Replika į Gražinos Drėmaitės entuziazmą dėl Žaliojo tilto skulptūrų ateities


Print

Šlovė Liberalų Sąjūdžio Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, labai diplomatiškai ir teisiškai, net tarptautine prasme, pašalinusiam grėsmes Lietuvos ir užsienio praeiviams ant istorinio Vilniaus Žaliojo tilto.

Išlieka klausimas, kas toliau. Labai teisingas ir miesto atžvilgiu patriotiškas yra mero pareiškimas, kad pinigai skulptūrų restauravimui ankstesnių merų praskolintame Vilniaus biudžete nenumatyti. Ypač, kai jų trūksta vaikų darželiams, mokytojams, medikams, keliams remontuoti ir t.t. ir panašiai.

Bet štai Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė pasipiktino R. Šimašiaus pradėtomis Žaliojo tilto skulptūrų, neva, dalybomis. Pasak paveldosaugininkės, jei Lietuvoje laikomasi įstatymų, restauruotos Žaliojo tilto skulptūros turi grįžti ant tilto.

„Oficialiai leista nuimti skulptūras restauravimui, toks gautas Kultūros paveldo departamento leidimas. Logiškai galvojant, po restauravimo jos turi atsirasti savo vietoje, o į povandenines tėkmes aš nesigilinu – jau pradeda jas dalinti, viskas vyksta netvarkingai, – sakė ji portalui delfi.lt. Jei savivaldybė, kaip užsimena meras, neskirs pinigų restauracijai, tą gali padaryti Kultūros paveldo departamentas“.

Leidimas nuimti skulptūras restauravimui gautas, tiesą sakant baiminantis biurokratinės atsakomybės už hipotetinį tragišką įvykį, kurį numatė kvalifikuoti ekspertai, bet ar nurodyti jame terminai ir kaip tai turi būti įgyvendinta, neaišku.

Buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas skelbė bent tris konkursus „meno šedevrams“ nuo Žaliojo tilto nukelti, restauruoti ir pastatyti atgal į buvusią vietą. Ir neatsirado nei vienos firmos, kuri nors išsižiotų apie pasvarstymus sudalyvauti tokiame konkurse. Įvertino, matyt, potencialūs verslininkai visas rizikas, jei ryžtųsi šventvagystei.

Beveik neabejoju, kad Ukrainoje lyjant leninų, dzeržinskių lietui (okupuotoje Lietuvoje perstatytas Žaliasis tiltas buvo pavadintas Dzeržinskio tiltu), kuriam pritaria oficialioji Lietuva, G. Drėmaitei asmeniškai sugrąžinti restauruotą balvonų status quo būtų sunkus uždavinys. Greičiausiai neįmanomas.

Tai dauguma Lietuvos gyventojų supranta (Vilniaus, kaip sostinės, svarbiausius klausimus ne tik vilniečiai turi teisę spręsti).

Jau pradėti siūlyti projektai, kuo užpildyti atsiradusias tilto kampines erdves. Ar reikia jas užpildyti? 

Ar reikalauja to tilto projektuotojų architektūrinis užmanymas? Koks kitų tiltų statytojų patyrimas?

Nuomonių daug ir jų daugės.

Visgi laikausi nuomonės, kad Žaliasis Tiltas, kurio originalo jau seniai nebėra, tai istorinė karinė Vilniaus miesto savoka. Per tą Neries vietą kėlėsi ne kartą, sprogdino tiltą, naikino, vėl atstatinėjo savi ir svetimi. Rusijos caro Aleksiejaus Michailovičiaus invazija į Vilnių ir pasitraukimas iš jo, Napoleono Bonaparto, I ir II pasaulinių karų karių žygiai per tiltą, tai tilto istorija.

Jei tikėti wikipedija, tiltas šioje Vilniaus vietoje pirmą kartą pažymėtas 1386 m. 1529 m. Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo karaliaus Žygimanto I privilegiją statyti naują tiltą, o darbai atskira karališka privilegija buvo pradėti 1530 m. tuometinio miesto pilininko Ulricho Hozijaus. Po jo mirties darbą tęsė jo sūnus Jonas, kuris 1536 m. baigė mūryti didelį tiltą su malksna dengtomis pastogėmis, krautuvėlėmis abiejose pusėse. Jis buvo vadinamas Didžiuoju arba Vilniaus tiltu.

1621 m. tiltas buvo atnaujintas Vilniaus miesto gyventojų sąskaita, o 1655 m., per tiltą traukiantis rusų kariuomenei, jis sudegė. Jo vietoje 1674 m. pagal pulkininko Dž. Fredianio projektą karališkasis dailidė Fickas pastatė naują tiltą.

1766 m. tiltas (paskutinį kartą Nepriklausomoje unijinėje Lietuvoje) dar kartą atnaujintas ir nudažius žaliai prigijo „Žaliojo“ vardas. 1812 m. birželio 28 d., prieš pat Napoleonui įžengiant į Vilnių, tiltas buvo (Rusijos kariuomenės) padegtas, o 1813 metais tiltas buvo atstatytas. 1827 ir 1828 m. tiltas buvo atnaujintas, o 1848 m. visiškai restauruotas.

1894 m. čia buvo pastatytas plieninių santvarų tiltas, kurį 1915 m. besitraukianti rusų kariuomenė nesėkmingai bandė susprogdinti. Tiltas 1944 m. naktį iš liepos 6 į 7 d. vokiečių susprogdintas kartu su vandens siurbline ir miesto elektros stotimi.

Dabartinio tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą pastatė rusų (SSRS) kariuomenės (okupacinės) inžinerinis dalinys.

Matau du istorinio tilto atnaujinimo variantus.

Jei norime pabrėžti tilto ryšį su nepriklausomos Lietuvos istorijos pradžia, galime pasvarstyti tokią paminėtą žinią: 1529 m. Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo karaliaus Žygimanto I (Senojo) privilegiją statyti naują tiltą, o darbai atskira karališka privilegija buvo pradėti 1530 m. tuometinio miesto pilininko Ulricho Hozijaus. Po jo mirties darbą tęsė jo sūnus Jonas, kuris 1536 m. baigė mūryti didelį tiltą. Štai ir turime 4 žinomas istorines figūras, pradėjusias pirmojo tilto šioje vietoje pastatymo istoriją.

Alberto Goštauto gatvė šalia, Arkikatedroje paminklinė jo skulptūra yra (tiesa, su vandalų nudaužta nosimi), Žygimanto Senojo atvaizdas iškaltas lietuviškuose piniguose yra. Kiti du paminėti veikėjai gali būti ir anonimiškai pavaizduoti. Yra tokia tarptautinė praktika. 

Kas nors gali suabejoti. Didysis Kunigaikštis ant tilto. Ant jo – ir  A. Goštautas, Lietuvos statuto signataras. Gal ateityje surasime jiems vietą Vilniaus senamiestyje svarbesnę? Nors kai surasime, griauti jo ant Žaliojo Tilto nekils ranka.

Dėl visa ko, siūlau antrą variantą.

Lengvose specialiai sukurtose papildomose tilto išilginėse arkose išdėstyti visą karinę tilto istoriją. Su visomis nepriklausomybėmis ir okupacijomis. Ir Galutine Nepriklausomybe. Tai būtų konkursas menininkams.

Bet tepasisako tuo klausimu istorikai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.

2015.07.22; 05:27


Prisijunkite prie diskusijos