2012 m. kovo 23 d. antstolei S.Vaicekauskienei vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo V.Kondratjevo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su L.Stankūnaite, buvo panaudota prievarta prieš mažametę.
Per televiziją ir internete viešai paskelbtoje filmuotoje medžiagoje visi galėjo matyti keliasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose – su nebyliu viską stebėjusios antstolės ir aukšto policijos pareigūno pritarimu bei talkinant veidus kaukėmis slepiantiems apsaugininkams – grobiamą, tąsomą, gniaužomą mergaitę. Šiuose vaizduose taip pat matėme apsaugos darbuotojo staigiu koviniu veiksmu partrenktą ant grindų mažametės močiutę. Matėme išdaužytais dantimis, kruvinu veidu močiutės seserį.
Lietuvos Respublikos prokuratūra suskubo tirti situaciją. Natūralu, kad reikia kuo greičiau surasti kaltuosius, atsakyti visuomenei į rūpimus klausimus, įvardyti ir nubausti nusikaltėlius – taip yra visame pasaulyje. Tokia tyrėjų institucijos paskirtis. Tokia teisėsaugos misija.
Bet ar iš tiesų taip yra Lietuvoje?!
Pradėti ikiteisminiai tyrimai ir tarnybiniai patikrinimai dėl 2012 m. kovo 23 d. įvykių liudija tik viena – šioje tragiškoje istorijoje, besitęsiančioje ketverius metus, iki tiesos pripažinimo ir įtvirtinimo yra ganėtinai toli.
O kas tuomet yra? Tai akivaizdu visai tautai: daug nutylėjimų, įvykių ir faktų ,,nematymo“, neįtikėtino jų iškraipymo, sąmoningo būtinų veiksmų neatlikimo. Net iki kraštutinio cinizmo nueinančio išsisukinėjimo, situacijos kreivinimo.
Ko yra dar?
Kaip ir daugelyje istorijų, dar yra ,,eiliniai“ ir ,,privilegijuotieji“. Pirmiausia – privilegijuotoji L.Stankūnaitė. Nesvarbu, kad visa Lietuva akivaizdžiai matė, kaip ji rankomis graibstė spiegiančią dukrelę (,,nenoriu!“, ,,pedofile!“, ,,melage!”), dėl tokios brutalios biologinės motinos veikos patyrusią ne tik fizinę, bet ir psichologinę traumą.
Teisėsaugos tarnams atrodo, kad šioje istorijoje ji niekuo nėra nusikaltusi. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl Lietuvą pasauliui puikiai ,,reprezentuojančios“ kaltinamojo pedofilija draugės L.Stankūnaitės sužalojimo 2012 m. kovo 23 d.
Nors visiems aišku, kad nebuvo jokių padarytų sužalojimų L.Stankūnaitei tuo metu, kai mažametė jos dukra rėkė, kad nenori eiti su biologine motina, kad jų nebuvo padaryta ir vėliau, kai po keleto minučių ji su savo advokatu G.Černiausku vėl sugrįžo į Kedžių namus, tyrimas vis tiek buvo ,,atliekamas“.
Ir negana to, prokuratūra 2012 m. balandžio 25 d. mano tėvui V.A.Kedžiui buvo įteikusi pranešimą apie įtarimą, kuriame nurodyta, kad yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog Vytautas Andrius Kedys, gimęs 1938 m., padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., ir įtariamas tuo, kad 2012 m. kovo 23 d. apie 11.30 val., name, Kauno r., Garliavos s., Teleičių km., Klonio g.5, vykstant mažametės perdavimo jos motinai Laimutei Stankūnaitei procesui pagal teismo nutartį, tyčia sudavė ranka (mažiausiai) vieną smūgį Laimutei Stankūnaitei į galvą, tuo padarė nukentėjusiajai veido sumušimą, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, pereinančią į kairės akies apatinį voką – nežymų sveikatos sutrikdymą ir tuo padarė LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Negano to, pranešimą apie įtarimą įteikęs Kauno apskrities VPK tyrėjas Marius Baltaševičius informavo, kad prokuratūra sudarė tyrimo grupę ir jis yra tik vienas iš keleto tų asmenų.
Man, kaip teisininkei, ir ne tik man, iškart sukėlė nuostabą tai, jog dėl L Stankūnaitės skundo, kuris turėtų būti nagrinėjamas privataus kaltinimo tvarka, intensyviai atliekamas ikiteisminis tyrimas, netgi sudaroma tyrimo grupė (?!).
Pažymėtina ir apie privilegijuotosios S.Vaicekauskienės toleruotą prievartą mažametės atžvilgiu, kuri iki šiol neturi jokių problemų su teisėsauga dėl neteisėtų savo veiksmų.
O koks ikiteisminis tyrimas vyksta ir yra organizuojamas dėl sužalotos mažametės? Dėl vaiko, kuriam po garsiojo ,,ėmimo“ akto teko iškviesti greitąją pagalbą, kuris buvo apdraskytas, sumuštas, nekalbant apie tai, kad – neišpasakytai išgąsdintas, patyrė siaubingą psichologinę traumą?! Argi jos – realiai nukentėjusiosios – mažamečio vaiko – vieta valstybėje neturėtų būti privilegijuota šiuo atveju ir moraliniu, ir teisiniu požiūriu?
Ar ne į ją turėtų būti nukreiptas teisingumo saugotojų dėmesys?! Realiai, iš tikrųjų nukentėjusios, o ne užpieštomis mėlynėmis, kuriant ,,kvailai“ visuomenei dar vieną tragikomišką farsą. Ikiteisminis tyrimas dėl mažametės nevyksta, nes N.Venckienė, kuri tuo metu buvo darbe (!), dar nėra apklausta.
Šiomis dienomis paaiškėjo dar įspūdingesni faktai – Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė A.Gališanskytė pareikš įtarimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalį – dėl trukdymo antstolei atlikti savo pareigas, ir pagal 286 straipsnį – dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams man, Neringai Venckienei, mano tėvams Kedžiams ir tetai A.Skučienei.
Video įrašą http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSkHYPERLINK „http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSk&feature=g-vrec”&HYPERLINK „http://www.youtube.com/watch?v=GxUjZfBwzSk&feature=g-vrec”feature=g-vrec matė daugelis. Jis neabejotinai patvirtina, kad antstolė S.Vaicekauskienė sudarė sąlygas L.Stankūnaitei ir mažametės mergaitės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantiems bei vykdantiems pareigūnams naudoti prievartą vaiko atžvilgiu, ir tos prievartos nenutraukė. Tai apie kokį trukdymą antstolei vykdyti teismo sprendimą galima kalbėti?
Kodėl prokurorai nenori kalbėti apie Teismo medicinos specialisto išvadą dėl mažametės sužalojimų 2012 m. kovo 23 d., kurioje nurodyta, jog mergaitei nustatyta: vienas odos nubrozdinimas – krūtinės dešinėje bei du odos nubrozdinimai krūtinės ląstos kairėje pusėje, viena poodinė kraujosruva kairėje pažasties duobėje; mažametei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kodėl prokurorai nekalba apie medicinos dokumentą dėl mažametei išsivysčiusio potrauminio streso (!) po dramatiško 2012-03-23 d. ,,ėmimo”.
Psichikos sveikatos centro vadovės Vidos Matulionienės, Vaikų ir paauglių psichiatrės Vitalijos Kaminskienės, Medicinos psichologės Dainos Taparauskienės pasirašytame mažametės mano globotinės medicinos dokumentų išraše nurodyta, jog mergaitės psichikos būklė po kovo 23 dieną patirtos fizinės ir emocinės prievartos pakito, kai netikėtai bandyta ją jėga paimti iš globėjos ir senelių namų, kuriuose vaikas augo kelerius metus ir kur buvo pripratęs, emociškai sutapęs; mergaitė aktyviai priešinosi, klykė prievartos veiksmo metu; fizinė prievarta buvo taikyta ir prieš svarbius pacientei asmenis; sveikatos pokyčių simptomai išryškėjo per porą savaičių nuo traumuojančio įvykio ir tebesitęsia, praėjus pusantro mėnesio po jo; išdėstyti duomenys leidžia diagnozuoti: F43.1 (Potrauminio streso sutrikimas).
Apie kokį pasipriešinimą policijos pareigūnui gali būti kalba? Juk teismo sprendimą neleistinai vykdė mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizavę bei atlikę pareigūnai (apsaugininko žodžiai mergaitės močiutei: „Ponia, Jūs turite vykdyti teismo sprendimą“ – ar tai jo kompetencija?!).
Daugelis atsimena ir mergaitės laišką L.Stankūnaitei, kuriame mergaitė rašo, kad Vaidas, ją saugojęs ir tampęs apsaugininkas, yra negeras žmogus. Kodėl niekas nekalba apie mažametės sužalojimus, jai diagnozuotą potrauminio streso sutrikimą? Kodėl niekas nekalba apie tai, kad mažametė nėjo su L.Stankūnaite? Kodėl niekas nekalba apie tetai A.Skučienei išmuštus priekinius dantis? Ir apskritai – koks pasipriešinimas policijos pareigūnams, jeigu nei vienas iš jų nebuvo su policijos uniforma?
Mūsų valstybėje asmenų teisės į teisingumą ne visuomet lygios, nors tai mums ir garantuoja Konstitucija. Iki širdies gelmių skaudu dėl neteisybės, įtvirtinamos aukščiausiu valstybiniu ir teisiniu lygmeniu. Tačiau apgailėtinų ,,istorijų kūrikai“ yra naivūs tikėdamiesi, kad tos konstruojamos istorijos nėra visai visuomenei kiaurai perregimos, kad jose įkūnytas melas, netiesa yra tokia akivaizdi, jog badyte bado akis. Kad visuomenė seniai praaugo šitas kurpiamas schemas.
Kad jas suvokia ir perpranta jau iš pirmo žvilgsnio. Ir kad jai jau seniai aišku, jog pedofilų ir jų dengėjų pastangos melą apvilkti tiesos rūbu yra bergždžios. Kad kelias, kuriuo šiuo atveju einama, yra paremtas tamsiausių jėgų – kagėbistų priemonėmis – smurtu, šmeižtu, demagogija, sukčiavimu, terorizavimu – bandant nuslėpti tikrąją tiesą.
Iš tikrųjų visa pedofilijos ,,tyrimų“ istorija jau seniai verčia krūpčioti pečiais.
Turint ją omenyje, būtina atvirai paklausti šalia stovinčio: ,,Ar turėdami po dvi akis ir žiūrėdami į tą pačią vietą, mes tikrai matome tą patį?“ Pedofilijos istorijos kontekste tai – klausimas, kuris rimtai gali virsti filosofiniu.
Ką 2012 m. kovo 23 d. įvykiuose matė Lietuvos žmonės? Ar tai, ką matė ir suprato šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, yra tas pats, ką matė ir suprato Lietuvos teisėsauga, šalies prokuratūra ir policija? Šimtai tūkstančių aiškiai matė žalojamą vaiką, per prievartą, smurtu, koviniais veiksmais grobiamą kaukėtų apsaugininkų. Ir pasibaisėjo. Pasibjaurėjo. Apstulbo. Ne tik Lietuva, bet ir pasaulis.
Verkė ir klykė vaikas – taip, kad girdėjosi aplinkinėse gatvėse. Vaikas visu balsu šaukė, kad jam skauda. Bet iš vyksmo aikštelės, prokuratūros matymu, nukentėjusiąja išėjo jo gimdytoja Stankūnaitė. Ne vaikas, o nukentėjusioji motina, su kuria šis vaikas nėjo laisva valia, nors tarp jų yra, pasak kelių genialių psichiatrų ir vaiko teisių gynėjų – „labai artimas ryšys“.
Taip ir norisi atvirai paklausti prokurorų, ar jie, peržiūrėję vaiko prievartinio perdavimo vaizdo įrašą, iš tiesų nematė, kad jame buvo daugiau negu aiškiai užfiksuotas L.Stankūnaitės ir mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio vykdančių pareigūnų smurtas? Smurtas mažos mergaitės, jos senelių, močiutės sesers atžvilgiu? Šitai matė visa Lietuva. Tai kaip čia yra? Kodėl prokurorai ,,nemato” to, kas objektyvu?
Prokuratūra rado kaltuosius: mane, kuri 2012-03-23 nebuvo namuose, bet sprendė bylas Kauno apygardos teisme, mano senus tėvus, partrenkus ant žemės mažametės apsauginio, ir išdaužytais dantimis mano tetą.
Iki kokių absurdų dar nusiris visa ši tragedija? Kada bus sustabdyta ši smurto, melo, šmeižtų ir tiesos deformacijų mašina?
Taip ir norisi pasakyti: ar jums, prokurorai ir teisėjai, neužtenka manęs, Neringos Venckienės?
Palikite ramybėje nors mano senus tėvus ir tetą.
Nuotraukoje: buvusi teisėja Neringa venckienė, šio teksto autorė.
2012.07.13
