Rugpjūčio mėnesį sukako dveji metai, kai netekome vieno talentingiausių ir sąžiningiausių katalikiškos spaudos žurnalistų, „XXI amžiaus“ bendradarbio, mielo plunksnos brolio, nuoširdaus bičiulio Petro Katino.
Kiekvieno „XXI amžiaus“ skaitytojo širdyje Petras Katinas paliko gilią brydę; savo įtikinamais straipsniais, puikiai argumentuota faktų kalba, jis formavo mūsų pasaulėjautą ir atitinkamą žvilgsnį į nelengvo mūsų tautai laikotarpio politiką, valstybės valdymą, kultūrą, tautos egzistencijos pagrindus. Paėmusi į rankas „XXI amžių“ visada pirmiausia perskaitydavau redaktoriaus vedamąjį ir Petro Katino straipsnius. Rasdavau juose atsakymus į visus rūpimus klausimus. Dažniausiai mūsų nuomonės sutapdavo, o jeigu kartais nesutapdavo, po kurio laiko įsitikindavau, kad žurnalistas buvo teisus.
Žurnalisto, kaip ir mokslininko, biografija – visada yra jo bibliografija. Petro Katino sesers Palmyros Katinaitės, mielų jo bendražygių Dalios Cidzikaitės, Romo Bacevičiaus, Virginijos Cirutienės ir Aušros Šuopytės sudaryta jo parašytų darbų bibliografinė rodyklė liudija, kokia intensyvi ir produktyvi buvo Petro Katino kūrybinė veikla. Abejoju, ar kuris nors kitas žurnalistas Lietuvoje būtų tiek parašęs. O juk kiekvienas straipsnis – kūrėjo širdies liepsna, emocinis degimas, kuris galbūt ir sudegino kūrėjo gyvenimą.
Žurnalisto Petro Katino bibliografijos aruode – 4011 straipsnių, feljetonų, informacinių apžvalgų, knygų recenzijų. Iš jų – 78 išspausdinti JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ (Čikaga); krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštyje „XXI amžius“ – 1888, Kauno apskrities laikraštyje „Kauno kraštas“ (1994–1995) – 143, laikraštyje „Mano verslas“ (1996–1997) – 115, Jonavos laikraštyje „Naujienos“ – 26, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštyje „Tremtinys“ – 606, Kauno dienraštyje „Vakarinis Kaunas“ (1991–1994) – 1155.
Daug Petro Katino straipsnių buvo paskelbta slapyvardžiais: Jonas Balnikas, Laurencijus Kiškutis, Vladas Petronis, Pijus Tuščiasielis, Jonas Ukmenis, Karolis Rainys, Pavlikas Morozovas, Ričardas Šalčius, Vytautas Opulskis, Vladas Šalčiūnas, Karolis Vaicekauskas, Petras Petronis, Petras Rainys. Nemažai straipsnių minėtuose leidiniuose, pažymėti tik inicialais P. K. ar išvis nepasirašyti.
Petro Katino publicistikos knyga „Ilgas bus mūsų kelias…“, sudaryta ir išleista jo sesers Palmyros Katinaitės, žymios mokslinės literatūros redaktorės, ir ilgamečio jo kolegos Romo Bacevičiaus jau po žurnalisto mirties 2010 metais, ir jo kūrybos bibliografinė rodyklė, įtraukta į knygą, gali būti nagrinėjamos kaip visuma ir kaip savarankiški kūriniai. Peržvelgus bibliografinę rodyklę bei jos tematiką, galima drąsiai teigti, kad ja remiantis būtų galima sudaryti dar 5–6 Petro Katino publicistikos knygas, kiekvienoje iš jų akcentuojant savarankišką jo publicistikos kryptį beveik nebuvo temų, kurių nepalietė jo aštri plunksna, neprisilietė jautri širdis, trokštanti teisingumo. Visgi politika ir Lietuvos istorija jo kūryboje visuomet dominavo. Jis buvo tikras Lietuvos patriotas. Kiekviena Tautos ir Valstybės nesėkmė jo širdyje vėrėsi atvira žaizda, kurią jis gydė viešai paskelbdamas valstybės negalias ir jos nedorų valdžios vyrų ir moterų nuodėmes.
Petras Katinas galbūt vienintelis iš viso Lietuvos žurnalistų būrio atidžiai sekė Lietuvoje rusų ir lenkų kalbomis leidžiamus laikraščius ir, kaip rašo savo atsiminimuose jo kolega Romas Bacevičius, „Petras juose rasdavo tokių dalykų, kuriuos perskaičius mūsų patriotus krėsdavo šiurpas ir jiems kildavo klausimas, ar tikrai Lietuva yra laisva valstybė?“ (Romas Bacevičius. Tėvynės labui // Petras Katinas. Ilgas bus mūsų kelias… K., 2010. – P. 12 – 13).
Beje, valdžios vyrų ir moterų – valstybės iždo vagių – savo straipsniuose Petras Katinas nevadino vagimis, ir kad šie jo neapkaltintų, kolegų patarimu vadino tik… „mūsų tautos rūpintojėliais“. Žurnalistui dėl aštraus žodžio priekaištavo ne tik patys didžiausi „mūsų tautos rūpintojėliai“, ne tik senosios komunistinės gvardijos sukčiausi veteranai bei dar agresyvesni ir įžūlesni už juos komjaunuoliški „rūpintojėliai“, išaugę iš to paties ideologinio kelmo, bet netgi ir dvasininkai.
Mums, „XXI amžiaus“ skaitytojams, atrodė, kad tuo pačiu tamsiausiu komunistinės nomenklatūros valdymo laikotarpiu Petras Katinas buvo vienintelis Lietuvoje doras ir sąžiningas žurnalistas, kuris ne šunuodegiavo ir rėžė tiesą į akis visiems sukčiams ir grobuonims. „XXI amžiaus“ redaktorius savo straipsnyje „Darbštumu puošė gyvenimą“ daro prielaidą, kad „dėl aštrių Petro komentarų, ir ne tik dėl jų, buvo paskelbta blokada „XXI amžiui“ – jo necitavo Lietuvos radijas ir televizija, jo nepripažino ir „dešiniųjų“ (ar tokiais apsimetančių) leidžiami leidiniai ir patys politikai…“ (Edvardas Šiugžda. Ten pat, p. 15 – 17). Kairieji žiniasklaidos ekstremistai „XXI amžių“ vadino „konsevatorių ruporu“, o laikraštis labiausiai buvo ujamas „būtent savųjų „dešiniųjų“ (Ten pat).
Petro Katino iniciatyva „XXI amžiuje“ atsirado ciklai „Imperijos griuvėsiuose“ (apie 100 straipsnių); „Pas mūsų kaimynus“ (apie gyvenimą buvusiose Lietuvos okupantėse Rusijoje ir Lenkijoje) ir „Čečėnijos skausmas“(Apie Rusijos imperialistų grobuonišką karą šioje Kaukazo valstybėje).
Be minėtų straipsnių ciklų, Petras Katinas savo kūryboje daug dėmesio skyrė visų partijų naikinamos lietuvybės išsaugojimui Lietuvoje, sielojosi dėl tautinio ugdymo nesėkmių atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, dėl tautinių mažumų, ypač lenkų, įsigalinčio įžūlumo griaunant jaunos atkurtos valstybės valstybingumo pamatus pagal imperialistinės nedraugiškos valstybės scenarijų.
Straipsnyje „Tauta išlieka, kol nepraranda savimonės“ Petras Katinas pasidžiaugė pasirodžiusia istoriko Algimanto Liekio knyga „Lietuvos sienų rauda“ (V., 1997), kurioje istorikas nušvietė komunistų partijos nomenklatūrininkų, kalbančių lenkiškai – R. Maceikianieco, S. Peško, A. Brodavskio, I. Jankelevičiaus, Č. Visockio ir kitų pastangas 1988–1991 metais atplėšti nuo Lietuvos visą Pietryčių Lietuvos teritoriją. P. Katino nuomone, „įstūmus į Seimą kompartijos funkcionierius, buvo mesta „autonomijos“ korta, siekiant, kad Sąjūdis atsisakytų visiško Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos. Juk tautų kiršinimas, pjudymas, kraujo praliejimas ir valstybės teritorijos vientisumo ir integralumo sunaikinimas – Maskvos klasikinis ginklas, naudojamas iki šiol“ (Ten pat, p. 397).
Tada mūsų valstybės išdavikams nebuvo duotas civilizuotai valstybei deramas atkirtis, todėl komunistus pakeitė daug agresyvesnė ir įžūlesnė komjaunuolių autonomininkų karta, drumsčianti valstybės ramybę dabar.
Straipsnyje pateikiama „bolševikuojančių lenkų“ užkulisinės veiklos prieš Nepriklausomą Lietuvą analizė, apgailestaujama, kad to meto generalinė prokuratūra, vadovaujama A. Paulausko, numarino autonomininkų bylą, todėl dabar santykiuose su Lenkija ir turime tai, ką turime. 1920–1924 metais tarptautinėmis sutartimis Lietuvai buvo pripažinta 88,1 tūkst. kv. km. teritorija, o 1990 m. kovo 11 d., atkūrus Nepriklausomybę, beliko tik 65,2 tūkst. kv. km. „Tai reiškia, kad už Lietuvos sienų liko daug tūkstančių kv. km. etnografinių žemių.“ Belieka tik kartu su straipsnio autoriumi jau vos vos berusenančią viltį gaivinti, kad „Lietuva gyvuos tol, kol lietuviai jausis lietuviais“ (Ten pat, p. 398).
Prof. Vytautas Landsbergis savo straipsnyje apie žurnalistą Petrą Katiną cituoja jo žodžius: „Valstybė atkurta, bet niekas jos labui nesiaukoja. Prie valdžios veržiasi mažiausiai tautos likimu suinteresuoti žmonės. Vėl nubudo jaunesniojo brolio sindromas. Taigi, kas daugiau, jei ne mokytojai, dėstytojai turi bent jau bandyti kurti tokią visuomenę, kad kuo didesnė jos dalis patikėtų Lietuvos valstybe. Kol kas šioje srityje pragiedrulių beveik nematyti“ (Landsbergis V. Tiesaus žodžio publicistika. Ten pat, p. 9).
Visose mokyklose, įskaitant ir aukštąsias, patriotiškesni mokytojai ir dėstytojai, neturėję raudonų bilietų, buvo pirmiausiai apdalinti baltais lapeliais ir išrauti su šaknimis. Daugelis jų papildė skurdžiausiųjų gretas, o mokyklose liko dirbti M. Suslovo Lietuvos – „Lietuva bus…. tik be lietuvių!“ kūrėjai.
Tą puikiai matė įžvalgus žurnalistas, savo straipsnyje „Vienas tarp vilkų“ parodęs, kaip visa tai vyko Lietuvoje švietimo ministro, Gotfrydo von Herderio premijos laureato, iškiliausio Lietuvos kalbininko, lietuvių kalbos istorinės gramatikos, dialektologijos, antroponimikos, baltų lyginamosios kalbotyros mokslininko, Baltistikos centro Lietuvoje įkūrėjo, Lietuvos Mokslų Akademijos, Švedijos Karališkosios humanitarinių mokslų akademijos, Norvegijos ir Latvijos mokslų akademijų, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko Zigmo Zinkevičiaus pavyzdžiu. Visi politikai tada, kaip vandens į burnas prisisiurbę, tylėjo, o tuometinis premjeras G. Vagnorius, tokį Didį Lietuvos žmogų, kokį Lietuva gal tik po 300–500 šimtų metų pagimdys, komjaunuoliškiems šakalams ir raudoniesiems vilkams leido sudraskyti.
Gerai, kad mokslininkas knygoje „Kaip aš buvau ministru“ paliko istorijai tų vilkų ir šakalų pavardes. Kai kurie iš jų dabar Seime sėdi ir kuria Lietuvoje M. Suslovo Lietuvą „be lietuvių“. Ieško naujų aukų. Jiems neblogai sekasi. Tauta vėl kaustoma baimės dėl savo tautiškumo, o lietuviai blaškosi po pasaulį, ieškodami duonos kąsnio. Ką jau kalbėti apie paprastus mokytojus ir dėstytojus, jeigu vieną didžiausių Lietuvos šviesulių taip sudorojo… Tokių buvo šimtai… Jų nebeliko…Tyliai, įžeisti, apvilti, pažeminti, nuskriausti… jie vienas po kito palieka šį pasaulį, kaip, beje, ir žurnalistas Petras Katinas, sunkiausiomis jo gyvenimo minutėmis niūniavęs: „Tik vieno tetrokštu, o Viešpatie geras, leisk numirt po Tėvynės dangum“.
Petras Katinas, kaip ir prieškario Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, viena didžiausių Tautos vertybių laikė jos didžiuosius žmones. Žurnalistas parašė daug straipsnių apie mūsų Tautos didžiuosius – Saliamoną Banaitį, Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, fotomenininką Janą Bulhaką, prezidentą Antaną Smetoną, prof. Vytautą Landsbergį, akad. Zigmą Zinkevičių, diplomatą Stasį Lozoraitį, politologą antikomunistą Vilių Bražėną ir kitus.
Velionis paliko Lietuvai nemažai straipsnių Tautos istorijos klausimais: apie Lietuvos ir Rusijos santykius istorijos tėkmėje „Nesikeičiančios imperijos užmačios“ (2003), apie 1863 metų sukilimą ir kunigą Antaną Mackevičių, vieną iš jo vadų (2003), apie Vilniaus Didįjį Seimą (2000), išsamų žurnalistinį tyrimą apie Mažosios Lietuvos tragediją, paskelbtą kelių straipsnių ciklu.
Mažoji Lietuva, jos tragedija, užėmus teritoriją gen. Ivano Černiachovskio raudonarmiečiams, savo siaubingu žiaurumu neturinti lygių viso pasaulio karo istorijoje, atrodo, tiek per visą sovietmetį, tiek ir dabartinėje Lietuvoje istorikams buvo didžiausias tabu. Ji beveik netyrinėta. Suprantama, kodėl. Kuris mokslininkas norės gadintis gyvenimą, tyrinėdamas rusų kariuomenės sadizmą ir Vakarų sąjungininkų ištižimą, jų servilizmą Stalinui. Petras Katinas nepabijojo rizikuoti viskuo (garbė „XXI amžiui“, išspausdinusiam tą P. Katino straipsnių ciklą!) ir paliko Istorijai siaubingiausius Mažosios Lietuvos istorijos puslapius. Nei vienas sąžiningas ateities istorikas, manau, negalės jų apeiti (Petras Katinas. Mažosios Lietuvos genocidas 1944 metais. Ten pat, p. 154 – 159; Sadistai, p. 405 – 406).
Prisiminimų skyriuje apie Petro Katino šeimą, vaikystę ir gyvenimo kelią rašo jo sesuo Palmyra Katinaitė, žymi mokslinės literatūros redaktorė, jo buvęs ilgametis kolega Romas Bacevičius, mons. Alfonsas Svarinskas, teisininkė Joana Jačkonienė, sūnėnai Daumantas Katinas ir Mantautas Katinas, buvusios kolegės Aušra Šuopytė ir Onutė Kujelienė, „XXI amžiaus“ ištikimiausi skaitytojai (Petras Algimantas Marcinkevičius, Irena Kirvelaitytė, Jonas Sakalauskas, Vytautas Visockas), buvę kaimynai Genovaitė ir Jonas Aleknavičiai.
Visų jų atsiminimuose žurnalistas iškyla kaip Tautos grynuolis, Lietuvos patriotas, savo gyvenimo prasmę matęs Tėvynės dvasios tobulinime, niekada nenusilenkęs prieš netiesą, niekada nešunuodegiavęs prieš galinguosius. Poetas Robertas Keturakis apie Petro Katino publicistiką „XXI amžiaus“ 1000-ajame numeryje rašė: „ Reta publikacija leidžia slystelėti abejingu, vien konstatuojančiu žvilgsniu. Žinau, kad daugelis „XXI amžiaus“skaitytojų atsiverčia puslapius su P. Katino publicistine šiandienos apžvalga, nes čia laukia ne spekuliatyvus, o aistringas, motyvuotas, reiklus tiesos ieškojimas ir tiesos gynimas.
Kaip pastebėjau, „naujuosius lietuvius“ ypač užgauna P. Katino gebėjimas atskirti, koks neteisėtumas vykdomas per žmonių suteiktus įgaliojimus, koks – per mažutėlių patiklumą, koks – per melą ir niekšiškumą, koks – apskritai per nužmogėjimą. Taip jau yra šiame pasaulyje – į akis rėžiama tiesa sukelia drumsčiamos ramybės niežulį arba neapykantą drįsusiam mums parodyti jau ne nuogą, o degutu ir plunksnomis apveltą „karalių“ ir pasakyti, kad tai – ne angelas“ (Cit. pagal Joną Jačkonienę. Ten pat, p. 468).
Savo trumputėje kuklioje autobiografijoje Petras Katinas rašė: „O tuo, kad neteko baigti sovietinės žurnalistikos mokslų, džiaugiuosi iki šiol. Tai padėjo išlikti neapkvailintam, ko neišvengė ir dabar Lietuvos laikraščiuose rašantys ir dirbantys daugelis žurnalistų“ (Ten pat, p. 8).
Daug metų Petras Katinas buvo vienintelis Lietuvoje nemeluotos plunksnos riteris. Vėliau atsirado Vilius Bražėnas. Jie sukūrė doro ir sąžiningo, ginančio teisingumą ir skleidžiančio Tėvynės meilę žodžio žurnalistinę mokyklą. Joje jau pradedama mokytis. Džiugu, kad „XXI amžius“ liko ištikima Petro Katino jame įdiegtos sąžiningos, nešunuodegiaujančios ir neparsiduodančios žurnalistikos tribūna, iš kurios jau skamba teisingi ir aštrūs jaunų žurnalistų balsai.
Petro Katino grįžimas į Gyvenimą prasideda. Jo dvasinės gyvybės genai – kiekvienoje jauno žurnalisto tautą, tiesą ir teisingumą ginančioje publikacijoje.
Nuotraukoje: žurnalistas Petras Katinas.
Laikraštis “XXI amžius”.
2011.09.03
