Lietuva turėtų pasidalinti Italijos, Graikijos ir kitų Viduržemio jūros ES valstybių naštą dėl padidėjusio karo pabėgėlių srauto iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Bent jau pirmosios pabėgėlių priėmimo kvotos prasme.
Bet su viena sąlyga. Jei po to ES atsisakys kištis į Islamo pasaulio reikalus ir remti diktatorius bei absoliučius monarchus Islamo valstybėse. Ir įtikins taip pat elgtis mūsų visų sąjungininkę JAV.
Apskritai, karo pabėgėlių iš arabiškų kraštų naštos dalinimosi istorijoje daug kas labai keista. Kodėl ta našta, pavyzdžiui, nepasidalina tokios naftos dolerių pritinusios arabų šalys, kaip Bachreinas, Kuveitas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai? Na, Izraelį, kaip pasiturinčią šalį, dar galima suprasti, jis yra konfliktų ir priešų epicentre.
Bet viskas ant senutės Europos pečių? Neteisinga ir įtartina visa tai.
Nesustabdysi upės bėgimo
Arabų pavasaris, Islamo revoliucija užkrečia daugelį milijardinio pasaulio musulmonų, kuriems, kaip kažkada europiečiams, nusibodo gyventi po savųjų diktatorių padu.
Islamo valstybės ideologija skiriasi nuo Talibano ar Al Qaedos skelbtos asketiškos fundamentalistinės Islamo ideologijos. Ji po karo žada demokratiniu būdu renkamą religinę-pasaulietinę valdžią ir valstybę su produktų gausa, industrija, bankais, mokyklomis, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo sistemomis. Ši ideologija patraukli daugumai skurdžių ir vidutinio turtingumo musulmonų.
Pamačius skaičius, kaip pasidalina bendranacionalinį turtą, naftą ir dujas, musulmoniškų šalių diktatoriai arba absoliutūs monarchai su savo eiliniais pavaldiniais, ir kaip jį pasidalins Islamo valstybės gyventojai, Islamo valstybės vizija nesunku patikėti.
Kartoju tik daugelio analitikų išvadas. Jokia jėga, nebent branduolinė, nesustabdys populistinių judėjimų sėkmės diktatoriais nusėtame musulmonų pasaulyje. Islamo valstybė jau užima pusę Sirijos ir beveik trečdalį Irako teritorijos.
Tai, ką dabar daro Vakarų valstybių ir musulmonų valstybių diktatorių koalicija kariaudama su Islamo valstybe Sirijoje ir Irake, nėra protingas kelias. Jo pabaigą galima numatyti geriausiu atveju tokią, kaip Afganistane.
Baigiantis G7 susitikimui (birželio 7-8 d.) JAV prezidentas Barackas Obama išreiškė įsitikinimą, kad „Islamo valstybė“ bus išstumta iš Irako. JAV ir toliau teiks Irako vyriausybei karinę pagalbą, sakė jis.
Nieko nebus. Marionetiniai ir nemarionetiniai diktatoriai, absoliutūs monarchai bus nuversti. Ir Sirijoje, ir Irake, ir Saudo Arabijoje, ir Egipte, ir visur kitur, kur tik siekia Islamo valstybės ideologų ranka. Juodojoje Afrikoje. Čečėnijoje. Pavolgyje. Net tolimajame Afganistane, kuris yra šalia branduolinio Pakistano, ir kuriame šiai ideologijai užleidžia vietą talibų ideologija.
Islamo valstybės kovotojų gretose yra pastebėti net Kazachijos, Uzbekijos ir Turkmėnijos kariai, besitikintys, kad Islamo valstybė vėliau solidariai padės jiems nuversti diktatorius jų šalyse.
Paskutinėmis žiniomis, Islamo valstybės remiami daliniai birželio 10 d. užėmė Libijoje svarbų pajūrio miestą Sirte, kuris aprūpina elektra centrinį ir vakarinį šalies regionus ir prie kurio yra Sirte naftos baseino, kuriame yra 70 proc. visų Libijos naftos išteklių, plotai.
Iki Bagdado, kuriame gyvena ir sunitai, ir šiitai, ir kuriame greičiausiai Islamo valstybės atėjimo laukia nemaža slaptai džiūgaujanti minia, jai lieka nueiti apie 100 km.
Ko reikėtų siekti NATO ir ES
Ar ne paprasčiau būtų liautis kišusis į politinius procesus Islamo pasaulyje, veidmainiškai virkaujant dėl žmogaus teisių jame pažeidimų ir čia pat bombarduojant tą žmogų iš oro, ir leisti tiems procesams vykti savaime. Žinoma, be aukų tie procesai neapsieis, bet ne mes už tas aukas neštume atsakomybę prieš musulmonų pasaulį.
Birželio 3 d. Paryžiuje surengtas JAV vadovaujamos koalicijos 24 valstybių atstovų susitikimas dėl bendros strategijos ir taktikos Islamo valstybės atžvilgiu. Koalicijai šalia JAV priklauso NATO šalys Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Ispanija, Turkija, Jungtinė Karalystė, be to, Australija, Singapūras ir Naujoji Zelandija ir musulmoniškoji koalicija, kuriai priklauso Bachreinas, Jordanija, Marokas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Libanas, Irakas, Egiptas.
Tai šalys, šiuo metu vienokiu ar kitokiu būdu kariškai susiję su įvykiais Libijoje, Sirijoje arba Irake, o neseniai ir Jemene.
Italija, Prancūzija, Portugalija, Ispanija. Ar ne joms tenka gausiausi karo pabėgėlių išsilaipinimai Viduržemio jūros krante? Ir ar ne jų pačių politika kartu su sąjungininkais Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose pastaraisiais metais ir pagimdė tuos pabėgėlius?
Jokių esminių sprendimų susitikimo Paryžiuje metu priimta nebuvo. Viešai pažymėta tik, kad yra kai kurių koalicijos laimėjimų, bet Islamo valstybė tebėra potenciali plėstis, karas su ja gali užtrukti ne vieną dešimtmetį, ir kad reikalinga nauja strategija tuo klausimu.
Tokia strategija NATO ir ES gali būti pasiūlyta.
Visų pirma, nedalyvauti musulmonų žudynėse jų žemėse juos bombarduojant ar kitaip, nesvarbu, kokie jie ten bebūtų. Neremti jų diktatorių ir absoliučių monarchų nei konsultantais, nei ginklais, nei kita technika, susijusia su karu.
Antra, kuo greičiau užbaigti Palestinos valstybės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų nustatytose sienose pripažinimo procesą, kad ji taptų visateise JT nare.
Trečia, užtikrinti Izraeliui NATO saugumą nuo ją pripažįstančių ar nepripažįstančių priešiškų valstybių, tarp jų, bent kol kas, ir Islamo valstybės, įspėjant jas tragiškomis joms pasekmėmis mažiausios agresijos atveju. Instrumentų tokiam įspėjimui realizuoti, manykime, NATO turi jau seniai.
Ketvirta, pripažinti Islamo valstybę be kabučių kaip subjektą, su kuriuo galima kalbėtis, ir liautis ją traktavus kaip teroristinę organizaciją.
Įgyvendinus tokią strategiją pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų į Europos Sąjungos šalis problema jei ir išliks, tai greitai nukris iki lygio, kuris buvo prieš Vakarų invaziją į Iraką ieškant masinio naikinimo ginklų, kurių taip ir nebuvo surasta.
Ir teroro aktų tikimybė euroatlantinėje erdvėje tap pat ženkliai sumažėtų.
Žinoma, daug kas, arba beveik viskas priklauso nuo mūsų svarbiausios sąjungininkės JAV pozicijos. Sąjungininkai NATO ir ES turėtų įtikinti JAV vyriausybę sutikti su tokia strategija. Kitaip nenutrūkstamas karo pabėgėlių srautas į ES nesiliaus.
Priešingu atveju JAV vyriausybė taip pat turėtų prisiimti proporcingą savo įtakai regione atsakomybę, ir liūto dalį pabėgėlių transatlantiniais laivais iš Viduržemio jūros pasiimti į JAV. Juo labiau, kad JAV multikultūrinė terpė karo pabėgėliams kur kas palankesnė, negu ES valstybėse, ir integravimosi procesai vyksta greičiau.
Bet sunkus būtų įtikinėjimo kelias. Vienas tik pavyzdys, kurį vertino vokiečių „Der Spiegel“. Jame birželio 3 d. rašoma.
Sąvoka „Realpolitik“ visada prisimenama, kai (Vokietijos, Merkel) vyriausybė elgiasi amoraliai. Pavyzdžiui, kai Egipto prezidentui trečiadienį Berlyne išvyniojo raudoną kiliminį kelią, nors jis meta už grotų, kankina ir žudo jaunus demokratus savo šalyje… Naujojo Egipto prezidento Abdel Fattah el-Sisi valdymo metu Egiptas pavirto į mafijinę valstybę su slaptąja policija, su išprotėjusiu teisingumu, kuris nesvyruodamas per kelias minutes nuteisia šimtus žmonių myriop… Federalinė vyriausybė išduoda savo vertybes ir interesus vardan milijardinio sandorio.
Šiame straipsnyje „Vokietija išdavė savo principus“ kalbama apie pasaulyje garsios Vokietijos kompanijos „Siemens“ ir Egipto vyriausybės ketinimų sandorį, siekiantį dešimtį milijardų eurų pastatant Egipte gigantišką dujų ir garo varomą elektrinę, vėjo malūnų įrenginius ir įmonę, gaminančią jiems sparnus.
O kokie finansiniai interesai sieja kitus euroatlantinės erdvės milijardierius su investicijomis į Iraką, Siriją, visame regione, galima įsivaizduoti.
Rugsėjo 11 New Yorko Twin Towers (Bokštai dvyniai) daugiausiai žuvo klerkai ir patarnaujantis personalas. Kiek žinau, milijardierių ten nerasta.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.06.11; 05:37
