Paaiškinimas idiotams: smurtas yra tvarkingas įstatymo vykdymas

Ge­gu­žės 17-ąją, ket­vir­ta­die­nį, pa­čiame p­rie­šauš­ry­je, ka­da tur­būt sal­džiau­si sap­nai, pus­tre­čio šim­to iki dan­tų ap­si­gin­kla­vu­sių ir kau­kė­tų pa­rei­gū­nų štur­ma­vo pri­va­čius se­nu­kų Ke­džių na­mus, ku­riuo­se mie­go­jo pa­ti svar­biau­sia pe­do­fi­li­jos by­los liu­di­nin­kė ir kal­tin­to­ja 8-erių me­tu­kų naš­lai­tė…

Nors ka­me­ros bu­vo nu­suk­tos, vi­si gir­dė­jo­me šiur­pius klyks­mus iš na­mo vi­daus, kaip bu­vo vyk­do­mas tei­sė­jui Vi­ta­li­jui Kon­drat­je­vui va­do­vau­jant pri­im­tas teis­mo spren­di­mas, kaip iš sa­vo na­mų, ku­riuo­se vi­suo­met gy­ve­no, anks­tų ry­tą iš lo­vos pa­kel­tas, iš­gąs­din­tas vai­kas bu­vo iš­plėš­tas, iš­vilk­tas, ko­jom į prie­kį iš­neš­tas nie­kad jo ne­au­gi­nu­sios mo­ti­nos. Pa­nie­kin­tos vi­sos šei­mos ver­ty­bės, iš­prie­var­tau­ta pa­do­ri lie­tu­viš­ka, krikš­čio­niš­ka, darbš­ti šei­ma, iš­auk­lė­ju­si to­kius pa­čius at­sa­kin­gus vai­kus.

Jų vie­nas mi­rė smur­ti­ne mir­ti­mi, nie­kas taip ir ne­įro­dė, kad bu­vo ne taip! Drą­sius Ke­dys me­tus ko­vo­jo vi­sais įma­no­mais ci­vi­li­zuo­tais bū­dais – krei­pė­si į aukš­čiau­sius tei­sėt­var­kos pa­rei­gū­nus, mal­da­vo ša­lies va­do­vų dė­me­sio ir pa­gal­bos, da­rė vis­ką, kas tik be­bu­vo įma­no­ma. Kur­čia ir be­jaus­mė sis­te­ma ne­su­re­a­ga­vo.

Prieš ke­lias die­nas, ge­gu­žės 14-ąją, pa­mi­nė­jo­me Ro­mo Ka­lan­tos – lais­vės fa­ke­lo – pras­min­gą  au­ką, smer­kė­me ir pri­si­mi­nė­me anuos gū­džius lai­kus ir tuo­me­ti­nių Kau­no įvy­kių trak­ta­vi­mą.

Vos ke­lios die­nos pra­ėjo, ir ket­vir­ta­die­nio pa­ry­čiu su­grį­žo tie pa­tys bai­sūs lai­kai. Po ge­gu­žės 17-osios, ar­ba Juo­do­jo ket­vir­ta­die­nio, įvy­kių ką šian­dien šne­ka tos prie­var­tos vyk­dy­to­jai, ku­rie vei­kia pa­čios vals­ty­bės var­du?

Kal­čiau­sia yra ir vėl tei­sė­ja Ne­rin­ga Venc­kie­nė, ku­ri to bai­saus prie­var­tos ak­to me­tu sė­dė­jo ap­ka­bi­nu­si vai­ką ir lei­do jam tai ma­ty­ti. O ką ji tu­rė­jo da­ry­ti, ar akis iš­dur­ti, kad ne­ma­ty­tų, ar au­sis nu­pjau­ti, kad ne­gir­dė­tų? Kaip ji nuo smur­to be­ga­lė­jo dar ap­sau­go­ti tą vai­ką – juk bū­tų ap­kal­ti­nę, kad sle­pia…

Dar šlykš­tes­niu me­lu apie karš­tą mer­gai­tės mei­lę bio­lo­gi­nei mo­ti­nai da­bar bū­si­me api­pil­ti „Lie­tu­vos ry­to“ pro­pa­gan­di­nė­mis pa­maz­go­mis, re­tu­šuo­jant vei­dus nuo­trau­ko­se, iš­krai­pant vaiz­dus ir žo­džius… Ko­kį me­lo srau­tą da­bar tu­rė­si­me iš­tver­ti. Mes ver­čia­mi vi­siš­kais idio­tais, ku­riems ro­do­mas smur­tas, o sa­ko­ma, kad čia ide­a­lus, tvar­kin­gas įsta­ty­mo vyk­dy­mas. Kas sie­kia Lie­tu­vos vals­ty­bės var­du iš­prie­var­tau­ti mū­sų mąs­ty­mą, kad mes ma­ty­tu­me ir mąs­ty­tu­me taip, kaip no­ri to­ji prie­var­tos ma­ši­na?!

Lie­tu­vos pi­lie­čiai, iš mū­sų ty­čio­ja­ma­si ne ma­žiau ci­niš­kai, kaip bu­vo iki At­gi­mi­mo. Bet mes esa­me tau­ta. Iš­ko­vo­jo­me lais­vę nuo oku­pan­tų, ap­si­gin­si­me ir nuo chun­tos. Šlykš­čiau­sia, ką ga­li pa­da­ry­ti ši­to­ji sis­te­ma, – prie­var­tą ir me­lą pa­sė­ti tarp mū­sų. Vy­res­ni žmo­nės tur­būt dar at­si­me­na, kaip vie­šai bu­vo smer­kia­mas JAV tuo­me­ti­nio pre­zi­den­to R. Rei­ga­no laiš­kas, ku­rio nie­kas net ne­bu­vo skai­tęs, ir bū­da­vo ren­gia­mi vie­ši pro­tes­tai, ta­ry­bi­niai žmo­nės smer­kė Ame­ri­ką.

Ko­dėl to­kios ana­lo­gi­jos? Gai­la, bet vi­sa­dos at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie pa­tai­kau­ja stip­res­nia­jai pu­sei. Tai­gi šian­dien gir­di­me bal­sus, ku­rie šau­kia apie griau­na­mą vals­ty­bę. Griau­na vals­ty­bę, po­nai, ne sto­jan­tys prieš teis­mų sa­vi­va­lę, o pir­miau­sia pa­tys teis­mai, pa­my­nę tei­sin­gu­mą, ir pa­vie­niai pa­rei­gū­nai, šal­ta­kraujiškai vei­kian­tys įsta­ty­mo var­du.

O gal kas nuo­šir­džiai ti­ki, kad žio­bie­nės, ši­ma­šiai, kon­drat­je­vai ir į juos pa­na­šūs am­ži­nai lai­mės?

Aukš­čiau­sias įsta­ty­mas yra tei­sin­gu­mas. Aukš­čiau­sias įsta­ty­mas  pri­va­lo gin­ti žmo­nes, vi­sų pir­ma, vai­kus, o vi­sa vals­ty­bės val­džia pir­miau­sia pri­klau­so žmo­nėms.

ŠVENTA KIEKVIENO LIETUVOS PILIEČIO TEISĖ – ne­ty­lė­ti, kai mu­ša vai­ką, kai prie­var­tau­ja žmo­gų, ne­sto­vė­ti „po me­džiu“. Ši tei­sė yra ne­pri­klau­so­ma ir ne­pa­val­di.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikraštis “XXI amžius”

Straipsnio autorė – Ire­na Ru­gi­nie­nė, Ma­žei­kių Są­jū­džio sky­riaus ta­ry­bos pir­mi­nin­kė.

2012.06.01