Praėjusios savaitės pabaigoje kai kurios mūsų žiniasklaidos priemonės mirgėte mirgėjo nuo sensacingų pranešimų, skelbiančių, jog slaptieji CŽV kalėjimai Lietuvoje vis tik egzistavo. Keletas internetinių leidinių piktdžiugiškai šaukė, esą jau pateikta užtektinai rimtų įrodymų, bylojančių apie neva negarbingus Lietuvos slaptųjų tarnybų susitarimus su JAV žvalgybomis. Štai keletas ištraukų iš anarchistinių pažiūrų neslepiančių komentatorių pranešimų. „Lietuva vis labiau skęsta savo sąjungininko JAV sukurtoje neteisėtų CŽV kalėjimų ir grobikiškų karų kloakoje. Seimas po ilgų atsikalbinėjimų ir bandymų ignoruoti lyg ir pasišovė tirti tarptautinę teisę pažeidžiančio CŽV kalėjimo Lietuvoje istoriją, bet tyrimas dar tik pradėtas, o užsienio žiniasklaida jau pasimėgaudama skelbia visų tų įvykių detales. Seimui tokie pranešimai nė motais – jis ir toliau remia savo sąjungininkę“.
Vienas iš labiausiai į akis kritusių pavadinimų buvo toks: „JAV žurnalistai pateikė įrodymų, kad CŽV kalėjimas buvo!” Omenyje turiu portale Alfa.lt neseniai pasirodžiusį niekieno nepasirašytą straipsnį, kurį, beje, noriai persispausdino daugelis kitų lietuviškų leidinių. Ypač noriai citavo tie, kurie neslepia savo anarchistinių, socialistinių, komunistinių pažiūrų. Minėtą alfa.lt publikaciją perskaičiau labai atidžiai. Net keletą sykių. Tačiau buvau keistai nustebintas. Rašinio pavadinimas neatitinka tekste skelbiamos informacijos. Pavadinime tvirtinama, jog “JAV žurnalistai pateikė įrodymų”, o tekste neradau nė vieno įrodymo, jog CŽV kalėjimas 2004 – 2005-aisiais iš tikrųjų egzistavo netoli Vilniaus esančiuose Antaviliuose. Tiesa, įdomių spėlionių, svarstymų, palyginimų rašinyje iš tiesų – daug. Negaliu sakyti, jog rašinys nevertas dėmesio. Bet jame – nė vieno konkretaus fakto, kurį būtų galima traktuoti kaip įrodymą.
Argi buvusio Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojo Domo Grigaliūno pateiktą informaciją galima traktuoti kaip įrodymus? Minėtoje publikacijoje tvirtinama, jog buvęs Lietuvos kontržvalgybos pareigūnas D.Grigaliūnas ruošė slapto teroristų pervežimo į Lietuvą planus. Taip pat sakoma, jog “partneriai iš CŽV Antaviliuose pasistatė slaptą pastatą”, kurio “tikroji paskirtis laikyta didžiausioje paslaptyje”. Užsimenama ir apie tai, kad D.Grigaliūnas asmeniškai ruošė rekomendacijas CŽV slaptam kalėjimui, kad rekomendacijos buvo ruošiamos paprašius tuometiniam AOTD direktoriaus pavaduotojui, kad visa ši operacija buvo įvardinta kaip “Lietuvos pagalba užsienio partneriui”. Tačiau čia pat sakoma, jog nėra konkrečių žinių, kas tas “užsienio partneris”, jog nėra konkrečių duomenų, ar toji operacija buvo iki galo įvykdyta, taip pat neaišku, ar tas amerikiečių įrengtas pastatas iš tiesų buvo kalėjimas. Pats D.Grigaliūnas prisipažįsta: “Aš neturiu dokumentų, kurie patvirtintų mano žodžius, aš pats niekad nedirbau tame kalėjime”. Jis tik spėja, įtaria, mano, jog “rengė rekomendacijas CŽV slaptam kalėjimui”.
Neketinu ginčytis su buvusiu “antruku”. Jei D.Grigaliūnas neabejoja, tai gal taip ir buvo, kaip jis tvirtina. Juolab kad vieną AOTD pareigūną Domą pažinojau asmeniškai ir, mano bent jau šiuo metu turimais duomenimis, jis priklausė grupei žvalgybininkų, kuriems labiau rūpėjo ne asmeniniai, bet valstybės reikalai. Vaizdžiai tariant, mano pažinotas Domas buvo pagarbos vertas kontržvalgybininkas. Tačiau tuo pačiu privalau pabrėžti, jog ne visais buvusių slaptųjų tarnybų pareigūnų parodymais galima pasitikėti.
Šitaip tvirtinu, nes turiu šiokią tokią patirtį bendraujant su buvusiais specialiųjų tarnybų pareigūnais. Su vienu buvusiu darbuotoju iš AOTD esu parašęs net knygą apie žvalgybų intrigas Lietuvoje. Tačiau bendraudamas su buvusiais esu padaręs ir klaidų. Sutirštintas buvusiųjų neva nuoširdžias išpažintis kelis kartus priėmiau “už gryną pinigą”, nors ten tiesos buvo kur kas mažiau, nei įžeistų asmeninių ambicijų. Taigi svarstant, ar galima pasitikėti D.Grigaliūno žodžiais, reikėtų žinoti, kokių aplinkybių verčiamas jis pasitraukė iš tarnybos. O neturint tokio pobūdžio faktų, galima tik spėlioti, daugiau nuoširdus ar daugiau tendencingas buvo D.Grigaliūnas, sutikdamas bendrauti su žiniasklaidos atstovais dėl tikro ar menamo CŽV kalėjimo įsteigimo aplinkybių. Be to, bendraujant su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar etatiniais darbuotojais visuomet iškyla dilema: kodėl apie pažeidimus jie viešai prabyla ne tuomet, kai pastebėjo negeroves, o tik po to, kai atleidžiami iš tarnybos?
Pretenzingą pavadinimą turinčioje publikacijoje taip pat teigiama, esą net du įtakingi JAV leidiniai (televizijos kanalas “ABC News” ir dienraštis “The Washington Post”) tvirtina surinkę įrodymų, leidžiančių manyti, jog slaptas CŽV teroristų kalėjimas vis dėlto Antaviliuose veikė. Teigiama, kad kalėjimas galėjo būti atidarytas 2004-ųjų pabaigoje ir veikė beveik visus 2005 –uosius metus. Mat tuomet tarp Lietuvos ir JAV būta ypatingos draugystės: Lietuva įstojo į NATO aljansą ir už paramą amerikiečiams “buvo pasiruošusi bučiuoti rankas ir kojas”.
Taip, Lietuva buvo dėkinga. Bet ar ši aplinkybė jau leidžia tvirtinti, jog oficialusis Vilnius amerikiečiams suteikė galimybę šeimininkauti Antaviliuose “kaip širdis geidžia”? Publikacijoje esama teiginių, jog minėti JAV leidiniai turi net slaptų dokumentų, patvirtinančių CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje faktą. Bet kol kas tų dokumentų nepateikė. Bent jau portalas alfa.lt jų skaitytojams nepateikė. Nė vieno.
Įsiminė ir užuominos, esą Antaviliuose tais metais buvo žiauriai kankinama net iki aštuonių ryšiais su “Al Qaeda” ir terorizmu įtariamų asmenų. Gal ir buvo kankinami terorizmu įtariami musulmonai. Tačiau tai galima įrodyti tik pateikiant slapta darytas nuotraukas, vaizdo įrašus ar paskelbiant konkrečių liudininkų parodymus. Jei nėra nei vieno, nei kito, vadinasi, mūsų svarstymai “buvo – nebuvo” tėra spėlionės, tegul ir įdomios, svarbios, aktualios. Kad su Gvantanamo kaliniais buvo elgiamasi nežmoniškai, – jau tikiu. Viešojoje erdvėje buvo parodyta nuotraukų, kurios leidžia manyti, jog kalėjimo prižiūrėtojai ten elgėsi nežmoniškai. O nuotraukų iš Antavilių kol kas neturime. Kai turėsime, tada, mano supratimu, ir galėsime sau leisti rašyti šokiruojančius pavadinimus “CŽV kalėjimas Lietuvoje veikė”.
Juolab nederėtų svaidytis tokiais riebiais epitetais kaip “žiauriai kankinti”. Vienoje LRT laidoje “Popietė su Algimantu Čekuoliu” buvo pasakojama, kad daugiau svarbių, išsamių, konkrečių žinių išpeša būtent tas tardytojas, kuris su įtariamuoju bendrauja pagarbiai, nenaudodamas smurto. Laidos vedėjas A.Čekuolis tąsyk pateikė ne vieną pavyzdį, kaip pačios svarbiausios žinios iš terorizmu kaltinamų kalinių Amerikoje buvo išgautos būtent gražiuoju, žadant lengvatas ar ramybę artimiesiems. O mušami, niekinami musulmonai tik dar labiau užsidarydavo savyje ir nieko reikšmingesnio nepasakydavo. Bent jau taip apie tardymo būdus Amerikoje pasakojo politikos apžvalgininkas A.Čekuolis, tvirtindamas, jog Amerikos teisėsaugos pareigūnai perpratę pagrindines veiksmingo tardymo subtilybes.
Minėtame rašinyje noriai remiamasi Antavilių gyventojų parodymais, esą jie savo akimis matė, kaip angliškai kalbantys darbininkai iš tiesų kažką statė, esą jie išvežė net didelius kiekius išraustos žemės, esą arčiau aukštos tvoros prisiartinusius smalsuolius visuomet nedelsiant vydavo šalin. Bet juk kalinimo kambariai iš lauko pusės nebuvo matomi. Juk nėra nė vieno Antavilių gyventojo, kuris būtų pareiškęs matęs bent vieną antrankiais surakintą kalinį. Nenurodomos ir interviu davusių Antavilių gyventojų pavardės. Tad apibendrindamas įspūdžius, patirtus skaitant publikaciją „JAV žurnalistai pateikė įrodymų, kad CŽV kalėjimas buvo!“, galiu pasakyti tik tiek: „kol kas įrodymai nepateikti“. Tėra įtarimai.
Šioje painioje istorijoje vienas faktas vis dėlto yra tikras. Šis skandalas nėra malonus nei mūsų sąjungininkei JAV, nei mums, lietuviams, siekiančiams kuo didesnio Amerikos palankumo. Akivaizdu ir tai, kad šis skandalas naudingas Rusijai, siekiančiai tarpusavyje kiršinti NATO valstybes bei norinčiai kuo plačiau išryškinti amerikietiškosios demokratijos trūkumus. Akivaizdu dar ir tai, kad Lietuva, priversta nagrinėti menamas ar tariamas CŽV kalėjimo pastatymo Vilniaus pakraštyje peripetijas, šiandien atitraukiama nuo kur kas rimtesnių, svarbesnių tyrimų – o kiek gi mūsų šalyje veikia Rusijos žvalgybos objektų. Užuot gilinęsis, kaip nūnai mūsų teritorijoje veikia Rusijos žvalgybos, parlamentaro Arvydo Anušausko vadovaujamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas priverstas važinėti į Antavilius ir ten ieškoti prieš keletą metų neva veikusio amerikietiško kalėjimo pėdsakų.
Sudaroma net speciali Seimo komisija šiems gandams ištirti. Ji bus priversta apklausti dešimtis esamų ar buvusių pareigūnų. Vadinasi, dešimtys mūsų parlamentarų nuo šiol turės kur kas mažiau ir laiko, ir jėgų analizuoti Rusijos, taip pat ir Baltarusijos, žvalgybų veiksmus, nes jie įpareigoti nagrinėti tariamus ar tikrus mūsų sąjungininkų nusikaltimus. Liūdniausia, kad šio pobūdžio tyrimuose neįmanomi nei labai konkretūs patvirtinimai, nei itin konkretūs paneigimai. Visiems ir taip aišku, jog specialioji komisija nesugebės pateikti tokių įrodymų, kurie nutyldytų net aršiausius Amerikos priešininkus. Vadinasi, spekuliacijų šia tema po komisijos išvadų vis tiek bus. Vieni šauks, jog kalėjimas vis dėlto veikė, tik komisija nemalonius faktus paslėpė, kiti gi rėks, jog Antaviliuose dirbo… slapta CŽV biblioteka. Tad Lietuva įsprausta į padėtį, kuri šachmatuose vadinama patu: neįmanoma žengti nė vieno racionalaus, protingo žingsnio. Visi ėjimai – blogi. Tad jei ir reikia dabar ką nors analizuoti, tai tik tokią aplinkybę: kas ir kaip mus įviliojo į šias sumaniai parengtas pinkles.
Tiesa, būtų labai įdomu sužinoti, ką konfidencialiuose pokalbiuose apie mūsų sumanymą ieškoti slaptojo CŽV kalėjimo Antaviliuose šneka, sakykim, Rusijos federalinės tarnybos analitikai. Įtariu, kad jie gardžiai juokiasi, laidydami piktdžiugiškas replikas, labai panašias į šią: „tie lietuviai – idiotai, jie persekioja savo sąjungininkus“.
Beje, kodėl po minėta alfa.lt publikacija niekas nepasirašė? Kiekvienas žurnalistas trokšta paskelbti kuo daugiau sensacingų rašinių. Straipsnis apie galimą CŽV kalėjimą Antaviliuose priklauso sensacingųjų grupei. Bet autoriaus pavardės ten nėra. Ši aplinkybė leidžia spėti, jog po minėta publikacija niekas greičiausiai ir nenorėjo pasirašyti. O kada nenorima pasirašyti po straipsniu? Kai jame – maža tiesos. Arba kai autorius nėra nuoširdžiai įsitikinęs savo tiesa.
Galų gale būtų įdomu išgirsti konkrečių duomenų apie minėtų JAV žiniasklaidos priemonių finansinę būklę, savininkus, akcijų pasiskirstymą, ryšius su kolegomis žurnalistais iš Europos. Neatmesčiau versijos, jog, turint konfidencialios informacijos “iš vidaus”, būtų galima susidaryti konkretesnį vaizdą, kodėl “ABC News” ar “The Washington Post” ėmė eskaluoti būtent Lietuvai labai neparankią CŽV kalėjimų temą. Gal minėti leidiniai įsivėlė į politinius JAV vidaus karus? O gal akylesnė akis čia įžvelgtų ir sumaniai paslėptą Kremliaus pėdsaką.
Juk tokie rašiniai dažniausiai turi savo užsakovus. Prisiminkime kad ir vokiečių publicisto Udo Ulfkottės knygą “Taip meluoja žurnalistai”. Skandalingų istorijų, kaip žurnalistai negarbingais metodais kuria sensacijas, knygos autorius pateikia į valias. Belieka tik stebėtis, kaip kai kada įžūliai, begėdiškai, ciniškai meluojama.
Redakcijos Slaptai.lt prierašas.
Norintieji įsigyti specializuotą laikraščio „XXI amžius” priedą „SLAPTIEJI TAKAI” turėtų kreiptis adresu gilanis.gintaras@gmail.com.
2009.11.23
