Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus Universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.
Prof. Vytautas Daujotis padovanojo ką tik išleistą veikalą “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”, kuriame drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu “įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą.
Bei “argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštąjame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.
Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent šie duomenys leidžia “geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.
Prof. V.Daujočio pastebėjimai sukrėtė. Lietuvos studentai masiškai važiuoja studijuoti svetur, ypač į Didžiosios Britanijos universitetus. Lietuva čia – pirmaujanti. Kitos valstybės nepasirinko tokios ydingos sistemos, todėl jų jaunuoliai ir merginos taip masiškai nesiveržia siekti aukštojo mokslo svetur. O Estija, iš pradžių pasirinkusi labai panašų kelią kaip ir Lietuva, vadinamosios krepšelių politikos šiemet jau atsisako, ir kitais mokslo metais studentus kviesis į savo aukštąsias mokyklas visai pagal kitus principus, nei mums įpiršo Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei jį palaikiusios politinės jėgos.
O tai reiškia, kad Estijai pavyks didžiąją dalį estų jaunimo sulaikyti nuo masiškų emigracijų. Lietuvoje kol kas galioja atvirkščios tendencijos. Lietuva rinktis studentus vis dar linkusi ydingai – ne pagal gabumus mokslui bei darbštumą, o pagal “piniginės storį”. Galų gale vadinamoji krepšelinė sistema studentus supriešino vieną su kitu, sužlugdė studentišką solidarumo jausmą, nes visi studentai bijo prarasti valstybės apmokomą studijų vietą ir nelinkę vienas kitam padėti.
Apie tragišką padėtį aukštosiose mokyklose esame daugmaž visi girdėję. Tačiau nežinome “konkrečių giluminių priežasčių”. Todėl ši knyga ir yra aukso vertės. Bet jos išleidimas – dar ne viskas. Knygos autorių laukia sudėtingas uždavinys.
Išleisti rimtą knygą ir ją atiduoti knygynams – tik pusė darbo. Dar privalu pasirūpinti, jog rimtą, svarbią, aktualią žinią skelbianti knyga pasiektų plačiąją Lietuvos auditoriją ir tuo pačiu taptų rimtu trukdžiu aukštojo mokslo reformą sužlugdžiusiems politikams tęsti politinę karjerą. Kol rimtos knygos dūlės knygynų užkampiuose, tol Lietuvos tauta nežinos savų “didvyrių”.
Deja, “didvyrių” ratas – itin platus. Kaltininkai – tai ne tik tie, kurie šiuo metu tebevadovauja Švietimo ir mokslo ministerijai. Kalti ir tie, kurie šį postą patikėjo liberalui G.Steponavičiui. Prof. V.Daujočio įsitikinimu, Lietuvos jaunimo išsivaikščiojimo po platųjį pasaulį buvo galima išvengti, jei Tėvynės sąjunga – krikščionys demokratai švietimo sferos nebūtų atidavę politikams, žvelgiantiems į aukštojo mokslo studijas kaip į dar vieną verslo rūšį.
O jei konservatoriai ir neturėjo kitos išeities, nusileisdami ministrų portfelių dalybose, tai vis dėlto privalėjo kontroliuoti ministrą G.Steponavičių. Vaizdžiai tariant, neturėjo teisės leist jam elgtis tarsi nuosavame dvare. Tačiau premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujami dešinieji elgėsi taip, tarsi jiems nusispjauti, kokia ateitis laukia Lietuvos jaunosios kartos.
Taigi nūnai nereikia stebėtis, jog šiandieniniai Lietuvos aukštųjų mokyklų ir universitetų studentai nebežino net svarbiausių Lietuvos istorijos aspektų. Turime Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centrą, leidžiame istorines knygas apie miško brolius, tremtis, analizuojame nusikalstamą KGB veiklą. Štai viešai skelbiame archyvuose turimų buvusių KGB agentų ir KGB rezervistų pavardes. O kokia nauda iš tokios veiklos? Pasirodo – minimali.
Mykolo Riomerio universiteto docento, politologo Vytauto Dumbliausko teigimu, kai kurie mūsų studentai jau nebežino, kas yra prof. Vytautas Landsbergis. Tiesa, kai vienos paskaitos metu dėstytojas pasiteiravo, kokių nuopelnų Lietuvai turi prof. Vytautas Landsbergis, tai studentai prof. V.Landsbergį supainiojo su jaunesniuoju Vytautu V.Landsbergiu, pastaruoju metu daug rašančiu mūsų spaudoje. Ironiškai kalbant, džiugu bent dėl tokių – tėvo ir sūnaus – supainiojimų.
O padėtį analizuojant rimčiau turėtų būti baugu ir nejauku: aukštosiose mokyklose studijuojanti jaunoji karta sunkiai beišvardintų Kovo 11-osios Akto signatarus, vargiai prisimintų visų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų pavardes… Vadinasi, jiems, studentams, galbūt jau sunku suvokti net esminius dalykus. Pavyzdžiui, kodėl KGB laikoma nusikalstama organizacija.
Primityvieji patriotai greičiausiai čia puls barti lietuviškąją žiniasklaidą, esą ji vaikosi vien pramogų, pelno ir menkai rūpinasi prasmingomis laidomis bei analitiniais straipsniais. Tokie priekaištai, be abejo, nėra iš piršto laužti. Puiki proga prisiminti portale alfa.lt pasirodžiusį V.V.Landsbergio (jaunesniojo) straipsnį “Organizmo valymas ir kiti indėnai”. Be kita ko, V.V.Landsbergis minėtame leidinyje rašo: ”Kokia žiniasklaidos paskirtis – atspindėti, juodinti ar balinti? Turbūt atspindėti. Ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Itin svarbus turėtų būti pusiausvyros palaikymas, kad skaitytojai nesinuodytų blogomis žiniomis. O “nesubalansuota” juodoji žiniasklaida galėtų būti vertinama kaip Lietuvos psichinis bei dvasinis genocidas, nes pakerta tai, kas esmiška: viltį, džiugesį, norą keistis ir keisti”.
Toje publikacijoje taip pat tvirtinama, jog “girtuoklio pasveikimas yra skausmingas procesas”.
Sunku nesutikti su V.V.Landsbergio (jaunesniojo) argumentais. Bet tai – tik viena medalio pusė. Objektyvus, geranoriškas, principingas, gilus lietuviškosios žiniasklaidos analizuotojas pirmiausiai pasidomėtų, o į kokias ekonomines ir teisines sąlygas įsprausta šiandieninė lietuviškoji žiniasklaida. Tiksliau tariant, prieš pažerdamas kritikos, pabandytų išsiaiškinti, o gal lietuviškoji žiniasklaida dabarties sąlygomis ir negali būti žymiai gražesnė ir dailesnė?
Juk lietuviškosios žiniasklaidos lygis priklauso ne vien nuo leidėjų ir redaktorių gražių ar juodų kėslų. Lietuvos žiniasklaidos brandumui įtakos turi ir mokesčių dydis, ir įstatymai, reglamentuojantys atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą, ir popierio kainos, ir transporto, kompiuterių, mobiliojo ryšio išlaidos, ir reklaminių pinigų srautai, ir honorarų dydžiai.
Lietuviškosios žiniasklaidos kritikai turėtų girdėti ne tik teoretikų, bet ir praktikų pastebėjimus. Štai ne vienerius metus redaktoriumi ir žurnalistu dirbęs dr. Deimantas Jastramskis, šiuo metu dirbantis Lietuvos universitete – kai kurias disciplinas dėstantis žurnalistiką studijuojantiems studentams, pabrėžia, jog “Lietuvoje nėra teisinių kliūčių plėtoti žiniasklaidą”. Tačiau jis, be kita ko, pastabi ir kitus aspektus.
Į jo argumentus taip pat verta įsiklausyti, jie taip pat nėra iš piršto laužti. “Žiniasklaidos turinio įvairovę mažina neefektyvi valstybės politika žiniasklaidos industrijos atžvilgiu, nepakankamas žiniasklaidos koncentracijos ribojimas ir sunkios žiniasklaidos organizacijų ekonominės sąlygos. Šalies žiniasklaidos organizacijų veiklos skaidrumas yra nepakankamas, o etikos savitvarkos sistema veikia neefektyviai. Žiniasklaidos atskaitingumas teisiškai apibrėtas išsamiai, tačiau praktikoje nėra pakankamai išplėtotas. Lietuvoje nesudarytos tinkamos sąlygos plėtotis tiriamajai žurnalistikai. Žiniasklaidos pajėgumas informuoti visuomenę apie korupciją ir jos poveikį yra palyginti ribotas. Nešališką ir kokybišką informaciją apie valdžios institucijų veiklą gauti iš žiniasklaidos visuomenei sunku”.
Šiuos dr. D.Jastramsko žodžius galima rasti internetiniame “Transparency International” Lietuvos skyriaus puslapyje.
Žodžiu, prieš kaltindami Lietuvos visuomenės informavimo priemones tikromis ir menamomis nuodėmėmis pirmiausiai teiraukimės, kokių gi kvailysčių prikrėtė politikai bei žiniasklaidos ekspertai – teoretikai, kurdami žurnalistų veiklą reglamentuojančius įstatymus bei potvarkius. Nes tik keldami šį klausimą galime tikėtis, jog ilgainiui Lietuvoje ims atsigauti tie, kurie nuoširdžiai nori užsiimti sudėtinga, rizikinga, specialių žinių, patirties ir išsilavinimo reikalaujančia veikla – tiriamąja žiniasklaida.
Tiriamosios žiniasklaidos Lietuvai išties labai reikia. Įvykiai veja įvykius. Sakykim, Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas ragina Lenkiją neaštrinti retorikos dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje, pabrėždamas ir akcentuodamas, jog Varšuvos argumentai jam akivaizdžiausiai primena Maskvos poziciją dėl rusakalbių Latvijoje.
Ši žinia kaip informacinis pranešimas pasirodė daugelyje Lietuvos informavimo priemonių, įskaitant ir delfi.lt. Šią žinią Facebook puslapyje kaip įmanydami platino tautininkiškas idėjas puoselėjantys politiniai veikėjai. Bet šito maža. Panašiai kaip Latvijos gynybos ministras mąstančiųjų būtina ieškoti Estijoje, Vokietijoje ar Švedijoje. Taip pat – ir pačioje Lenkijoje. Lietuvoje atsirastų žurnalistų, kurie norėtų gilintis į šią temą – analizuotų priežastis, kas, kaip ir kodėl rusiškas intrigas kursto Varšuvoje. Bet tokie žurnalistiniai tyrimai imlūs ir laikui, ir lėšoms. Juk be ilgesnės komandiruotės į Varšuvą žurnalistinį tyrimą šia tema vargu ar įmanoma parengti.
Kitas svarbus klausimas – kodėl Norvegijoje už masines žudynes Utojos saloje nuteisto Anderso Beringo Breiviko aukos nesipriešino, nors jų, aukų, būta nepalyginamai daugiau? Tūlas Vargas Vikernesas teiraujasi portale versijos.com: kaip vienas žmogus, apsiginklavęs pusiau automatiniu šautuvu, gali laisvai vaikštinėti po nedidelę salą, šaudydamas į aukas, jeigu jėgų santykis buvo ne jo naudai maždaug 700 prieš vieną?
Šis klausimas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne itin reikšmingas. Kas ką besakytų, o klausimą pateikęs vyriškis mus verčia susimąstyti, ar Norvegijos valstybė deramai auklėja savo piliečius. Analizuojant žudynes Utojoje akivaizdu, jog Norvegijoje švietimo sistema greičiausiai šlubuoja. Nes pakliuvę į ekstremalią padėtį norvegų vaikinai ir merginos, o ir juos prižiūrėję suaugusieji, nė nebandė priešintis užpuolikui. Tai leidžia daryti prielaidas, jog norvegai mokomi gyventi tik šiltnamio sąlygomis. O jei tai – tiesa, vadinasi, Lietuvai nederėtų imti pavyzdžio iš norvegų auklėjant savuosius vaikus ir paauglius.
Akivaizdu, jog Lietuvai būtina žinoti tokius dalykus bent jau tam, kad mokėtume atsispirti blogiesiems, į prapultį vedantiems pavyzdžiams. Šios analizės galėtų imtis Lietuvos žiniasklaida. Bet ir vėl – toks žurnalistinis tyrimas pareikalaus daug laiko, energijos ir lėšų. Pavyzdžiui, tokiam tyrimui reikalinga mažų mažiausiai viena kūrybinė komandiruotė į Norvegiją.
Paskaičiuokite, kiek visa tai gali kaštuoti, įskaitant išlaidas transportui, maistui bei nakvynei tegul ir pigiuose viešnučiuose. O Lietuvos valdžia savai žiniasklaidai sukūrė tokias sudėtingas sąlygas, kad tie leidiniai, kurie galėtų imtis šios temos dėl geresnės materialinės padėties, šito daryti nenori, o tie, kurie norėtų – dėl finansų stokos to padaryti nepajėgūs.
Dar viena tema – leisti ar neleisti Rusijai per Lietuvos teritoriją atkartoti 1812-ųjų metų kazokų žygį? Omenyje turiu kai kurių lietuvių viešai pareikštą pasipiktinimą, esą entuziastai iš Rusijos atkartos 1812 –ųjų kazokį žygį, kuomet per Lietuvą iš Maskvos Paryžiaus link buvo stumiama imperatoriaus Napoleono armija. Kai kurie karštais Lietuvos patriotais prisistatantys asmenys reoriškai teiravosi, ar mūsų valstybės atsakingi tarnautojai sveiką nuovoką jau visiškai prarado?
Žinoma, galima ir tokia reakcija. Bet tikriausiai tokį karštą patriotizmą derėtų traktuoti kaip per daug primityvų. Jau vien dėl to, jog sulaukusi neigiamo atsakymo Rusija gali, pavyzdžiui, trukdyti mums rūpintis tremtinių ir politinių kalinių kapais Sibire. Ką tada darysime? Skųsimės, verkšlensime, skelbsime protesto pareiškimus?
Bet kokio pobūdžio draudimai nėra pats išmintingiausias sprendimas. Tokių situacijų metu geriausia ieškoti racionalesnių išeičių. Pavyzdžiui, kontaktų su per Lietuvą pražygiuoti sumaniusiais kazokais. Kodėl iš karto skubame atstumti, susipykti? Kas mums neleidžia bent pabandyt ieškoti bičiulių ten, kur jų, žvelgiant tradiciškai, nėra ir negali būti? Pabandykime surasti priešiškai nenusiteikusių rusų, su kuriais būtų įmanoma užmegzti minimalius dalykinius ryšius. Juolab kad 1812-ųjų kare kovėsi ir lietuvių būriai. Ir kovėsi labai narsiai. Vieni lietuviai gynė Prancūzijos imperijos interesus, kiti lietuviai guldė galvas vardan Rusijos imperijos.
Taigi ir čia įmanomas lietuviškas žurnalistinis tyrimas – renkant duomenis apie 1812-ųjų kare žuvusius lietuvius ar bandant surasti prietelių tarp Rusijos istorija besidominčių rusų.
Toli į ateitį žvelgianti valstybė taip ir pasielgtų. Pavyzdžiui, būtų skatinusi lietuvius žurnalistus prisijungti prie 1812-ųjų karo keliais žygiuojančių kazokų. Bet Lietuvos valstybei būtent ir stinga valstybinio požiūrio į daugelį nepatogių klausimų. .
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.09.12
