Lietuvai nereikėjo bylinėtis su jaunuoju Algirdu Paleckiu dėl sausio 13-osios interpretacijų. Lietuvai nederėjo teismams skųsti jaunojo A.Paleckio tvirtinimų, neva gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją “savi šaudė į savus”.
Šitaip sakau ne dėl to, jog manyčiau, esą A.Paleckis – teisus. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau iš tų pesimistų, kurie mano, jog Lietuva per silpna priešintis milžiniškai Rusijos propagandinei mašinai. Ir tikrai ne dėl to, jog būčiau įsitikinęs, jog jaunasis A.Paleckis nevertas bausmės. Nuomonės, jog šiuo konkrečiu atveju reikėjo vengti teisminio bylinėjimosi, laikausi visai dėl kitų priežasčių. Paduodami į teismą mes tik sureikšminome A.Paleckį, į savo rengiamus mitingus ir protesto akcijas Vilniuje vaikščiojantį vos su keliais gerbėjais.
Viešus A.Paleckio išsišokimus dėl lemtingosios Sausio 13-osios mums buvo vertingiau nutylėti, ignoruoti. Vaizdžiai tariant, mes galėjome apsimesti, jog negirdime, ką tvirtina jaunasis A.Paleckis, noriai dalindamas interviu ne itin Lietuvai palankiems leidiniams. Pačiu blogiausiu atveju mūsų politikai, priremti prie sienos “Izvestijų” ar “Komsomolskaja pravda”, bet kada galėjo atkirsti, jog diskutuoja tik su rimtais oponentais. O kadangi jaunojo A.Paleckio nelaiko rimtu polemizuotoju, todėl ir nevertina jo teiginių. Nei palankiai, nei kritiškai. Tiesiog Lietuvai neegzistuoja A.Paleckis su savo drastišku požiūriu į Sausio 13-ąją. Ir daugiau – nė vieno komentaro.
Ignoruodami, nutylėdami jaunąjį A.Paleckį mes būtume bent jau nedavę preteksto subujoti “rusų žurnalistų susidomėjimui, kaip gi iš tiesų žuvo sausio 13-sios aukos Vilniuje”. Arba bent jau būtume sumažinę kylantį rusišką smalsumą, kas gi iš tiesų dėjosi 1991-ųjų sausio 13-ąją prie Lietuvos televizijos ir radijo pastatų Vilniuje. Nejaugi pamiršome seną kaip pasaulis dėsnį: apmaudžiausia ne tada, kai esi kritikuojamas, skaudžiausia tuomet, kai tampi nepastebimas, nutylimas. Žodžiu, A.Paleckiui žymiai skaudesnė bausmė būtų tapęs visuotinis lietuviškas jo ignoravimas, nei jo skundimas Lietuvos teismams.
Beje, skųsdami A.Paleckį lietuviškosios Temidės tarnams mes pamiršome dar vieną svarbią taisyklę. Visuomenei labiausiai įtartinas atrodo būtent tas, kuris siunta, kuris kuris nervuojasi, kuris pyksta. Atiduodami A.Paleckio bylą teismui mes neabejotinai sureikšminome A.Paleckio “versiją”. Mes parodėme, jog mums – skauda, jog tai – mums labai svarbu. Propagandinei Rusijos mašinai to ir reikėjo. Ji išsiaiškino mūsų silpnąsias puses. Kaip gi Rusijos propagandistai elgiasi, stengdamiesi pažeminti, sumenkinti Lietuvą? Ogi ieško silpnųjų Lietuvos pusių. Suvokę, dėl ko lietuviai labiausiai pergyvena, jaudinasi, tą temą pradeda eskaluoti. Štai ir visa paslaptis.
Mums tiesiog nereikėjo parodyti, jog Sausio 13-osios tema – skaudi ir aktuali. Lietuvai visąlaik turėtų skaudėti dėl sausio 13-osios aukų. Bet ne visuomet būtina tai rodyti ir demonstruoti. Ypač tiems, kuriems nereikalinga nei mūsų tiesa, nei mūsų skausmas.
Kad pasielgėme neapgalvotai, kreipdamiesi į teismą dėl šmeižikiškų teiginių apie sausio 13-ąją, dar labiau įsitikinau perskaitęs šūsnį rusiškų leidinių. Omenyje turiu Galinos Sapožnikovos ir Deniso Tarasenkos straipsnius laikraštyje “Komsomolskaja pravda”. Omenyje turiu ir Igorio Javlinskio publikaciją “Izvestijose” bei kelis redakcinius tekstus, pasirodžiusius “Rosijskaja gazeta”. Prie Lietuvai nepalankių publikacijų derėtų priskirti ir kai kuriuos “Argumenty nedeli” rašinius. Mūsų oponentai viską prisiminė. Ir Vytauto Petkevičiaus knygą “Durnių laivas”, ir kai kuriuos buvusių mūsų krašto apsaugos departamento darbuotojų komentarus, ir Juozo Kuolelio teismą, ir J.Kuolelio knygą “Pro kalėjimo grotas”, ir priešpaskutiniojo Lietuvos SSR KGB vadovo Eduardo Eismunto pastabas… Žodžiu, nieko nepamiršo.
Anoji pusė kitaip ir negali elgtis. Naivu manyti, jog kalėjime ne vienerius metus dėl sausio 13-osios įvykių praleidęs J.Kuolelis būtų parašęs Lietuvą liaupsinančią knygą. Jo memuaruose palankumo, be abejo, nė kruopelės. Taip pat naivu manyti, jog anoji pusė Sausio 13-osios išvakarėse galėjo praleisti galimybę pacituoti bent keletą skandalingiausių citatų iš J.Kuolelio memuarų.
Tačiau visos rusiškoje spaudoje pasirodžiusios publikacijos tragiškų sausio įvykių tema dabar turi bendrą vardiklį. Šias publikacijas vienija jaunasis A.Paleckis. Ne bet koks A.Paleckis, o būtent tas, kurį neva lietuviškieji ultra patriotai persekioja “dėl įsitikinimų ir minčių”. Jei A.Paleckis apie Sausio 13-ąją nebūtų ištaręs nė vieno blogo žodžio nei praėjusiais, nei šiais metais, kai kurie rusiški leidiniai vis tiek 2012-ųjų pradžioje būtų narplioję bei eskalavę Rusijai palankias sausio 13-osios “versijas”. Girdi, “lietuviams Rusija visada kalta, kalta net tada, kai jos kaltė – abejotina”.
Tačiau šiemet anie leidiniai turi naują dedamąją – jaunąjį A.Paleckį. Šalia “Alfa” smogikų grupės vadovo Michailo Golovatovo ir skandalingojo žurnalisto Aleksandro Nevzorovo “versijų” nūnai pridedama ir A.Paleckio plėtojama “nuomonė”. Kai kurie rusiški leidiniai mėgaudamiesi prisimena 2010-aisiais Lietuvoje priimtą įstatymą, draudžiantį Lietuvos teritorijoje neigti sovietų okupaciją ir agresiją 1940-aisiais bei 1991-aisiais metais.
Tikriausiai nereikia priminti, jog pats saldžiausias – draudžiamas vaisius. Taigi visi puikiai suprantame, kokiomis užuominomis ir replikomis apibūdinamas šis mūsų įstatymas. Rusiški leidiniai perša nuomonę, esą šio neva antidemokratinio įstatymo mums prireikė tik todėl, kad vis mažiau lietuvių priešiškai žvelgia į sovietinę 1940-ųjų okupaciją ir sovietinę 1991-ųjų agresiją. “Jei būtų priešingai, tai kam tada Lietuvos valdžiai reikėtų tokio įstatymo?”, – retoriškai klausia mūsų oponentai. Tokia proga būtinai prisimenami ir buvusio Lietuvos SSR KGB vadovo E.Eismunto “samprotavimai”, esą jei iš Lietuvos atimsime Sausio 13-osios simbolį, Lietuva nebeturės nieko – nei kovos, nei laisvės.
Tačiau vis tik pagrindinis 2012-ųjų akcentas – į teismą paduotas A.Paleckis. Dauguma apie mūsų sausio 13-ąją rašiusių rusiškų leidinių tvirtina, jog į teismą, gindamas savo “įsitikinimus”, A.Paleckis atsivedė per dešimt liudininkų, “savo akimis mačiusių”, kas iš tiesų dėjosi tą naktį Konarskio gatvėje Vilniuje. Tarp liudininkų – ne tik buvęs rusų tautybės sovietų kariškis, bet ir kai kurie buvę Sąjūdžio atstovai lietuviai. Vienas liudytojas net tvirtino, jog tankai važiavo labai atsargiai, virtuoziškai, meistriškai – nenorėdami nei žmonių sužaloti, nei automobilių sulamdyti.
Į teismą A.Paleckio atvestųjų liudininkų parodymai buvo gretinami su buvusio “Alfa” vadovo M.Golovatovo “patikinimais”, esą jo vadovaujami kariškiai tikrai nešaudė į “susirinkusią minią”. Dar būtinai priduriama, jog Lietuvos Temidei A.Paleckio bei jo liudininkų argumentai pasirodė įtikinami. Suprask, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai išteisino A.Paleckį. Ir visa tai skelbiama leidiniuose, kurių bendras tiražas, – šimtai tūkstančių egzempliorių.
O dabar pabandykime įsivaizduoti situaciją: A.Paleckio niekas nepadavė į teismą. Be abejo, sovietinio veikėjo Justo Paleckio anūkas greičiausiai vis tiek būtų bandęs viešai įrodinėti savo “tiesas”. Ir bendraminčių būtų atkakliai ieškojęs. Ir rusiški laikraščiai noriai cituotų A.Paleckio surastų liudininkų žodžius. Tačiau A.Paleckio liudininkai šiandien turėtų visai kitokį statusą. Jų parodymų nebūtų nagrinėjęs teismas. Ir paties A.Paleckio “nuomonė” šiandien turėtų visai kitokį svorį. Teisme atsidūrusi A.Paleckio ir jo gerbėjų “nuomonė” įgavo svarbumo elementų. Jei nebūtų teismo, tikrai neturėtų “tiek reikšmės”. Širdies gilumoje Rusija nirštų: “niekas iš lietuvių nekreipia dėmesio į A.Paleckio šūkaliojimus, niekas iš lietuvių A.Paleckio rimtai nevertina”. Ir A.Paleckio bandymai primesti rimtas diskusijas ilgainiui išsikvėptų, užgestų.
Mano supratimu, teismui atiduodami nagrinėti A.Paleckio “nuomonę” pasmerkėme save neabejotinam pralaimėjimui. Pralaimėjimas neišvengiamas abiem atvejais. Pralaimime, jei teismas pareiškia, jog A.Paleckis – nekaltas. Nes tai – spjūvis tiek Sausio 13-osios aukoms, tiek parlamento gynėjams. Bet juk pralaimime ir tuo atveju, jei mūsų teismai galų gale pasmerks A.Paleckį. Jaunasis J.Paleckio anūkas tokiu atveju nedelsiant taps auka, kurios “reikia gailėtis”. Mums nepalanki rusiška propagandinė mašina “su didžiausiu pasimėgavimu” šauks, jog Lietuvoje siautėja cenzūra, draudžiama minties laisvė, o teismai – šališki, tendencingi, rusofobiški.
Ir vienu, ir kitu atveju sukuriamas pretekstas dar rimčiau domėtis tema, “kas paleido kulkas į Lietuvos televizijos ir radijo gynėjus”. Turint omenyje, kad Lietuvoje dar labai daug žmonių mieliau skaito rusiškai, nei angliškai, vadinasi, nereikia atmesti tikimybės, jog galingos, masyvios rusiškosios propagandos klišės prigis ir lietuviškoje dirvoje. Bent jau gali atsirasti “šiokių tokių abejonių”.
Galų gale prieš atiduodami A.Paleckio “nuomonę” teismams privalėjome prisiminti paskutiniuosius dviprasmiškiausius lietuviškosios Temidės sprendimus, kai vienais atvejais preciziškai laikomasi “įstatymo raidės”, o kitais – “įstatymo dvasios”. Nejaugi A.Paleckio padavimo į teismą iniciatoriai nieko negirdėjo apie mūsų teismus, dažnusyk demonstruojančius didesnį palankumą sovietinių represinių struktūrų atstovams nei jų aukoms? Nejaugi pamiršome, kaip, sakykim, buvo narpliojama garsioji “Šatrijos” byla? Nejaugi nieko nežinome, kas ištiko teisininką, komisijos KGB veiklai tirti pirmininką, išdrįsusį viešai įvardinti “Šatriją”? Nejaugi esame tokie naivūs, jog nematome, esą šiandieninė lietuviškoji Temidė nepakanti net tiems, kurie drįsta viešai išvardinti, „ką KGB struktūros sovietmečiu kontroliavo”? Ir vis tiek teisybės puolėme ieškoti ten, kur jos iki šiol nerandame…
Čia tiktų prisiminti kosmopolitų nemėgstamo Ričardo Čekučio pastebėjimus straipsnyje “Lietuvių tautos diskriminacija”, jog per pastaruosius dvidešimt metų Lietuva taip ir nenubaudė nė vieno, kuris viešai keikė, koneveikė ir žemino lietuvius bei lietuviškumą. Nė vieno. O lietuviai, mėginę prisiminti, ką kitos tautos mums yra blogo padariusios per pastaruosius kelis šimtus metų, buvo baudžiami. Baudžiami buvo ne simbolinėmis, bet realiomis piniginėmis baudomis. Ir vis tiek kai kuriems patriotams šiandien į galvą šovė mintis nutildyti atkaklųjį A.Paleckį būtent teisinėmis priemonėmis. Tarsi tai neįmanoma atlikti gudriai suplanuotomis propagandinėmis priemonėmis. Deja, sudėtingi, bet veiksmingi informaciniai karai Lietuvai, regis, dar per kietas riešutėlis.
Ieškodamas, kas ką šiais metais rašė apie sausio 13-ąją, “Lietuvos ryto” dienraštyje aptikau, mano supratimu, giliai į šiuos reiškinius žvelgiančią Liudo Dapkaus publikaciją – “Karas, kurį beviltiškai palaimi Lietuva”. Šio rašinio autorius pateikė suklusti verčiančią frazę: “Žmonių imlumas dezinformacijai – lygiai toks pat kaip anais laikais”. Suprask, “Rusijos ir jos draugų metodai nepasikeitę nuo 1940-ųjų, kai Lietuva buvo apkaltinta pagrobusi ir nužudžiusi Raudnosios armijos kareivį”. Beje, L.Dapkus pergyvena, mat ilgametė dezinformacinė veikla duoda rezultatų – dirva melo grūdams Lietuvoje kasmet palankesnė.
Lietuva neatspari dezinformacijai, neatsparumas dezinformacijai auga, o mes taip ir neįsteigėme, pasak L.Dapkaus, “strateginių tyrimų centro, kuris analizuotų, atpažintų ir maksimaliai nukenksmintų priešišką propagandą”.
Net neabejoju, kad Rusijos slaptosios tarnybos deda milžiniškas pastangas, jog tokio analitinio centro mes niekad ir neturėtume. Ji stengiasi, kad mes net nebandytume ieškoti tribūnos rusiškoje informacinėje erdvėje. Ji trokšte trokšta, kad pasitenkintumėme vien primityviais, tiesmukiškais, įdomumo elementų neturinčiais, tik vietinėje spaudoje pasirodančiais pareiškimais, koks negeras, suprask, tas jaunasis A.Paleckis.
Praėjusį savaitgalį Vilniuje viešėjo trys jauni kaliningradiečiai, turintys jau dvejis metus veikiantį internetinį diskusijų portalą amberkant.ru. Jie ieško kontaktų su Lietuvos žiniasklaida. Jiems atrodo neteisinga, kad Lietuva mažai ką žino apie Kaliningrado šiokiadienius, o buvusioje Mažojoje Lietuvoje gyvenantys rusai beveik nieko negirdėjusi apie Lietuvą. O jei ir girdėjusi – tai tik iš nuogirdų. Viešėdami Lietuvos sostinėje vos keletą dienų jie pirmiausiai aplankė, jų pačių žodžiais tariant, labiausiai dominusį objektą – lietuviškąjį KGB muziejų. Ne tik aplankė, bet savo portale jau paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie tai, kaip KGB kankino, žudė, persekiojo Lietuvos patriotus. Jų fotoreportažo tikrai nepavadinsi priešišku.
Gal šis nedidelis pavyzdys rodo, jog rusiškoje informacinėje erdvėje mes turime ne tik oponentų, kurie pasiruošę bet kokia proga šmeižti Lietuvą, bet ir draugų, kurie bent jau nori mus suprasti? Tad kodėl neieškome tokių draugų, kodėl tik verkšlename, esą “Komsomolskaja pravda” ir “Izvestijos” apie mus rašo nebūtus dalykus? Kodėl bejėgiškai skėsčiojame rankomis, kai sužinome, jog socialiniame Facebook tinkle sukurta gausi grupė “Šalin rankas nuo A.Paleckio”?
Nuotraukoje: Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.
2012.01.27
