Ukrainos ir Lenkijos santykiai įvairiais istoriniais laikais paliko daug nuoskaudų: jau nuo kazokų sukilimo XVII amžiuje buvo kovojama tarpusavyje, o II Pasaulinis karas paliko daug randų šiose tautose.
Vienas bičiulis ukrainietis nusprendė įgyvendinti tokį projektą: kai dauguma kalba apie tarpusavio ukrainiečių ir lenkų kovas, jis nusprendė istorijoje paieškoti, o kada ir kur kartu kovojo lenkai ir ukrainiečiai. „Ir žinai, sako jis man, koks buvo nustebimas, kai tose kovose atradau ir lietuvius“.
Tikrai tiesa, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpiu kovojome kartu prieš bendrus priešus. Tačiau tiesa ir tai, kad nors didžiuojamės savo istorine praeitimi, bet mūsų istorijos žinojimas apsiriboja dabartinės Lietuvos valstybės teritorijoje nutikusiais įvykiais. Tad bendros pergalės rytuose, kultūros pasiekimai mums nėra svarbūs. Juk kiek žmonių žino apie Oršos ar Chotino mūšius?
Tad gal nenuostabu ir tai, kad kaimynai irgi mūsų neprisimena. Visai neseniai – gruodžio 6 dieną – Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius išleido dekretą, kuriuo įpareigoja įvairias valstybines įstaigas paminėti Chotino mūšio 390 – ąsias metines. Kodėl? Šis mūšis buvo svarbus Europos istorijai, tai vienas iš herojiškų Ukrainos istorijos puslapių, o patriotizmą Ukrainoje reikia skatinti. Tačiau įdomiausia tai, kad ten minimos ukrainiečių ir lenkų kariuomenės. O lietuviai pamiršti.
Priminsiu, kad 1621 metais vyko Chotino mūšis, kuriam vadovavo LDK didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Jo vadovaujamos pajėgos atsilaikė prieš žymiai skaitlingesnius turkus. 1621 spalio 7 dieną buvo sudaryta taika, tačiau ja pasidžiaugti negalėjo Chodkevičius. Jis mirė rugsėjo 24 dieną Chotino pilyje nuo sužeidimų. Nebuvo įvykdyta ir jo testamentu pareikšta valia: jis nebuvo palaidotas Kretingoje šalia žmonos ir sūnų. Antroji žmona jo kūną išsivežė į Ostrogą. Ši pergalė buvo labai reikšminga ano meto Europai ir LDK. Jį ir šį mūšį apdainavo garsusis poetas Kazimieras Sarbievijus, o XVIII amžiuje kitas ne mažiau garsus dailininkas Smuglevičius nutapė paveikslą, kuriame vaizduoja paskutines Jono Karolio Chodkevičiaus valandas.
Šie faktai nerodo, kad ten nebuvo lenkų ir ukrainiečių. Tai tik reiškia, kad negalima pamiršti lietuvių.Ir nereikia kaltinti ukrainiečių, kad jie pamiršo mus. Tai mums yra iššūkis sugrąžinti istoriją. Mūsų istorikai turėtų aktyviau reaguoti ir padėti kolegoms ukrainiečiams detaliau atskleisti bendrą istorinę praeitį.
Prezidentas V. Janukovičius tame dekrete nurodo rengti įvairiausius renginius, per televiziją kalbėti apie tą mūšį ir pan. Aktyvus Lietuvos vaidmuo šiame minėjime ne tik „atstatytų istorinį teisingumą“, bet ir būtų puiki reklama Lietuvai. Tai aktualizuotų Lietuvos ir lietuvių vaidmenį ukrainiečių sąmonėje.
Tačiau klausimas yra kitas: ar mes esame pasiruošę tokiam iššūkiui? Iš LDK idėjos labai dažnai pasišaipoma ją suprimityvinant apie kažin kokias imperines Lietuvos svajas. Akivaizdu, kad neatsikurs jokia Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Tačiau istorinė sąmonės aktualizavimas suteiktų platesnės Lietuvos vaizdinius.
Šviesios atminties Gintaras Beresnevičius matė didesnę Lietuvą ir jos uždavinius. Savo vizijas jis eseistine forma išdėstė knygose, tačiau šiandien šios idėjos nueina į užmarštį, skelbiant apie pragmatišką užsienio politiką. Tačiau juk nėra nieko pragmatiškiau nei priminti, kad tiek su ukrainiečiais, tiek su baltarusiais turime bendrą istorinį palikimą, kad mūsų šalių istorijos faktų negalime atskirai traktuoti.
Jei čia pasiektume žymių rezultatų, tai tikai jie pavirstų ir į labiau pragmatiškus aspektus. Ar nebūtų viena iš Lietuvos užsienio ministerijos darbo krypčių būtent šios istorinės savimonės gaivinimas. Juk tai būtų pagrindas mūsų diplomatijai Rytuose.
Nuotraukoje: straipsnio autorius Virginijus Savukynas.
2010.12.15
