„Nepriklausoma“ Baltarusijos valdžia ir „nepriklausoma“ opozicija


Print

Šiemet Lietuvoje iškilo du didesnio masto tarptautiniai skandalai, susiję su parama Baltarusijos opozicijai, kurių metu pasigirdo prieštaringi aukštų politikų balsai dėl Baltarusijos opozicijos vertinimo.

Pirmas skandalas – tarptautiniu mastu pripažinto Baltarusijos žmogaus teisių, suprantama, daugiausiai Baltarusijos opozicionierių, gynėjo Alesiaus Beliackio banko saskaitų Lietuvoje atskleidimas A. Lukašenkos režimui.

Antrasis – vizos Europos Sąjungoje už dalyvavimą Baltarusijos opozicijos persekiojime nepageidaujamai Baltarusijos teisingumo viceministrei išdavimas.

Dauguma Lietuvos politikų ir komentatorių dėl abiejų įvykių vienokiu ar kitokiu būdu išreiškė pasipiktinimą Lietuvos institucijomis, išdavusiomis Baltarusijos opoziciją, ar bent jau nusižengusiomis oficialiai Europos Sąjungos politikai Baltarusijos atžvilgiu.

Disonansu netikėtai nuskambėjo Lietuvos Prezidentės viešas pasisakymas, kuriame ji išsakė abejonių dėl to, ar iš tikrųjų Baltarusijos opozicijos gretose vyrauja žmonės, kurie neša Baltarusijos nepriklausomybės, laisvės ir demokratijos fakelą.

Ji netikėtai pareiškė, kad dalis tos opozicijos atstovų yra remiami Kremliaus ir beveik nekalba apie nepriklausomybę, o tiesiog siekia daugiau pinigų. Lietuvos radijui prezidentė sakė, kad įdėmiai pasižiūrėjus, iš devynių kandidatų, kurie dalyvavo prezidento rinkimuose, dalis buvo finansuojami ir palaikomi Kremliaus.

Prezidentė sakė, kad prieš rinkimus Vakarai, įskaitant Lietuvą, bandė suartėti su Minsku, tačiau tai nepavyko, o po prezidento rinkimų Baltarusija vėl pasuko Rusijos link. Anot šalies vadovės, panaši situacija, kai iškart po rinkimų santykiai su Vakarais pablogėja, o paskui vėl atšyla, kartojasi jau ketvirtą kartą.

Nors savo pasisakyme Prezidentė nei vienu žodžiu neužsiminė apie A. Lukašenkos garantijų Baltarusijos nepriklausomybei vertę, dalis Lietuvos komentatorių paskubėjo jos kritiką Baltarusijos opozicijos atžvilgiu paversti jos parama A. Lukašenkos režimui.

Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ (2011-09-14) baltarusių politologas Aleksandras Klaskovskis sakė, kad nežiūrint totalaus rusinimo, kurį vykdo Baltarusijos režimas, D. Grybauskaitė paradoksaliai regi prezidentą Aleksandrą Lukašenką kaip nepriklausomybės gynėją, lietuvių verslininkai išmoko bendradarbiauti su diktatoriaus režimu, o Lietuvos vyriausybė patenkinta pelnu, kurį gauna iš baltarusiškos produkcijos tranzito. A. Klaskovskis Lietuvos prezidentės žodžius taip pat susiejo su baltarusių mažuma Lietuvoje. Pasak jo, Baltarusijos opozicijai perėmus valdžią, galėtų atgimti baltarusių savimonė, o tai galėtų kelti Vilniui rūpesčių su baltarusių mažuma Lietuvoje, panašiai, kaip dabar yra su Lietuvos lenkais.

Analizuojant A. Lukašenkos ir opozicijos vaidmenį Baltarusijos nepriklausomybės išsaugojime reikia nepamiršti kai kurių faktų.

Daugelis A. Lukašenkos sukurtos „valdžios vertikalės“ žmonių turi senus ryšius su Rusijos valdžia, dalį gyvenimo praleidę ne Baltarusijoje. Beveik visas A. Lukašenkos generalitetas ir kitų jėgos struktūrų viršūnės yra specialistai, baigę mokslus Rusijoje, neretai neturintys šaknų Baltarusijoje.

Pavyzdžiui, Baltarusijos KGB pirmininkas gen.ltn. Vadimas Zaicevas, gimęs Ukrainoje, 1986 metais baigė Maskvos aukštąją KGB SSRS pasienio vadų mokyklą, 1997 m. – Rusijos Federalinės pasienio tarnybos akademiją, 2004 m. – Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo akademiją. Gynybos ministras gen.ltn. Jurijus Žadobinas, gimęs Dniepropetrovske,  1972 m. baigė Kazanės aukštąją tankų vadų mokyklą, 1985 m. – R. Malinovskio šarvuočių ir tankų kariuomenės karinės akademijos vadų fakultetą Maskvoje. Baltarusijos Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas Piotras Tichonovas, gimęs Baltarusijoje, 1980 m. baigė Leningrado S. Kirovo aukštąją bendro profilio vadų mokyklą, 1991 m. – M. Frunzės karo akademiją Maskvoje, 1999 m. – Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo karo akademiją. Vidaus reikalų ministras Anatolijus Kulešovas, gimęs Azerbaidžane, 1986 metais baigė SSRS VRM Minsko aukštąją mokyklą, 1992 m. – Rusijos Federacijos VRM akademiją.

Sunku įsivaizduoti, kad baigusieji tokius mokslus nebūtų pasirašę įvairių slaptų įsipareigojimų Maskvai.

Taigi politine prasme Baltarusija, kurios valdžioje sėdi diktatorius, apstatytas faktiškai Maskvos jėgos struktūrų žmonėmis, jau seniai nėra nepriklausoma valstybė. Tai, kad formaliai Baltarusija yra Jungtinių Tautų narė, primena jos statusą ten pat iki SSRS subyrėjimo, turint omeny, dar ir tai, kad Rusija ir Baltarusija jau kuria sąjunginę valstybę, tik kol kas nenori įvesti bendros valiutos. A. Lukašenkos ir Kremliaus nesutarimai yra spektaklis Vakarams. Kai kurių politikų ir komentatorių viltys, jog susiklosčius kokioms nors ekonominėms ar kitokioms aplinkybėms A. Lukašenka „pasuks į Vakarus“, neturi nė mažiausio pagrindo.

Kitas klausimas, ar Maskvai būtų naudinga Baltarusijos aneksija artimiausiu metu, kai jos siena su Rusija jau ir dabar – popierinė, o Baltarusijos sieną su Europos Sąjungos valstybėmis ir muitines joje faktiškai kontroliuoja Rusijos pareigūnai. Aneksuoti Baltarusiją ji gali nesunkiai, tai parodė jos karo su Gruzija pasekmės, ypač tarptautinė reakcija, o čia ir karo nereikėtų. Bet ar verta Maskvai prarasti garantuotą balsą tarptautinėse organizacijose arba savo įtakos ekonominį ir politinį agentą-valstybę Irane, Venesueloje ar kitose valstybėse, kuriose pačiai Rusijai viešai reikštis „nepatogu“, būtent šiandien?

Be to, totalinio Baltarusijos kultūrinio, religinio ir kalbinio surusinimo procesas eina į pabaigą. Dar kažkokio savitumo laikosi katalikiškos tradicijos gyventojai, ypač lenkai, tačiau jie yra taip spaudžiami, kad greičiau emigruos, negu paklus A. Lukašenkai. Tereikia laiko, kad net demokratiškai surengtas referendumas Baltarusijoje dėl prisijungimo prie Rusijos būtų laimėtas. Taigi dėl A. Lukašenkos vaidmens išsaugant Baltarusijos nepriklausomybę lyg ir viskas aišku.

Jei analizuotume Baltarusijos opozicijos vaidmenį Baltarusijos nepriklausomybės išsaugojime, tai pastebėtume, kad tuo klausimu ji buvo nevieninga ir neryžtinga jau nuo pirmų jos atsiradimo 1990 metais žingsnių. Pradžia buvo padaryta, kai vienas iš  SSRS juridinio likvidavimo signatarų Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislavas Šuškevičius, tuo metu turėjęs didelį autoritetą Baltarusijoje, pamynė tuometinę Baltarusijos Konstituciją ir įstatymus.

Baltarusijos liaudies fronto (Sąjūdžio analogo) nacionalinis lyderis Zenonas Pozniakas iniciavo referendumą dėl pirmalaikių parlamento, kuris vis dar buvo sovietinės Baltarusijos palikimas, rinkimų, ir pagal visus tuometinius Baltarusijos įstatymus laimėto referendumo rezultatas įpareigojo S. Šuškevičių tiesiog paskelbti priešlaikinius parlamento rinkimus. Tačiau S. Šuškevičius, užuot paskelbęs priešlaikinius parlamento rinkimus, pasiūlė dėl to balsuoti nedemokratiniu būdu sudarytam parlamentui. Teisėti parlamento rinkimai, galėję pakeisti Baltarusijos istoriją, neįvyko. Komunistinė nomenklatūra susivienijo, ir galiausiai šalį ėmė valdyti diktatorius.

Siekis, kad Baltarusija kuo greičiau taptų realiai nepriklausoma ir saugi, įstodama į  Europos Sąjungą, jau nekalbant apie NATO, kažkodėl taip ir nebuvo paskelbtas nei vienos bent kiek reikšmingesnės opozicinės politinės partijos oficialiojoje programoje.

Štai opzicinių partijų oficialiose programose 2008 metų parlamento „rinkimų“ metu skelbti tikslai.

Baltarusijos liaudies fronto partija (pirmininkas Levonas Borščevskis): visuomeninio susivienijimo „Baltarusijos liaudies frontas „Atgimimas“ programos įgyvendinimas, dalyvaujant Baltarusijos Respublikos valstybinės valdžios formavimo procese. Partija įkurta 1993 m.

Baltarusijos liaudies fronto konservatorių krikščionių partija (pirmininkas Zenonas Pozniakas, emigracijoje): demokratinės visuomenės ir stiprios Baltarusijos valstybės sukūrimas. Partija įkurta 1999 m.

Baltarusijos socialdemokratų partija (Hramada) (pirmininkas Anatolijus Levkovičius): solidarios visuomenės, besiremiančios laisvės, lygybės, socialinio teisingumo, demokratijos ir įstatymo viršenybės principais, sukūrimas; nepriklausomos demokratinės, teisinės ir socialios Baltarusijos valstybės – pilnateisio Europos ir pasaulio subjekto – sukūrimas. Partija įkurta 1996 m.

Partija „Baltarusijos socialdemokratinė Hramada“ (pirmininkas Stanislavas Šuškevičius): humaniškos demokratinės visuomenės, paremtos daugiasluoksne ekonomika ir partijų įvairove, sukūrimas, teisinis ir socialinis darbo žmogaus gynimas. Partija įkurta 1998 m.

Jungtinė piliečių partija (lyderis Anatolijus  Lebedka): parama pilietinės teisinės visuomenės sukūrimui laisvos rinkos santykių, žmogaus teisių prioriteto, bendražmogiškų vertybių ir pliuralizmo pagrindu, ryžtingas ekonomikos reformavimas, respublikos integravimas į pasaulinę ekonomiką. Partija įkurta 1995 m.

Ir niekur nei vieno žodžio apie įstojimą į Europos Sąjungą arba nors išstojimą iš postsovietinių gynybinių, muitų ir kitokių sąjungų.

Žodžiais buvo aiškinama, kad politikai to norėtų, bet Baltarusijos rinkėjų dauguma to nepriimtų, nes tampriai susijusi su Rusija. Bet tai nebuvo tiesa, nes Rusijoje siaučiant korupcijai, KGB pagimdytiems oligarchams, turtinei nelygybei, karui Šiaurės Kaukaze, daugumos gyventojų lūkesčiai nebuvo susieti su tokia Rusija, jie laukė vedlių į saugesnį kelią. Bet jų nebuvo.

Pagrindinė tokios situacijos priežastis yra ant delno. Žinant Maskvai pavaldžios Baltarusijos KGB galią, sunku įsivaizduoti, kad opozicijos veikėjų net pačiame jų aukščiausiame – lyderių  lygmenyje užverbavimas ar „įdiegimas“ būtų sudėtingas uždavinys. Ypač, kai šalyje veikia tokia darbdavio  ir samdomojo valstybinėse įmonėse (o jų – dauguma) ir įstaigose kontraktų sistema, kurioje darbo kontraktas po metų gali būti nepratęstas be paaiškinimo.

Yra daug būdų kontroliuoti bei šantažuoti ir mažiau pažeidžiamus politinius oponentus, pavyzdžiui, gaunančius finansinę paramą iš Vakarų. Kagėbistinėje sistemoje nesunku taip pat sukurti savo agentui opozicionieriaus kankinio aureolę, net pasodinant jį į kalėjimą ar inscenizuojant fizinį valdžios smurtą prieš jį. Tokius triukus  puikiai žino buvę Lietuvos pasipriešinimo okupacijai dalyviai. Žinoma, Maskva pro pirštus žiūri į A. Lukašenkos keršto protrūkius neištikimiems buvusiems uoliems savo komandos pavaldiniams, sugalvojusiems pereiti į opoziciją. Gal būt taip galima paaiškinti be žinios dingusių ar šiuo metu kalėjimuose sėdinčių A. Lukašenkos „valdžios vertikalėje“ buvusių aukštų pareigūnų, tapusių jo politiniais oponentais, likimo atvejus.

Vargu ar kas nors pasikeis skurdžioje Baltarusijoje tol, kol jos viduje nepribręs socialinis sprogimas dėl blogėjančios ekonominės padėties. Baimės atmosferoje gyvenančių žmonių negali kaltinti per mažu pasiaukojimu nepriklausomybės ir demokratijos labui. O baltarusiai, sakoma, yra kantri tauta.

Nuotraukoje: dabartinis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka.

2011.09.20 


Prisijunkite prie diskusijos