Paminėsiu tik vieną iš įstatymo punktų, kuris bene aiškiausiai atskleidžia jame įtvirtintas nelygias galimybes. Drastiškiausiai ir pavojingiausiai vis baisiau „europėjančios” Lietuvos aplinkybėmis išrodo didžiulius ir ilgalaikius neigiamus padarinius visuomenei žadantis 6 straipsnio pirmojo punkto trečiasis poskyris. Cituoju: „Švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų sistemai priklausančios įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos (paryškinta mano – T. T.), negalios, etninės priklausomybės, religijos, kai […] sudaromos, tvirtinamos švietimo programos.” Ar ir pas mus katalikų tėvai bus sodinami į kalėjimus, nes draus savo vaikams mokytis iš biologijos vadovėlių, kur nurodoma, kad galimi trys (V+V, M+M, V+M) šeimos modelio variantai? Kitose šalyse precedentų jau esama.
Tomas TAŠKAUSKAS
Atrodo, kad Babelio pokštas kartojasi viešojoje Lietuvos erdvėje. Paradoksaliai dėliojasi Lietuvos politikos širdies – mūsų Respublikos Seimo – sprendimų logika. Ką tik pritarta naujam šeimos koncepcijos įstatymui, kurį sveikintų bet koks savąją sritį rimtai išmanantis sociologas, ir tuojau, su prozelitišku įkarščiu puolama sau prieštarauti – priimamos Lygių galimybių įstatymo pataisos, praktiškai įteisinančios nelygias galimybes ir naujas socialines bei pasaulėžiūrines įtampas ir taip problemų nestokojančioje mūsų valstybėje. Kas tai, tuščias moderniškumo vaikymasis, tradicinių vertybių krizės apraiškos, padlaižiavimas Europos Sąjungos „totalitaristinėms“ nuostatoms, ar paprasčiausias nesusipratimas?
Keletas bendrų komentarų
Lygių galimybių įstatymo pataisas, priimtas š. m. birželio 17 d., pirmiausia lydėjo procedūriniai pažeidimai. Apie juos šiuo atveju viešai kalba Seimo narys E. Klumbys , tačiau ir paprastas pilietis, turintis prieigą prie interneto ir neabejingas Lietuvos valstybės bei tautos likimui, piktnaudžiavimų Seimo Statutu gali nuolat išgirsti ir pamatyti per „Internetine TV” internete. Antra, Konstitucijos nepaisymas. Priimant pataisas paradoksaliai praleista pro akis, kad jos, nors ir grindžiamos Konstitucijos 29 straipsnio įgyvendinimu, įtraukia į įstatymą Konstitucijoje neapibrėžtą ir šiaip gana neaiškų „lytinės orientacijos“ terminą. Trečia, pasidavimas Europos Sąjungos spaudimui. Tokiomis tarptautinėmis aplinkybėmis, kai nesiklausant jokių proto argumentų, pernelyg skubotai priimta Lisabonos sutartis, Lygių galimybių įstatymo pataisos įkala dar vieną vinį į savarankiškos Lietuvos užsienio ir vidaus politikos karstą. Čia trumpai paminėti faktai vis dažniau tampa mūsų Seimo kasdienine duona. Ir niekam, nei apatiškai tautai, nei patiems politikams, absurdiškai, turbūt iš inercijos, vis dar vadinamiems „tautos atstovais“, atrodo nė motais šios betvarkės pasekmės. Lisabonos sutarties atveju visuomenę žadinti susizgribo bent jau Sąjūdžio iniciatyvinė grupė , o kas veiks šio, nelygių galimybių įstatymo klausimu?
Įstatymo pataisų komentaras
Paminėsiu tik vieną iš įstatymo punktų, kuris bene aiškiausiai atskleidžia jame įtvirtintas nelygias galimybes. Drastiškiausiai ir pavojingiausiai vis baisiau „europėjančios“ Lietuvos aplinkybėmis išrodo didžiulius ir ilgalaikius neigiamus padarinius visuomenei žadantis 6 straipsnio pirmojo punkto trečiasis poskyris. Cituoju: „Švietimo įstaigos, kiti švietimo teikėjai bei mokslo ir studijų sistemai priklausančios įstaigos privalo užtikrinti vienodas sąlygas asmenims nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos (paryškinta mano – T. T.), negalios, etninės priklausomybės, religijos, kai […] sudaromos, tvirtinamos švietimo programos.“ Ar ir pas mus katalikų tėvai bus sodinami į kalėjimus, nes draus savo vaikams mokytis iš biologijos vadovėlių, kur nurodoma, kad galimi trys (V+V, M+M, V+M) šeimos modelio variantai? Kitose šalyse precedentų jau esama.
Iš to, kas pasakyta, aiškėja, kad bendros Europos Sąjungos politikos imperatyvo šiandien laikomasi aklai. Beveidis posakis „Visi skirtingi ir visi lygūs“, tampa nepastovios mūsų valstybės politikos pagrindu ir kryptimi. Nors atidžiau pažvelgus, derėtų pripažinti, kad ši „naujoji“ tolerancijos ir lygių galimybių panacėja veikiau panašėja į dar vieną Trojos arklį, kurio pagrindinis tikslas – iš vidaus sunaikinti šimtametes tradicijas skaičiuojančius krikščioniškuosius visuomenės solidarumo ir subsidiarumo pricipus. Juk nereikia užmiršti, kad savo lytinės orientacijos nesuvokiantys ar ją mados sumetimais (!) keičiantys asmenys kartais turi rimtų socialinių, moralinių, dvasinių, psichologinių problemų. Pastarosios, beje, didesniu ar mažesniu mastu yra būdingos mums visiems. Tai kodėl, užuot pripažinus tas problemas (tai pirmas žingsnis jų sprendimo kelyje), norima įtvirtinti nuostatas, kurios šias problemas paverčia visuomenės susinaikinimo laikrodine bomba?
Tokioje situacijoje neabejotinai iškyla labai svarbus klausimas, kodėl Lietuvos katalikai lyg meškos vasaros vidury miega žiemos miegu? Jų akivaizdoje Europos Sąjungos remiami homoseksualai, o, ilgainiui, matyt, ir kiti keistai lytiškai orientuoti asmenys, greitai sumanys rengti ne tik savo paradus, bet ir kitokias savo parodas… Juk šiuo atveju derėtų rinkti parašus ir viešai kreiptis į Respublikos Prezidentą, kurio VETO dar gali padėti kablelį ir šitaip nors trumpam pristabdyti absurdiškų ir destruktyvių nuostatų viešą įtvirtinimą. Arba, bent suorganizuoti referendumą, nes, bent jau nominaliai, gyvename demokratinėje valstybėje. Tiesa, tai įgyvendinti turbūt nepavyks, nes savo identitetą suvokiančių, ne tiesiog besivadinančių tokiais, katalikų Lietuvoje tebėra vienetai. Bet gal nors tie vienetai galėtų pajudėti ir tuo būdu išjudinti kitus?
Kadangi tokios Lygių galimybių įstatymo pataisos yra tiesioginis išpuolis prieš krikščionybės esmę, užbaigti šį trumpą paraginimą norėtųsi žymaus vokiečių mąstytojo R. Guardini įžvalga, kad „viena yra tikra – arba Europa bus krikščioniška, arba jos išvis nebeliks. Ji gali praturtėti arba nuskursti, gali išvystyti pramonę arba grįžti prie žemdirbystės, gali tvarkytis pagal vieną arba kitą politinį modelį, bet visuomet liks savimi, jei išsaugos savo esmišką pavidalą.“ Tik ar beišsaugos, jei vieša šiandieninės Lietuvos politikų nuostata yra bet kokia kaina pastatydinti Europos Sąjungos įsigeistą Lygių galimybių Babelio bokštą?
