Negęstanti Ukrainos laisvės dvasia

Glau­dūs ry­šiai tarp Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos tau­tų yra dau­ge­liu jų gy­va­vi­mo as­pek­tų tiek ben­dro­je is­to­ri­nė­je pra­ei­ty­je, tiek šiuo­lai­ki­nia­me ša­lių gy­ve­ni­me. Ne­abe­jo­ti­nai rei­kia pa­brėž­ti, kad šių san­ty­kių es­mė vi­sa­da da­rė tei­gia­mą po­vei­kį kiek­vie­nai tau­tai, pa­dė­jo iš­sau­go­ti jų ta­pa­ty­bę ir ver­ty­bes. XX am­žiaus ant­ro­jo ir tre­čio­jo de­šimt­me­čio is­to­ri­jos pus­la­pis – vie­nas iš dar iki ga­lo ne­iš­tir­tų.

Bet moks­li­nin­kų pa­teik­ti pa­grin­di­niai ty­ri­mai lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, kad ir šiuo lai­ko­tar­piu abie­jų tau­tų at­sto­vus ly­dė­jo ir jė­gų su­teik­da­vo ta pa­ti dva­sia – ben­drys­tės ir ko­vos už kiek­vie­nos tau­tos lais­vę, sa­vi­gar­bos ir abi­pu­sės pa­gar­bos dva­sia, o sva­rūs jos vai­siai bu­vo vals­ty­bių ir tau­tų kū­ri­mas – dar­bas, ku­ris net aki­mir­kai ne­nu­sto­ja vy­kęs ir mū­sų lai­kais.

Be šio dar­bo, at­lik­to su di­de­liu at­si­da­vi­mu, kar­tais ir sa­vo gy­ve­ni­mo kai­na, nė­ra ga­li­my­bių tau­tos vys­ty­mui­si bei iš­sau­go­ji­mui, nė­ra jos at­ei­ties.

„Tau­tų pa­va­sa­rio“ lai­kais tarp tau­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos kul­tū­ri­nin­kų, po­li­ti­kų at­si­ra­do abi­pu­sio su­pra­ti­mo ir pa­gal­bos san­ty­kiai. Tai pa­ste­bi­ma ir XX am­žiaus ant­ra­ja­me de­šimt­me­ty­je, kai pra­si­dė­jo ko­vos už ne­pri­klau­so­my­bę ir vals­ty­bin­gu­mą. Pa­mi­nė­ti­nas yra ben­dra­vi­mas tarp lie­tu­vių ir uk­rai­nie­čių tau­tų švie­suo­lių – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ir Mi­chaj­lo Hru­šev­skio, iš ku­rių kiek­vie­nas sto­vė­jo prie sa­vo ša­lies vals­ty­bin­gu­mo iš­ta­kų. Pir­ma­sis yra lai­ko­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­triar­chu, o ant­ra­sis – is­to­ri­jos po­žiū­riu trum­pą lai­ko­tar­pį bu­vo pir­ma­sis ne­pri­klau­so­mos Uk­rai­nos Pre­zi­den­tas.

Tas lai­kas iš tie­sų bu­vo ne­leng­vas – ką tik bai­gė­si Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras, vi­sa Eu­ro­pa dar ne­spė­jo at­si­to­kė­ti nuo jo pa­sek­mių. Ru­si­jos im­pe­ri­ja, ku­ri bu­vo pa­glem­žu­si mū­sų ša­lis, yra suž­lug­do­ma ko­mu­niz­mo idė­jų pa­grin­du su­kel­tos re­vo­liu­ci­jos, o ant jos griu­vė­sių pra­dė­jo aug­ti So­vie­tų Ru­si­ja.

Uk­rai­nai tuo me­tu te­ko va­duo­tis iš be­veik 300 me­tų tru­ku­sios Ru­si­jos prie­spau­dos. 1917 m. lap­kri­čio 20 d. Uk­rai­na de­kla­ruo­ja sa­va­ran­kiš­ku­mą, o 1918 m. sau­sio 22 d. (t. y. prieš 85-erius me­tus) skel­bia ne­pri­klau­so­my­bę. So­vie­tų Ru­si­ja pra­de­da prieš Uk­rai­ną ne­pa­skelb­tą 1917–1921 me­tų ka­rą, 1917 m. gruo­džio 25 d. pa­skel­bia­ma bol­še­vi­kų ins­pi­ruo­ta So­vie­tų Uk­rai­nos vy­riau­sy­bė su lai­ki­ną­ja sos­ti­ne Char­ko­ve.

Šie ka­ri­niai veiks­mai ir įvai­rūs po­li­ti­niai vin­giai pa­čio­je Eu­ro­po­je lė­mė tai, kad Ne­pri­klau­so­mo­je Uk­rai­no­je per ket­ve­rius me­tus pa­si­kei­tė trys vy­riau­sy­bės. Tai bu­vo de­mo­kra­tiška Uk­rai­nos Tau­tos Res­pub­li­ka (1917 03 04–1918 04 28), et­mo­na­to Uk­rai­nos Vals­ty­bė (1918 04 29–1918 12 14) ir pro­so­cia­lis­ti­nė Uk­rai­nos Tau­tos Res­pub­li­ka (1918 12 26–1920 11 18).

Kiek­vie­nos vy­riau­sy­bės val­dy­mo me­tu vy­ko ka­ras ir te­ko sun­kiai prie­šin­tis bol­še­vi­kų ku­ria­mai ko­mu­niz­mo sis­te­mai, ku­rios Rau­do­no­sios ar­mi­jos pa­da­li­niuo­se bu­vo ir uk­rai­nie­čių, ko­vo­ju­sių prieš Uk­rai­ną. Jie bu­vo ki­lę iš ry­ti­nės Uk­rai­nos da­lies. Pa­mi­nė­ti­na, kad šia­me Uk­rai­nos ir So­vie­tų Ru­si­jos ka­re žu­vo kas de­šim­tas uk­rai­nie­tis.

Svar­bus vaid­muo tuo me­tu ati­te­ko ka­ri­niams vei­kė­jams, nes jie bu­vo įgi­ję pa­tir­ties val­dy­ti kri­ti­nes ka­ri­nes, o vė­liau – ir po­li­ti­nes si­tu­a­ci­jas. Vie­nas to­kių ly­de­rių Uk­rai­no­je bu­vo Jev­he­nas Ko­no­va­le­cas, gi­męs 1891 me­tais šven­ti­kų gi­mi­nės šei­mo­je Va­ka­rų Uk­rai­no­je, per­ėjęs Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pe­ri­pe­ti­jas ir 1918-ai­siais ta­pęs ne­pri­klau­so­mos Uk­rai­nos ka­ri­nių pa­da­li­nių va­du.

Mi­nė­tas So­vie­tų Ru­si­jos ka­ras prieš Uk­rai­ną bu­vo ne­leng­vas, nes vy­ko pa­nau­do­jant tiek ka­ri­nes, tiek po­li­ti­nes ir ide­o­lo­gi­nes prie­mo­nes. Bū­tent šia­me ka­re už ne­pri­klau­so­mą Uk­rai­ną sėk­min­gai ko­vo­jo pul­ki­nin­ko J. Ko­no­va­le­co įkur­ti Si­čės šau­lių kor­pu­sai. Var­gi­nan­čių iš­ban­dy­mų ir tam tik­ros izo­lia­ci­jos (Eu­ro­pos ša­lys kiek­vie­na gel­bė­jo­si at­ski­rai) re­zul­ta­tas bu­vo liūd­nas: po ket­ve­rių nuož­mių ko­vų me­tų, 1921 me­tais, kai bol­še­vi­kų re­ži­mas už­ėmė Ki­je­vą ir be­veik vi­sus re­gio­nus, Uk­rai­na il­gam lai­kui ne­te­ko sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės, nors par­ti­za­ni­nio po­bū­džio ko­vos dar tę­sė­si iki pat 1930-ųjų.

To­li­mes­nia­me Uk­rai­nos pat­rio­to J. Ko­no­va­le­co li­ki­me ga­li­me pa­ste­bė­ti ko­vos už ša­lies lais­vę pėd­sa­kus. De­ra­mai įver­ti­nęs ne­pri­klau­so­my­bės pra­ra­di­mo pa­sek­mes, J. Ko­no­va­le­cas tę­sia ko­vą už lais­vą Uk­rai­ną ir jos vals­ty­bin­gu­mą, ir 1920 me­tais įku­ria pro-ka­riš­ką Uk­rai­nos ka­ri­nę or­ga­ni­za­ci­ją (UKO). 1929 me­tais J. Ko­no­va­le­co ini­cia­ty­va Vie­no­je bu­vo įkur­ta pla­taus mas­to ko­vai už ne­pri­klau­so­my­bę vi­so­se Uk­rai­nos et­ni­nė­se že­mė­se skir­ta po­li­ti­nė Uk­rai­nos tau­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja (UTO). Bū­tent šios or­ga­ni­za­ci­jos na­rių ir jos va­do­vo J. Ko­no­va­le­co dė­ka tuo me­tu JAV, Ka­na­do­je ir ki­to­se ša­ly­se, kur gy­ve­no iš­ei­viai iš Uk­rai­nos, bu­vo stei­gia­mos or­ga­ni­za­ci­jos, de­kla­ruo­jan­čios Uk­rai­nos vals­ty­bin­gu­mą ir tę­sian­čios veik­lą li­gi šių die­nų.

XX am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je J. Ko­no­va­le­cas, tu­rin­tis ko­vų už ne­pri­klau­so­my­bę iš­ei­vi­jo­je va­do man­da­tą, pra­dė­jo ben­dra­dar­biau­ti su Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, Lie­tu­vos, Is­pa­ni­jos, Ita­li­jos, Vo­kie­ti­jos ir net Ja­po­ni­jos po­li­ti­kais, stei­gė in­for­ma­ci­jos tar­ny­bas po­li­ti­niuo­se Eu­ro­pos cen­truo­se.

Ypač glau­dus ben­dra­dar­bia­vi­mas su­si­klos­tė su Lie­tu­vos Res­pub­li­ka. Jos lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je, Kau­ne, kur J. Ko­no­va­le­cas ne kar­tą lan­kė­si nuo 1925 me­tų, bu­vo spaus­di­na­mas svar­bus Uk­rai­nos pat­rio­tų lei­di­nys, UTO or­ga­nas „Surma“ („Tri­mi­tas“). Už itin svar­bią ka­ri­nio po­bū­džio pa­ra­mą, gau­tą iš J. Ko­no­va­le­co va­do­vau­ja­mos or­ga­ni­za­ci­jos, Lie­tu­vos vals­ty­bė su­tei­kė jam ir jo ben­dra­žy­giams Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę.

1928 me­tais Kau­ne bu­vo įsteig­ta Lie­tu­vių–­uk­rai­nie­čių drau­gi­ja. Iš Lie­tu­vos pu­sės jai va­do­va­vo to­kios žy­mios is­to­ri­nės as­me­ny­bės, kaip prof. My­ko­las Bir­žiš­ka, prof. Vin­cas Krė­vė-Mic­ke­vi­čius, o iš Uk­rai­nos pu­sės – UKO at­sto­vas Iva­nas Rev­juk-Bar­to­vi­čius ir kt.

Sim­bo­liš­ka, kad už sa­vo ša­lių ri­bų, Pra­ho­je, Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos in­te­lek­tu­a­lų sluoks­niai XX am­žiaus ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo idė­jos su­vie­ny­ti į Lietuvos–Ukrainos stu­den­tų drau­gi­ją, ku­riai va­do­va­vo žy­mus lie­tu­vių moks­li­nin­kas dr. Al­gir­das Kon­čius.

Sa­vai­me aiš­ku, kad to­kia pla­ti ir au­gan­ti, eg­zi­ly­je vyks­tan­ti veik­la už Uk­rai­nos, in­kor­po­ruo­tos į So­vie­tų Są­jun­gą, ne­pri­klau­so­my­bę ne­ga­lė­jo bū­ti ne­pa­ste­bė­ta šios ša­lies slap­tų­jų tar­ny­bų. Jų įsa­ky­mu bu­vo or­ga­ni­zuo­tas te­ro­ris­ti­nis ak­tas ran­ko­mis žmo­gaus, ku­ris gi­mė ry­ti­nė­je Uk­rai­nos da­ly­je. Ta­da J. Kon­va­le­cas žu­vo. Tai įvy­ko 1938 m. ge­gu­žės 23 d. Ro­ter­da­me, Ny­der­lan­duo­se.

Bet ko­vos už ne­pri­klau­so­my­bę dva­sia ne­iš­ny­ko – ji ir to­liau gy­va­vo ko­vo­se už abie­jų ša­lių – Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos – lais­vę. Tai idė­ji­niu bei or­ga­ni­za­ci­niu po­žiū­riu pa­na­šūs par­ti­za­ni­niai ju­dė­ji­mai prieš So­vie­tų Są­jun­gą bai­gian­tis Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui ir po jo. Tai ir ben­dri po­li­ti­nių ka­li­nių So­vie­tų Są­jun­go­je veiks­mai, iš­au­gę į kar­tu or­ga­ni­zuo­tus su­ki­li­mus No­rils­ke, Vor­ku­to­je ir ki­tuo­se so­vie­tų la­ge­riuo­se. Tai ir XX am­žiaus šeš­to­jo de­šimt­me­čio di­si­den­ti­nio ju­dė­ji­mo, stei­giant Hel­sin­kio gru­pes sa­vo ša­ly­se, da­ly­vių idė­ji­nė ar­tu­ma ir jų ben­dra­dar­bia­vi­mas iki pat Są­jū­džio lai­kų. Tai ir abie­jų tau­tų at­sto­vų dva­si­nio prie­ši­ni­mo­si to­ta­li­ta­ri­niam re­ži­mui at­spin­dys Lie­tu­vos po­grin­džio lei­di­ny­je „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­ka“ bei mū­sų is­to­ri­kų, at­si­dū­ru­sių skir­tin­go­se pa­sau­lio pu­sė­se, ben­dra­dar­bia­vi­mas.

Nau­jas is­to­ri­jos pus­la­pis pra­si­dė­jo ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo lai­ko­tar­piu – tai abi­pu­sis da­ly­va­vi­mas Lie­tu­vos Są­jū­džio ir jo Uk­rai­nos Ru­cho ren­gi­niuo­se bei mi­tin­guo­se, Lie­tu­vos pa­gal­ba Uk­rai­nai, spaus­di­nant lais­vą žo­dį, Uk­rai­nos pa­gal­ba Lie­tu­vai 1990 me­tais Mask­vos or­ga­ni­zuo­tos, ne­pa­skelb­tos blo­ka­dos me­tu, uk­rai­nie­čių so­li­da­ru­mas su lie­tu­viais Sau­sio 13-sios įvy­kių me­tu bei da­ly­va­vi­mas Lie­tu­vos Par­la­men­to gy­ni­me.

Svar­biau­sios de­mo­kra­tijos ver­ty­bės – lais­vė ir so­li­da­ru­mas – vėl įsi­tvir­ti­no kiek­vie­no Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos pat­rio­to šir­dy­je. Taip vėl at­si­sto­jo vie­na ša­lia ki­tos dvi is­to­riš­kai su­si­ju­sios tau­tos.

Mū­sų die­no­mis sva­riais Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos ben­dra­dar­bia­vi­mo pa­vyz­džiais ga­li­ma pa­va­din­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus po­zi­ty­viai kū­ry­bin­gą da­ly­va­vi­mą Uk­rai­nos „oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos“ įvy­kiuo­se, jo svar­bų 2006 me­tų vi­zi­tą vie­nu me­tu į Uk­rai­nos sos­ti­nę Ki­je­vą, va­ka­ri­nę – Luc­ką – bei ry­ti­nę jos da­lį – Do­nec­ką – bei po­li­ti­nę re­a­li­ją – Uk­rai­nos ir Lie­tu­vos stra­te­gi­nės part­ne­rys­tės su­tar­tį 2008 me­tais.

Tai­gi svar­biau­siais Lie­tu­vai ir Uk­rai­nai mo­men­tais, kai rei­kė­jo iš­sau­go­ti lais­vę, vals­ty­bin­gu­mą, kul­tū­rą, ko­vo­ti už lais­vę, esant prie­spau­dai bei ne­pa­lan­kioms ap­lin­ky­bėms, ma­to­me aiš­kiai at­se­ka­mą ar­tu­mą, ku­ris api­brė­žia Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos es­mę bei sa­vi­tu­mą, jų sū­nų ir duk­te­rų švie­siau­sius lū­kes­čius – gy­ven­ti lais­vai, do­rai, bi­čiu­liš­kai.

Vi­sa tai dar kar­tą įti­ki­na mus, kad se­no­vė­je su­kur­tos ga­lin­gos vals­ty­bės – Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės, ku­rio­je įvai­rių tau­tų ir kul­tū­rų žmo­nių gy­ve­ni­mas bu­vo grin­džia­mas vie­nu pa­pras­tu, ta­čiau tei­sin­gu prin­ci­pu: „Mes se­no­vės ne­lie­čia­me ir nau­jo­vių ne­įve­da­me“, ir se­no­sios Ru­sios vals­ty­bės tei­si­nė­mis tra­di­ci­jo­mis. Ši dau­giau nei 300 me­tų vals­ty­bė, ku­ri jun­gė ma­žiau­siai ke­tu­rias da­bar­ti­nes tau­tas, iki šios die­nos kar­tais yra mums pa­slap­tis.

(Pa­gal pra­ne­ši­mą, skir­tą J. Ko­no­va­le­co 120-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms at­min­ti, skai­ty­tą 2012 m. gruo­džio 5 d. Kau­ne vykusioje kon­fe­ren­ci­jo­je)

Nuotraukoje: Jev­he­nas Ko­no­va­le­cas (1891–1938) – vienas iš Uk­rai­no­s išsivadavimo judėjimo ly­de­rių, kuriam atminti 2012 metų gruodžio 5 dieną Kaune atidengta atminimo lenta.

Straipsnio autorius Va­sil Kap­kan – Lie­tu­vos uk­rai­nie­čių ben­dri­jos stei­gi­mo ini­cia­to­rius, pir­ma­sis jos va­do­vas.

2013.02.01