Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo “Laisvoji banga” laidoje “Visraktis”, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų.
Beje, abejonės, kurias išdėsčiau minėtoje radijo laidoje, sulyg kiekviena diena tvirtėja. Taigi dar sykį sakau – derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės.
Juk teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus.
Nejaugi Viktorą Uspaskichą įmanoma laikyti lietuviškųjų intrigų auka? Nejaugi Darbo lyderio veikla nežeidžia mūsų savigarbos? Atkreipkime dėmesį: Prezidentės demonstruojama nemeilė Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui – ne iš piršto laužta. Abejonių, įtarimų, versijų – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, šis ponas tikrai sykį spruko į mums nedraugišką Rusiją ir tikrai, slėpdamasis Maskvoje, Lietuvos pusėn svaidė negražius nepagrįstus kaltinimus. Ar po to save gerbiantis Lietuvos pilietis gali kurti rimtus politinius ir ekonominius sandorius su šiuo bėgliu?
Jei kelsime aukštus moralės reikalavimus – negali. Todėl socialdemokratų užsispyrimas kviesti į koalciją Darbo partiją – labai keistas. Kaip, beje, keisti ir konservatorių kompromisai ieškant Darbo partijos paramos dėl atominės energetikos planų. Normalioje valstybėje kompromisai galimi tik ne dėl pamatinių, ne dėl pagrindinių dalykų. O jei kompromisais vadovaujamės visur ir visada, tuomet rizikuojame taip susipainioti, kad ilgainiui patys nebežinosime, kas esame, kur einame ir ko siekiame.
Didžiausia Lietuvos bėda – daugybė kompromisų bei dvigubų standartų, kuriais remiamės. Neginčiju aksiomos, jog politika – kompromisų menas. Kai kada neįmanoma išsiversti ir be dvigubų standartų. Ir vis dėlto didelių kompromisų negalima daryti, jei mums išties rūpi valstybės interesai.
Štai keletas asmeninių pastebėjimų. Švietimo ir mokslo ministro postą liberalams patikėję konservatoriai, mano supratimu, pasirinko neleistiną kompromisą. Jei dabartinis socialdemokratų partijos lyderis prie koalicijos jungtis pakvies dar ir Lietuvos Lenkų rinkimų akciją, tokį sprendimą taip pat bus galima prilyginti prastam kompromisui. Argi save gerbiantys Lietuvos piliečiai gali rimtuose politikos ir verslo reikaluose bičiuliautis su tais, kurie viešai smerkia Lietuvą, neva engiančią Vilniaus krašto lenkus?
Be kita ko, Ramūnas Bogdanas portale delfi.lt pastebėjo, jog “LLRA rinkimų įstatymas kažkodėl netaikomas”. Šiuose rinkimuose po LLRA sparnu į Seimą drauge išties ėjo dar ir Rusų aljanso bei Liaudies partijos atstovai. Labai panašiai, kaip ir Gintaro Songailos vadovaujama Tautininkų sąjunga, pakvietusi jungtis į koaliciją dvi kitas politines jėgas. Tačiau tautininkai ir jų partneriai buvo verčiami peržengti 7 proc. barjerą, o LLRA – ne. LLRA pritaikytas tik 5 proc. barjeras. Ar čia negalima įžvelgti dvigubų standartų? Juk Rusų aljanso ir Liaudies partijos atstovai, prisiglausdami po LLRA sparneliu, oficialiai nebuvo pasitraukę nei iš Rusų aljanso, nei iš Liaudies partijos.
Žodžiu, klostosi itin keista situacija. Konstitucinis Teismas Biržų – Kupiškio apygardos rinkimų rezultatus oficialiai pripažino neteisėtais, o Seimas nusprendė, jog tokią KT išvadą vis tik galima ignoruoti. Jei jau parlamentarai ignoruoja net KT sprendimus, nėra ko stebėtis, kad Vyriausiosios Rinkimų Komisijos (VRK) pirmininkui Zenonui Vaigauskui valdžia rimčiau nepriekaištauja, kodėl šis dar prieš rinkimus nesiteikė pasidomėti, kas iš tiesų 2012-ųjų rinkimuose yra LLRA – vienalytė partija ar politinių jėgų sambūris.
Beje, toks klausimas – ne smulkmena. Jei LLRA laikysime politine koalicija, ji šiuose rinkimuose neperžengė 7 proc. barjero. Vadinasi, gali turėti ne aštuonis, o tris Seimo narius, išrinktus vienmandatėse apygardose. Skirtumas – akivaizdus, badantis akis.
Todėl mums derėtų džiaugtis, jog po dvidešimties metų snaudulio pagaliau atsikovošėjome – rimčiau analizuojame galimus rinkėjų balsų pirkimo faktus. Prieš ketverius metus pranešimų apie netvarką šioje sferoje būta ne ką mažiau nei dabar. Tik tada kažkodėl taip garsiai nesipiktinome. Užtat būtų labai gražu, jei bent sau prisipažintume – principingesni, padoresni, gražesni tapome būtent šiemet. O prieš ketverius metus, rimtai nepažvelgę į galimas neteisėtas manipuliacijas rinkėjų balsais, elgėmės taip, kaip nederėtų elgtis valstybiškai, pilietiškai, visuomeniškai mąstantiems šalies piliečiams.
XXX
2012-ųjų rudens Seimo nugalėtojai mėgaujasi fraze “tokia – rinkėjų valia”. Kai kas iš šių rinkimų nugalėtojų dar drąsiau pasako: “tokia tautos valia”. O jei rinkėjai ir tauta valdžios svertus patikėjo socialdemokratams, darbiečiams bei tvarkiečiams, vadinasi, tokią valią vykdyti būtina. Be jokios abejonės – būtina vykdyti. Tačiau šitaip tvirtinantieji nutyli, jog tokio pobūdžio pareiškimai nėra itin tikslūs ir teisingi iš esmės.
Maždaug prieš du dešimtmečius, dar Atgimimo, Sąjūdžio laikais, mes išties skaitlingai dalyvaudavome rinkimuose bei referendumuose. Kad ir dėl sovietinės armijos išvedimo. Tada išties balsuodavo ženkliai daugiau nei pusė visų balsavimo teisę turinčiųjų piliečių. Tokiu atveju išrinktieji pelnytai galėdavo džiaugtis rimtu rinkėjų palaikymu.
Dabar padėtis pasikeitusi. Rinkėjų aktyvumas ženkliai smuktelėjęs. Rinkimuose ir referendumuose dalyvauja ne ką daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių Lietuvos žmonių. Tą “pusę” išdalinkime proporcingai laimėjusiems, priskaičiuokime nebalsavusiuosius bei negaliojančius balsavimo biuletenius, ir turėsime akivaizdų paradoksą: net ir daugiausiai balsų iškovojusi partija gali nebent pasigirti, jog ją išrinko … balsavimo teisę turėjusių piliečių mažuma. Tad niekaip nesuprantu, iš kur tas džiūgavimas dėl neva pareikšto rinkėjų pasitikėjimo? Formaliai – pasitikėjimas. Teisiškai – pasitikėjimas. Bet jei sau keltume maskimalius reikalavimus, iš tikrųjų turėtume verkti, o ne džiūgauti.
Tokia išvada darytina ir dėl patariamojo referendumo statyti ar nestatyti naująją atominę jėgainę. Jei situaciją vertinsime iš esmės, lietuviškosios AE nenori tik sąlyginė dauguma, kuri labiau panaši į mažumą (skaičiuojant visus balsavimo teisę turinčius piliečius) .
XXX
Puikiai žinome, kokios sudėtingos sąlygos Lietuvoje naujiems žmonėms „eiti” į politiką, dalyvauti politikoje. Partijoms senbuvėms tos sąlygos palankios, partijoms naujokėms – sudėtingos. Jokiu būdu nevalia kiekvienai naujai susikūrusiai partijai atseikėti gražaus pinigėlio iš valstybės biudžeto. Priešingu atveju prieš rinkimus Lietuvoje niekas nieko neveiks, tik steigs politines grupuotes ir sieks patekti į Seimą. Tačiau taip pat neteisinga, kai vienoms partijoms subyra milijonai iš mokesčių mokėtojų kišenių, o kitos neturi pinigų net elementariausioms kanceliarinėms išlaidoms.
Ne itin korektiška pamiršti ir didelę žiniasklaidos įtaką. Jei tavęs nėra viešojoje erdvėje – tavęs nėra niekur. Bet televizijose, laikraščiuose ir internetiniuose portaluose reklamuotis daugiau galimybių turėjo milijonieriai. Tiesa, jei gerbiame privačią nuosavybę, tai gerbkime ir privačiose rankose esančios žiniasklaidos teisę turėti savas simpatijas bei antipatijas. Taip pat neatmeskime fakto, jog kiekvienas politinės karjeros siekiantis asmuo tiek teoriškai, tiek praktiškai turi galimybę įkurti nuosavą leidinį ir jame reklamuotis kiek širdis geidžia.
Ir vis tik klausimas, kaip derėtų palengvinti galimybę į politiką ateiti naujoms padorioms, sąžiningoms jėgoms, – taip pat svarstytinas. Bėda ta, kad visos valdančiosios partijos, tiek konservatoriai, tiek darbiečiai, tiek socdemai, atsakymo į šį klausimą neieškojo. Ir nežada ieškoti. O jei bus ieškoma galimybių išlyginti startines galimybes, tai tokia paieška greičiausiai bus nenuoširdi, apsimestinė. Valdančiosioms partijoms konkurencija – nenaudinga. Seimas – ne guminis.
XXX
O dabar visus šiuos argumentus sudėkime į krūvą, ir privalėsime pripažinti, jog Prezidentė D.Grybauskaitė elgiasi teisingai, stiprindama moralinius kriterijus. Mat pastaruoju metu ši kartelė buvo pernelyg žemai nuleista. Vaizdžiai tariant, pirma paneikime teisėsaugos mestus kaltinimus, o po to jau svajokime apie Seimo pirmininko, parlamento komiteto ar ministro kėdę bei algą.
Pastarųjų dienų televizijos ir radijo laidose kai kurie rinkimus laimėjusių partijų atstovai ragino liautis kelti sumaištį. Esą nugalėtojai tegul pradeda dirbti. O jų poziciją palaikantys politikos komentatoriai ir apžvalgininkai tvirtino: “ko mažiausiai reikia Lietuvai, tai prezidentės ir Seimo daugumos karo”.
Būta net tokių pareiškimų: “Ko taip bijo Prezidentė, kad sąmoningai renkasi karą?”, “kodėl taip nesveikai bando išsaugoti Andrių Kubilių”, “tauta nepaklausė D.Grybauskaitės”, “nelaimėjo nei Prezidentė, nei tos trys partijos”, “socialdemokratai neišsigando, o Konstitucinis Teismas nepanaikino rezultatų”, “čia Lietuva, čia žmonės kito kaltumu ar nekaltumu tiki pagal formulę: “Mūsiškis – visada nekaltas, o nemūsiškis kaltas iš principo”, “pats laikas iš naujo laikyti Konstitucijos egzaminą”…
Įsiminė ir politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos žodžiai, išguldyti internetiniame portale 15min.lt: “Užsispyrėliai, o ypač tuo pasižymi užsispyrėliai valdžioje, taigi įtikėjusieji savo neklystamumu, yra vargas ne tik valstybei, bet ir patys sau”.
Patikėjusieji savo neklystamumu – tikrai pavojingi. Bet tokių juk apstu visose politinėse pusėse. Tokių daug ne tik Daukanto aištėje.
Tačiau pats pavojingiausias bruožas, manyčiau, – ne užsispyrimas ir net ne per didelis pasitikėjimas savo teisumu. Kur kas pavojingesni – per dideli kompromisai, per dažni dvigubi standartai ir neužbaigti teisiniai tyrimai. Jei jau kilo tiek įtarimų dėl manipuliacijų rinkėjų balsais, tai privalu viską nuodugniai ištirti. Biržų – Kupiškio rinkiminė apygarda – tik viena tema iš daugelio.Beje, leidžianti manyti, jog panašaus pobūdžio pažeidimų galėjo būti ir kitose apygardose. Bet ar nuodugniai ištirsime visus atvejus? Ar tik vaizduosime, jog tiriame? O jeigu tik apsimesime, kad tiriame, nenustatysime tikrųjų papirkinėjimo dydžių, rizikuojame, jog šiandieniniai tikri ar tariami Rinkimų įstatymo pažeidimai paklos stiprų pamatą naujiems dar sunkesniems nusižengimams.
Štai Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė neseniai pateikė dėmesio vertą nuomonę: “Žinoma, Lietuvoje teismai veikia savarankiškai, bet lygiai taip pat akivaizdu, kad jie švelniai gravituoja pagal stipriausių politinių jėgų ritmą”. Labai taikli įžvalga. Ji greičiausiai tinka ir prokuratūrai, policijai bei visoms ikiteisminio tyrimo institucijoms. Vadinasi, tikimybių, jog lietuviškoji Temidė drąsiai ir principingai narplios Darbo partijos bylą bei galimus rinkėjų mulkinimo atvejus kalėjimuose ar senelių prieglaudose, – dar mažiau.
Pirmųjų perspėjimų nesigilinti į galimus rinkimų įstatymo pažeidimus jau sulaukėme. Pirmadienį LRT diskusijų laidoje kartu su LSDP vicepirmininku Vyteniu Andriukaičiu ir Darbo partijos viena iš vadovių Loreta Graužiniene diskutavęs Tautininkų sąjungos lyderis G.Songaila sulaukė pastabų, jog “valstybėje nereikia kelti sumaišties”. Tarsi tiesos ir teisybės ieškojimas būtų smerktinas dalykas. O gal tikrąją sumaištį kelia būtent tie, kurie nenori žinoti visos tiesos apie rinkimų pažeidimų platumas ir gylius?
Beje, vos tik tautininkų lyderis pareiškė nuomonę apie galimą “kriminalinį elementą”, Darbo partijos atstovė nedelsdama užsiminė apie teisines pasekmes. Atvirai kalbant, nė kiek nenustebčiau, jei tautininkų atstovą būtų bandoma tampyti po teismus. Pastarųjų kelerių metų tendencijos bylote byloja, jog Lietuvoje turėti kritišką nuomonę – vis sunkiau ir pavojingiau.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.11.14
