Elegantiškas ir ciniškas, Sergejus Lavrovas vadovauja Maskvos diplomatijai taip pat negailestingai realistiškai, kaip ir jo pirmtakas, rašo Luidžis De Biazė Il Foglio.
„Sergejus Lavrovas – elegantiškiausias iš visų savo Kremliaus kolegų. Žili plaukai, tvirta eisena, šiek tiek raukšlių. Viešumoje jis retai šypsosi, o dar rečiau – be sarkazmo. Tie, kas jį pažįsta, sako, kad jis nelabai pasikeitė nuo 2004 metų, kai Vladimiras Putinas paskyrė jį užsienio reikalų ministru.
S.Lavrovas – tarptautinės politikos žvaigždė: jo vardą kasdien galima rasti daugelio pasaulio šalių laikraščiuose. Ant jo stalo guli svarbiausi dosjė, taip pat ir dosjė apie Siriją“, – sakoma straipsnyje. Kai pavasarį S.Lavrovo paprašė atsakyti į priekaištus, kodėl jis kaskart spaudžia stabdžius, kai kalbama apie veiksmus Sirijos atžvilgiu, jis atsakė paslaptingai pajuokaudamas: „Manau, man daug kas dėkoja Vašingtone ir Briuselyje“, tarsi sakydamas, kad niekas labai netrokšta mirti už Damaską.
„Balsavimas Britanijos parlamente prieš karinę misiją liudija, kad jis ne dėl visko klydo“ – rašo straipsnio autorius.
„Klystume, jei manytume, kad S.Lavrovas iš tikrųjų nori apginti Bašarą Asadą. S.Lavrovui svarbiausia – Rusija. Ramus balsas, griežtas žvilgsnis – tas žmogus iš tiesų kiekvienu gestu, kiekvienu žvilgsniu įrodinėja, kad jis yra Rusijos veidas tarptautinėje scenoje. Nuo dujų karo Ukrainoje iki realaus karo su Gruzija, nuo įsiveržimo į Libiją iki neseniai vykusio sukilimo Egipte – nė vienas Europos lyderis nelaimėjo ginčo su S.Lavrovu. Jis sako, kad ideologija čia niekuo dėta, realizmas – vienintelis galimas kelias“, – sakoma straipsnyje.
S.Lavrovo karjera prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje nuo komandiruotės į Šri Lanką ir tęsėsi Niujorke, JTO, kur jį atsimena dėl drąsių juokų, sugebėjimo miegoti per posėdžius, įvesti į centrą savo prioritetus per ginčus. Jį atsimena dėl jo kelionių į Vermontą, dėl cigarečių ir išgėrimų su kolegomis („jis geria kaip žuvis“, sakė vienas iš jų).
Siuzen Glasser iš Foreign Policy pasiteiravo kai kurių Amerikos diplomatų, ką jie mano apie S.Lavrovą. Buvęs JAV ambasadorius JTO Džonas Negropontė mano, kad S.Lavrovas turi du tikslus: panaudoti veto Rusijos vardu, kitas – padaryti žalos JAV kiekvieną kartą, kai tik pasitaiko proga.
Deividas Krameris, valstybės sekretoriaus pavaduotojas Džordžo Bušo laikais, sakė, kad S.Lavrovas – savotiškas mūsų laikų Gromyka su savo itališkais kostiumais ir impulsyviu „ne“. „Bet S.Lavrovas visiškai nepanašus į niūrų biurokratą iš CK, – pastebi straipsnio autorius. – Jis rašo eiles, mėgsta muziką ir Maskvos „Spartaką“, kolegos iš JTO vagiliavo iš jo karikatūras, kurias jis piešė per nelabai įdomius posėdžius. Kitaip sakant, labai aistringas, palyginus su tuo, ko galima buvo tikėtis iš Rusijos valdžios atstovo“.
„Ir ant jo darbo stalo anaiptol ne Gromykos portretas, o Rusijos kunigaikščio Aleksandro Gorčiakovo, kuris mokėsi kartu su poetu Aleksandru Puškinu, biustas. A.Gorčiakovas garsus dėl savo frazės, panašios į patarlę: „Rusija nepyksta. Rusija susitelkia“, – pasakė jis Rusijai pralaimėjus Krymo karą. A.Gorčiakovas pirmasis prakalbo apie Rusijos suverenitetą. Jo dėka naują pavidalą įgijo Rusijos diplomatija. Jo prioritetas buvo – neleisti, kad permainos Europoje sutrukdytų vidaus politikai, nes tai galėjo neigiamai atsiliepti Rusijos visuomenei“ – rašo straipsnio autorius.
„Sako, kad S.Lavrovo buvo puikūs santykiai su Bušo laikų valstybės sekretore Kondoliza Rais. The Washington Post reporteris Glenas Kesleris, kuris užsiima diplomatija, sako, kad Lavrovas turėjo talentą įstumti K.Rais į keblią padėtį, kad „jis tiksliai žinojo, kokį mygtuką paspausti, kad ją įpykdytų“. Atsikeršydama ji savo prisiminimuose rašė, kad jis – 1991-uose metuose įstrigęs žmogus, kai tuo tarpu visas pasaulis nuėjo tolyn“, – sakoma straipsnyje.
„Kartą, kalbėdamas grupei Amerikos žurnalistų, Nikita Chruščiovas pasigyrė savo užsienio reikalų ministru: „Kai aš sakau Gromykai nusimauti kelnes ir sėstis ant ledo luito, jis tai daro ir sėdi tol, kol aš neleidžiu jam atsikelti“. Gromyka, kaip pasakojama, klausėsi to neįžvelgiamu veidu. Tikriausiai S.Lavrovas tokios ramybės nepademonstruotų“, – apibendrina žurnalistas.
Nuotraukoje: Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas.
Šaltinis: Il Foglio
2013.09.11
