Kazimiero šventovė ar popieriaus rulonų saugykla su išdaužytais langais kaip Šv. Kotrynos bažnyčia.
Bet nepasisekė knygų saugotojoms. Jos skundėsi, kad labai dažnai pusė Šv. Jurgio bažnyčios šlapiuoja, ant grindų susikaupia vanduo, todėl vargšės privalo skudurais šią drėgmę rinkti ir, išgręžus į dubenis, vėl klauptis ant kelių bei šluostinėti skudurais nežinia iš kur atsirandančius vandenis, kurie gali pakenkti retiems leidiniams.
Žinia, tam tikra prasme pasisekė mums, nes šaltiniuota dirva tarsi paliudijo, kad čia galėjo būti senovės lietuvių šventykla, kuriai reikėjo ir šaltinėlio vandens, ir malkų apeigoms atlikti. Pasak metraščio, „gražioje vietoje girioje prie Neries, kur Vilnia įteka…“ O girios likučiu laikytini medžiai kieme prie bažnyčios ir V. Kudirkos aikštėje? Tarp kitko, galingas energetinis srautas kerta ir šią aikštę Žvėryno link beveik lygia greta su Gedimino prospektu. Patekę į šį srautą medžiai, gavę perteklinės energijos, išleidžia iš vienos šaknies po du ar netgi po tris kamienus.
Bet tai vis dar buvo tik spėlionės ar prielaidos. Pagaliau geležinį, o tikriau akmeninį įrodymą mums atskleidė Libertas Klimka, kuriam turi būti dėkingi ne tik mes, bet ir senieji lietuvių dievai. Jis atkreipė dėmesį į japoniškų suši kavinaitę, įskūrusią greta Šv. Jurgio bažnyčios esančio pastato „Gedimino 9“ rūsyje.
Šis pastatas ne kartą perstatinėtas ir ilgą laiką buvęs paslaptingas. Tik išsikrausčius ir išgaravus komunistų partijos Centro komiteto funkcionierių Antano Sniečkaus pakalikų tvaikui bei čia įkūrus prekybos centrą, į jį jau gali patekti visi mirtingieji. Taigi pačiame žemiausiame lygmenyje, pastato rūsyje įsikūrė suši kavinukė. O buvusio rūsio sienos pasirodo sukrautos iš akmenų. Ir vienoje sienoje aiškių aiškiausiai įmūrytas dubenėtas akmuo. Jis paguldytas ant šono, todėl ypač gerai matomas dailiai išskobtas dubuo, į kurį kitados turėjo kauptis dangiškasis vanduo ar aukos.
Nukreipus virgules paaiškėjo, kad net ir dabar iš akmens sklinda stipri energetika – tai ženklas, kad prie jo ilgą laiką atlikinėtos svarbios apeigos, kitaip sakant jis yra „įmelstas“ ar kitaip „energetiškai pakrautas“. Virgulės pradėjo suktis lyg paklaikusios, paliudydamos, kad akmuo iš tikrųjų paimtas iš šventyklos.
Labai gaila, kad ši suši kavinaitė bankrutavo, kad čia vėliau įsikūrė maisto parduotuvė, tad įspūdingas akmenų sienas pridengė lentynos su alaus „bambaliais“.
Bet šis akmuo kaip, beje, ir keletas kitų namo, kuris dabar vadinamas tiesiog „Gedimino 9“, pamatuose liudija, kad senovėje čia tikrai būta šventovės, o vėliau, po kelių šimtmečių, užmiršus šios vietovės tikrąją paskirtį, „kažkokie akmenys“ sudėti į pastatų sienas ir pamatus.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas Vaclovas Mikailionis.
(Bus daugiau)
2013.10.30
