Oligarchai sąmoningai naikino Lietuvos kariuomenę


Print

Pasaulyje yra labai daug valstybių, kurių kaimynystėje įsikūrusi agresyvi kaimynė, kelianti potencialų pavojų jų saugumui. Tačiau gynybos finansavimas beveik visose šalyse skirtingas. Vienose, tokiose kaip Izraelis, jis siekia 5,6 proc. metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), o štai Lietuvoje 2014 m. gynybai skirtas finansavimas siekė 0,8 proc. BVP ir tik prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą buvo padidintas.

Net dar kartą sutarta, kad iki 2020 m. krašto apsaugos finansavimas bus padidintas iki 2 procentų. Nors tiek skirti jau buvome įsipareigoję prieš stodami į NATO. 

Tačiau šio įsipareigojimo sėkmingai nesilaikėme, o dabar jį prisiminėme tik todėl, kad visuomenė bent trumpam pabudo ir staiga suprato, kad gyvename šalia valstybės, kuri kelis šimtmečius buvo mus okupavusi.

Tačiau galime užtikrinti, kad jei kitus Seimo rinkimus vėl laimės oligarchų remiamos jėgos, šio tikslo ir vėl nesugebėsime pasiekti. O ką jau kalbėti apie svarbiausią tikslą – sukurti ir įgyvendinti Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančią gynybos doktriną. Kad jos nėra, šiandien demonstruoja tai, kad kai paklausi amerikiečių pareigūno, kodėl jo valstybė skiria 3,8 proc. BVP kariuomenės finansavimui, ar kai to paties paklausi Izraelio pareigūno, abu atsako, kad mažiausiai tiek reikia skirti siekiant įgyvendinti išsikeltus uždavinius.

O Lietuvoje davė 0,8 proc. BVP – gerai, duos 1,1 proc. – dar geriau, o jei duos 2 proc. – bus „nerealiai“ gerai. Nors esmė ta, kad būtent gynybai keliami uždaviniai turi nulemti tai, kiek turime skirti, o ne gynyba turėtų būti organizuojama pagal tai, ar mes išsigandome ir tais metais skiriame daugiau, ar mus populistai dėl juos remiančios ir oligarchų maitinamos žiniasklaidos nuramino ir skiriame daug mažiau.

Tokia padėtis akivaizdžiai rodo, kad orientavimosi į svarbiausių uždavinių sprendimą nebuvo, o nacionalinius interesus atitinkančios gynybos doktrinos nėra. Kokia apgailėtina yra situacija, demonstruoja ir tai, kad iš esmės ta pati valdančioji dauguma, kuriai įtaką darė tiek Viktoras Uspaskichas, tiek kiti oligarchai bei su jais išvien daugeliu atvejų veikiantis buvusios sovietinės nomenklatūros elitas, panaikino šauktinius, o dabar vėl bando atkurti šią karinių pajėgų dalį.

Tačiau net ir šis uždavinys sąmoningai daromas tarsi taip, kad būtų galima kuo labiau sukiršinti visuomenę. Darbo partijos frakcijos atstovas Artūras Paulauskas, kuris anksčiau, dar būdamas kitos V. Uspaskicho remiamos partijos – socialliberalų – lyderiu, siūlė mažinti finansavimą krašto apsaugai, šį sykį pasiūlė grąžinti šauktinius, o kito V. Uspaskicho draugo Rolando Pakso partija jau siūlo šiuo klausimu organizuoti referendumą.

Ir abi jėgos puikiausiai supranta, kad vien tai, jog Seimo ir miestų tarybų nariai nuo šios prievolės šiuo metu yra atleisti, bus geriausia visuomenės kiršinimo priemonė. Taip prieš rinkimus bus telkiama ta jos dalis, kuriai nuolat skiepijamas nepasitikėjimas Lietuvos valstybe ir kuri dažniausiai balsuoja už panašius į V. Uspaskichą.

Tad su malonumu viešina šį klausimą, nes puikiausiai supranta, kad tiek prezidentė, tiek dešinieji bus statomi į nepatogią padėtį ir turės pritarti šiam sprendimui, net jei supras, kad Lietuvai reikia daug geresnių sprendimų. O ši valdančioji dauguma siūlo tik tą ir taip, kad būtų galima kuo geriau išnaudoti rinkimuose.

Vertinant susidariusią padėtį būtina suprasti, kad tai – sąmoningo veikimo rezultatas. Nes tiek Ukrainos kariuomenė, valdant Viktorui Janukovyčiui, tiek Lietuvos kariuomenė, esant didelei oligarchų įtakai, buvo nualinta panašiai. Tai vos ne šalutinis oligarchams naudingos ekonominės ir mokesčių politikos rezultatas.

Nes kol politikai yra priklausomi nuo stambiojo kapitalo grupių, jie negali ne tik rūpintis skaidria konkurencine aplinka (neskaidri konkurencinė aplinka mažina valstybės potencialą), bet ir pasipriešinti mokesčių politikai, kuri Lietuvoje stambųjį kapitalą iškelia aukščiau nei dirbančią ir kuriančią visuomenės dalį.

Ir ne tik sukuria aplinką, skatinančią didelę dalį visuomenės nepasitikėti valstybės, kurioje gyvena, padorumu, bet ir smarkiai sumažina biudžeto pajamas, kurios Lietuvoje, palyginti su BVP, yra vienos mažiausių ES.

Beje, kaip ir dalis, atitenkanti dirbantiems žmonėms. Tai, kad kuriant ir saugant šią sistemą aktyviai dalyvavo dauguma oligarchų, mūsų nuomone, demonstruoja ir tai, kad, kaip rašėme praėjusiame žurnalo “Valstybė” numeryje, įtakingiausi ir pavojingiausi oligarchai yra įrašyti į Lietuvos laisvosios rinkos instituto rėmėjų sąrašus. To instituto, kurio visa veikla, mūsų nuomone, skirta padėti ginti sistemą, kurioje stambusis kapitalas dominuoja tiek biudžeto, tiek dirbančių ir kuriančių žmonių atžvilgiu.

Šių ir kitų politinių bei analitinių pajėgų dėka sukurta sistema skatina negatyvias visuomenės nuotaikas ir išnaudoja jas tam, kad nuteiktų prieš strateginius valstybės interesus. Todėl nereikia stebėtis, kad būtent su oligarchais susiję politikai būdavo pirmieji, kurie siūlydavo mažinti kariuomenės finansavimą ir įtikinėdavo, kad Lietuvai niekas negresia, todėl geriau finansuoti, tarkim, švietimą.

O tuo metu juos palaikanti žiniasklaida ir interneto komentuotojai nuolat piršo ir dar keletą minčių. Pavyzdžiui, kad jei jau įstojome į NATO, tai tegul ji ir gina, o mes pinigus galime panaudoti geriau. Arba: vis tiek nuo Vladimiro Putino neapsiginsime, todėl geriau pinigus panaudoti kitaip. Šio kompleksinio darbo rezultatas – ir šioje srityje pašalintas kolektyvinis intelektas, leidžiantis suvokti realybę. O realybė tokia, kad Lietuvai būtina investuoti tiek, kad būtų sukurta realiai funkcionuojanti gynybos sistema, kuri leistų iš tiesų, o ne visus nuolat raminančio ministro Juozo Oleko realybėje, atsilaikyti mažiausiai tris keturias paras, kol mums į pagalbą ateitų NATO pajėgos.

Reikia suprasti, kad net jei daugelis abejoja, ar NATO iš tiesų mus gintų, galimybė, bent jau teorinė, sulaukti didesnės pagalbos būtų svarbiausias Rusiją nuo agresijos stabdantis veiksnys. Deja, šiandien jo dėl oligarchijos ir su ja užsižaidusios nomenklatūros bei jos piniguose ar šiaip simpatijose paskendusių visuomenės veikėjų nėra. Kaip nėra ir kolektyvinės atminties, nes dažnai istorijoje, kurią pasakoja ne šių dienų politologai, o istorikai, galima rasti daugiau faktų, demonstruojančių realią situaciją.

Pavyzdžiui, LDKistorijos.lt spausdinamame straipsnyje apie Lietuvą XVIII a. pradžioje alinusius vidaus karus, kai dalis Lietuvos didikų, remiami Rusijos kariuomenės, Lietuvoje kovėsi dėl valdžios. Turime suprasti, kad analogiška kova šiandien vyksta Lietuvoje, tik karius su šautuvais bent kol kas pavaduoja maišai su pinigais.

Kadangi vis dar laikomės nuomonės, jog Lietuva dar turi laiko sustiprėti, kad netaptų kita V. Putino auka, tiek ankstesnis, tiek šis žurnalo VALSTYBĖ numeris skirtas tam, kad įvardytume, kaip veikia oligarchinis mechanizmas, kuris prisitaiko prie Rusijos ir savo pozicijas ginančių nomenklatūros atstovų interesų. Ir ne tik alina Lietuvą, skurdina didelę dalį visuomenės, bet ir didina jos tiek vidinės, tiek išorinės okupacijos galimybes. Todėl jei iki 2016 m. Seimo rinkimų pralaimėsime vidaus karą…

Citatos, citatos, citatos

Jau du kartus Lietuva, susiklosčius nepalankiai geopolitinei padėčiai, buvo okupuota be šūvio. Pirmą kartą į carinę Rusiją inkorporuoti Lietuvos didikai išsaugojo didelę dalį titulų ir valdų. Gerai, kad šiandien geopolitinė padėtis dar nėra pribrendusi tokiai Lietuvos okupacijai, nes būtų labai pavydu matant, kaip dauguma mūsų oligarchų išsaugo savo titulus ir turtus.

XXX

GYNYBOS DOKTRINA IR EKONOMIKOS KLESTĖJIMAS

Bent kelių valstybių pavyzdžiai rodo, kad jos, skirdamos didelę dalį BVP gynybai, klesti. Nes gynybai lėšos skiriamos ne šiaip sau, o tam, kad būtų eliminuota išorės rizika, mažinanti valstybės investicinį patrauklumą. Todėl daug labiau nukenčia tos šalys, kurios nesiruošia atremti išorės rizikos. Tokiai politikai atstovaujantis elitas gali apgauti savo valstybės piliečius, tačiau ne užsienio investuotojus.

Šiuo metu Lietuvos kariuomenei vadovauja principingi vadovai. Atsižvelgdami į turimus resursus ir egzistuojančius įstatymus jie iš tiesų sieks maksimaliai sustiprinti gynybines pajėgas. Tačiau mes įsitikinę, kad šiuo metu lopomos didžiausios skylės, o ne bandoma atsakyti į svarbų klausimą, kokia gynybinė sistemą leistų įgyvendinti svarbiausius Lietuvos krašto apsaugai keliamus uždavinius. Kiek finansavimo jai iš tiesų reikia? Kaip turi būti motyvuojama visuomenė, kad Lietuvos kariuomenėje tarnavęs ar tarnaujantis žmogus būtų gerbiamas? O tas, kuris nesiruošia ginti savo valstybės, negalėtų net pagalvoti apie rinkimus, nes negalėtų juose dalyvauti ir t. t. Neabejojame, kad šiandien į šiuos klausimus Seimas neatsakys, nes tai mažintų visuomenės cinizmą ir ugdytų tarnystės savo šaliai bei piliečiams dvasią, vadinasi, mažintų populistinių partijų galimybes rinkimuose.

XXX

KIEKVIENAS TURI SAVO „DARBĄ“

Kartais gali atrodyti, kad mūsų redakcija „užsisėda“ ant tam tikrų stambių verslininkų, kurie daliai visuomenės atrodo kaip nuolatinio gėrio šaltinis. Be reikalo įtarinėja, kad jie perka įtaką, kuri vėliau išnaudojama savanaudiškais tikslais, beje, dažnai sutampančiais su Vladimiro Putino. Pavyzdžiui, yra manančiųjų, jog mes Ramūną Karbauskį kritikuojame todėl, kad palaikome naujos atominės elektrinės statybą, o jis organizavo referendumą prieš Japonijos ir JAV koncerno ketinamą statyti jėgainę.

Iš tiesų pamirštame, o gal sąmoningai ignoruojame tai, kad šis oligarchas pritarė ir tam, kad reikia referendumo dėl euro. Taip pat buvo vienas referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams iniciatorių. Beje, iš mūsų kolektyvinės atminties jau seniai ištrinta, kad jis buvo vienas referendumo dėl narystės NATO iniciatorių. Taigi, matant bendrą vaizdą, mūsų redakcijos nestebina, kodėl tai vienas turtingiausių žmonių Lietuvoje. O jo rėmėjams, kaip ir kitų oligarchų aplinkai, belieka palinkėti: „Nenusipiginkite, ponai!“

Informacijos šaltinis – žurnalas “Valstybė”.

2015.04.24; 11:17


Prisijunkite prie diskusijos