Ginkluotos priešpriešos „demarkacijos“ linijoje tarp Rusijos ir Ukrainos jos rytuose pabaigos nematyti. Nors pagal paskutinius Minsko susitarimus šalys yra paliaubų būsenoje, artilerinis apšaudymas tebevyksta, nors ir neperžengiant susitarimų nustatytos „demarkacinės“ linijos, išskyrus pavienius Rusijos teroristų išpuolius.
Oficialiais (Kijevo) ir neoficialiais (wikipedija) paskaičiavimais, liepos mėnesį žuvo nuo 32 iki 80 Ukrainos karių, sužeista nuo 179 iki 447.
Kiek tai gali tęstis, klausia eiliniai ukrainiečiai vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado ir atsakingo už užsienio politiką prezidento Petro Porošenkos.
Analitikai ir komentatoriai jau seniai padarė išvadą, kad Minsko susitarimai veda į aklavietę, nes kiekviena pusė juos interpretuoja sau naudinga prasme. Nebent Ukraina sutiktų su Kremliaus ultimatyviu variantu mainais už teritorinį vientisumą (Krymas nutylimas) įteisinti Maskvos pagimdytų teroristų valdžią Donbase.
Dabartinė situacija, panašu, tenkina Maskvą, nes laiko Ukrainą nuolatinėje įtampoje ir nežinioje, o be to, silpnesnė Ukraina priversta žymiai skrupulingiau laikytis paliaubų sąlygų, negu Rusija, ir dėl tos priežasties netenka žymiai daugiau gyvosios jėgos ir karinės technikos apšaudant, negu priešas. Be to, Rusijos prezidento Vladimiro Putino įsivaizdavimu, Kijevo valdžia nebe jo pagalbos artėja prie ekonominio ir finansinio kracho. Taip bent nuolat tvirtina Kremliaus propagandos kanalai.
Kita vertus, valdžia Kijeve viliasi, kad per istorijos jai skirtą „paliaubų“ laiką suspės atsigauti Ukrainos kariuomenė ir karinė pramonė, o gal ir Vakarai suspės ją paremti moderniais gynybiniais ginklais. Bet apie tai, kas gali įvykti šiems lūkesčiams išsipildžius, kalbėti valdžia nedrįsta arba ji tiesiog kol kas to nesvarsto.
Ir iš tiesų. Kas toliau?
Ukrainoje vyrauja dvi nuomonės dėl okupuoto Donbaso likimo.
Pirmoji nuomonė – paleisti okupuotą teritoriją „laisvam plaukiojimui“, atsiriboti nuo jos blokpostais, grioviais, spygliuota viela, nes su agresyviais prorusiškai nusiteikusiais gyventojais, nenorinčiais nieko girdėti apie Europos Sąjungą, „mums ne pakeliui“. Kitaip tariant, padovanoti Donbasą Rusijai, nes vis tiek Rusija šiaip sau jo neatiduos. Tokiu atveju tektų keisti Konstituciją savanoriškai atsisakant teisės į dalį savo teritorijos.
Antroji nuomonė – kuo greičiau jėga atsiimti okupuotas teritorijas. Ji atitiktų Konstitucijos reikalavimus, bet turi trūkumą. Didelė tikimybė, kad tokiu atveju Rusija jau nesidrovėdama įvestų į Donbasą reguliariąją kariuomenę kiek jos reikia, galbūt palydimą jau ir aviacijos, gelbėti niekuo nekaltų taikių Donbaso gyventojų, matančių tik Rusijos TV, nuo Ukrainos kariaunos. Žodžiu apžvelgiamoje ateityje Donbaso atsiimti tikriausiai nepavyktų.
Ukrainos visuomeninės organizacijos „Teisus reikalas“ lyderis Dmitrijus Snegiriovas, kilęs iš Donbaso, mano, kad yra ir trečias kelias neprieštaraujantis pirmajai nuomonei.
Jo žodžiais, reikia laikinai atsisakyti okupuotos teritorijos, panašiai, kaip tai savo laiku, skylant Jugoslavijai, padarė kroatai. Kroatų scenarijaus esmė ta, kad laikinai okupuotų teritorijų atsisakoma, o kai susiklosto palankios aplinkybės jos susigrąžinamos. Kroatija neteko dalies savo teritorijos, bet po trijų metų netikėtai sutriuškino serbų kariuomenės dalinius okupuotoje teritorijoje ir ją susigrąžino.
„Mums nori sugrąžinti okupuotas teritorijas su Ukrainos teritorinio vientisumo išsaugojimo „padažu“. Bet 500 kilometrų mūsų sienos su Rusija taip ir liks kontroliuojamos vadinamų „sukilėlių“, o tiksliau – budrios Rusijos reguliarios kariuomenės. Ukrainą bandoma priversti finansuoti visus tuos nekontroliuojamus regionus su jų „sukilėliais“, kurie turės keturiasdešimt tūkstantinę armiją, vieną iš didžiausių Europoje. Ukrainai bus uždėta atlyginimų, pensijų dotacijų išmokėjimo našta. Vien tik pinigų pensininkams šiame probleminiame regione teks pervesti 24 milijardus grivnų. Be to, Ukraina spiriama atkurti karo sugriautą infrastruktūrą. Visa tai neleis vystyti savo ekonomiką, o tai reiškia ir eurointegracinius procesus. Ukraina faktiškai išliks Rusijos politinio ir karinio poveikio lauke“, – aiškina D. Snegiriovas.
Pasak jo, reikia pasisemti drąsos ir oficialiai paskelbti laikinai netekus šių teritorijų pripažįstant jas okupuotomis, taip kaip padaryta su Krymu. Tada atsiras garantuoti dveji treji metai, būtini Ukrainos armijos ir ekonomikos plėtrai, socialinėms ekonominėms reformoms šalies viduje.
Šis trečio kelio pasiūlymas vertas dėmesio, išskyrus pernelyg optimistinius „dvejus trejus metus“ ir Kroatijos scenarijų su Serbija (Serbija, skirtingai, negu Rusija, nėra branduolinė valstybė).
Trečiąjį kelią galima suprasti taip. Ukrainos Aukščiausioji Rada padaro pakeitimus Konstitucijoje, kurioje Donbaso statusą Ukrainos sudėtyje apibrėžia lygiai taip pat, kaip ir Krymo Autonominės Respublikos Ukrainos sudėtyje – laikinai okupuota teritorija. Prie „demarkacinės“ linijos per visą jos ilgį Ukraina sukoncentruoja dalį savo kariuomenės su stacionariais gynybiniais įtvirtinimais ir kareivinėmis galimam Rusijos kariuomenės prasiveržimui sulaikyti.
Tokiu atveju bet kokie derybų dalyvaujant „niekuo dėtai“ Rusijai dėl neva vidinio konflikto Ukrainoje išsprendimo formatai ir dabrtiniai Ukrainos įsipareigojimai netektų prasmės. Faktiškai, esama Donbase „demarkacinė“ linija taptų tokia pačia laikina valstybine siena su Rusija de facto, kaip ir prie Krymo pusiasalio Perekopo sąsmaukos.
Ukrainos artileristams būtų atrištos rankos pagal visą programą atsakyti į neokupuotos Ukrainos apšaudymą iš „gradų“, minosvaidžių, tankų pabūklų ir t.t. iš Rusijos pusės. Per daug nesirenkant taikinių, ar jie būtų laukuose ar gyvenamuose rajonuose. Taip, kaip Izraelis atsako į jį paleistas iš Gazos sektoriaus gyvenamųjų kvartalų raketas. Kiekvienu atveju teroristams ir Rusijos samdiniams Donbase gyvenimas pasunkėtų, o gal jiems ir iš viso dingtų noras šaudyti į ukrainiečius. Juk neapšaudoma Ukraina iš Krymo pusiasalio.
Ukrainai nebereikėtų kišti pinigų į faktiškai okupuotą regioną, kuris ir iki karo buvo dotuojamas, o karo nuniokotas tapo dar labiau nuostolingu. Ukraina galėtų ramiai vykdyti reformas, užsienio investuotojai – investuoti joje.
Tiesa, be Krymo Ukraina papildomai laikinai netektų dar apie penkis procentus savo teritorijos, bet su viltimi kada nors ją atgauti, ypač jeigu kada nors paaiškės, kad Ukrainoje gyventi kur kas labiau apsimoka negu Donbase ar Kryme.
Rusijai liktų pasirinkimas, arba prisijungti Donbasą taip kaip Krymą, arba pasielgti taip, kaip ji pasielgė su okupuotomis Gruzijos teritorijomis ar Moldovos Padnestre – pripažinti Donbaso nepriklausomybę. Tarptautinės teisės požiūriu abu sprendimai būtų niekiniai.
Galima bandyti nuspėti Vakarų reakciją į tokį Ukrainos planą ir jo vykdymą. Vargu ar iškiltų klausimas dėl sankcijų Rusijai už tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą ir šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus švelninimo, kol okupuotos teritorijos negrąžintos savininkui. Personalines sankcijas naikinti taip pat nebūtų pagrindo. Donbaso, kaip ir Krymo, gyventojams kelionės į sankcijas paskelbusias šalis būtų uždarytos, sąskaitos, jei tokios būtų, užšaldytos. O realizavus trečią kelią Vakarai galėtų ilgesnį laiką atsikvėpti.
Pagrindinis klausimas, ar einant trečiu keliu Rusija ryšis atviram plataus masto karui su Ukraina jau be Donbaso ir Krymo. Bet tai jau būtų ne „hibridinis“, bet oficialus Rusijos karas prieš Ukrainą su visomis pačių griežčiausių sankcijų pasekmėmis ir skubiu Ukrainos papildomu apginklavimu, jeigu JAV tesėtų savo pažadą. Ir V. Putinas, ir jo generolai bei oligarchai turėtų apie ką rimtai pagalvoti.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.08.10; 05:21
