Sociologui, publicistui, habilituotam socialinių mokslų daktarui, Lietuvos mokslų akademijos nariui korespondentui Romualdui Grigui sausio 25 d. sukanka 80. Sausio 29 d. ta proga Mokslų akademijoje įvyks jo akademiniai skaitymai.
Prieš kelias dienas viename renginyje teko pasikalbėti su šiuo žymiu mokslininku. Tada ir sužinojau, kad jis jau yra parengęs jubiliejinio pranešimo konspektą „Pakitusios lietuvių tapatybės ir istorinio sąmoningumo kontūrai kintančios Europos kontekste“, kad artimiausiu metu tas tekstas bus išleistas brošiūros pavidalu.
Savo pranešimo konspektą Romualdas Grigas mums atsiuntė elektroniniu paštu ir leido paskelbti ištisai.
Jis skirtas lietuvių tautos istorinio kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms, kurios šiame tekste neretai nesutampa su tradicinėmis. Valstybės vadovai savo kalbose paprastai vartoja įkyrėjusius ekonominius štampus ir tik antraeilį, trečiaeilį vaidmenį skiria dvasinėms vertybėms, estetinėms, moralinėms nuostatoms. O juk išsivaikščiojame „tarsi pavasarinis sniegas tirpstame, išgaruojame“ ne vien dėl ekonominių priežasčių.
Daug vietos skiriama šimtmečiais niekintai prigimtinei kultūrai. Pastaruoju metu ją neretai niekina ir savi istorikai.
Čia autorius labai konkretus, nevengia pavardžių, ko labai dažnai pasigendame politologų, publicistų straipsniuose. Pasak autoriaus, matome valdžios tylų pritarimą procesams ir saviesiems veiksmams, lemiantiems netgi spartėjantį tautos fizinį bei dvasinį nykimą, faktinį valstybės suverenumo praradimą. Propaguojamas kuo skubesnis, įsiteikiantis kitiems lietuviškos tapatybės susiliejimas su Vakarų Europos geopolitine, geokultūrine erdve.
Tačiau autorius mato ir švieselę tunelio gale.
Skelbiame pirmąją ištauką.
Vytautas Visockas
XXX
Romualdas GRIGAS
PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (1)
Pirmoji dalis. Tapatybės labirintai
„Šiais laikais visi pripažįsta, kad skirtingoms kultūroms būdingos skirtingos tiesos“ (J. Appleby, L. Hunt, M. Jacob (JAV)).
Pradinės mintys
Į viešumą pateikiami fragmentiško eseistinio pobūdžio tekstai negimsta šiaip sau, „iš savęs“. Tai lyg akordas to, kas būna išnešiota, ilgus metus išmąstyta, tuo ar kitu mokslinio išmanymo pagrindu susisteminta. Apskritai eseistinio pobūdžio tekstai, skirtingai nuo grynai akademinių (prifarširuotų šaltiniais), užgimsta dar ir vedini nuojautos, intuicijos. Taip, tai šiek tiek panašu į literato, kuris skausmingai išgyvena laikmečio dvasią ar savos tautos istorinio kelio dramatizmą, pastangą. Betgi be panašių pastangų mes sunkiau pagautume už istorijos skraistės pasislėpusios epochos alsavimą, jos dvasią, už borto liktų neišjaustos gyvenusių žmonių dramos, prieštaravimų spalvomis kintantis pasaulis.
Reikalingas, tikrai reikalingas atviresnis žodis. Bet jo ir nereikia priimti kaip į absoliučią tiesą pretenduojančiojo žodį. Kita vertus, istorija ar etnokultūra, religinės ar politinės žmonių pažiūros negali būti kurios nors vienos profesijos (tyrinėjančios tą ar kitą sritį) asmenų „nuosavybė“, tik jiems priklausantis draustinis. Pridėsime ir kitą pastebėjimą. Tik erdvesnis, įvairiapusiškesnis nubėgusios praeities išmanymas ženklia dalimi lemia ir dabarties, juolab – ateities tvarkymo sprendimus.
Šis pranešimas skirtas lietuvių tautos istorinio kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms. Gal būtų net nekorektiška, jeigu jos visur sutaptų su tradicinėmis, tapusiomis netgi nediskutuotinomis. Veltui būtų visų mūsų gaištamas laikas… Autorius tolimas nuo teiginio apie lietuvių (kaip ir bet kurios kitos tautos) išskirtinumo (idealizavimo) akcentavimą.
Medikams niekas nepriekaištauja, jeigu jie specializuojasi aiškindamiesi širdies, inkstų, žarnyno ar smegenų funkcionavimo sutrikimus. Kiekviena tauta, juolab jos pagrindu sukurta valstybė yra ne kas kita, o vienaip ar kitaip suburto makrosocialinio pasaulio segmentas. Betgi daugiau negu akivaizdu, jog šis segmentas, net ir įžvelgiamoje istorinėje perspektyvoje, vykdys tuo ar kitu autonomijos, partikuliarumo (savitumo) laipsniu paženklintas funkcijas. Tos funkcijos tuo geriau bus atliekamos, kuo labiau jos atitiks kultūrų įvairovės išsaugojimo imperatyvą (pamatinį principą). Galima pasakyti aiškiau ir fundamentaliau: jeigu visada bus siekiama paisyti pačioje Gamtos, Visatos sandaroje akivaizdžiai pasireiškiančio suminėto imperatyvo.
Nenuginčijama. Socialinės evoliucijos kelyje tautų ir valstybių jungimasis – neišvengiamas, objektyvus reiškinys. Bet jungimasis įgauna destruktyvumo alsavimą, jeigu jis grindžiamas dominuojančiu utilitarizmu (pragmatiniais išskaičiavimais). Jeigu antraeiliam, trečiaeiliam vaidmeniui paliekamas sakralumo dėmuo – tautų sukaupti dvasinės kultūros lobiai, jų atnaujinimas ir jų panaudojimas visuomenės ir ypač valstybės elgsenoje. Iš kur estetinėms, moralinėms nuostatoms semtis jėgų? Iš „laisvos rinkos“ siūlomos daiktų gausos ir šoumeno? Iš neoliberalizmo įkyriai peršamų suabsoliutintų laisvių (be akcento moralinėms priedermėms, atsakomybei už Visetą…)?
Kaip rodo žmonijos patirtis, vos ne pagrindinis atskirų sąjungų ir civilizacijų privalumas buvo (ir tebėra) tarpvalstybinių (tarpgentinių, tarpnacionalinių) konfliktų sprendimas, įtampų gesinimas, informacijos bei patirties sklaida. Betgi tik tam tikro masto socialinių trinčių ir įtampų dėka socialinis organizmas (nesvarbu kokio jisai būtų mastelio) esti gyvybingas, atsinaujinantis, atsisakantis to, kas jau esti per daug įprasta. Konservacija tolygi stagnacijai. Bet vėlgi, kartotė tam tikru mastu to, kas jau buvo, socialiniam karkasui suteikia stabilumo, atsparumo istorijos skersvėjams ir net taifūnams.
Regis, viskas turėtų būti atliekama su saiku. Tačiau ar tai įmanu, jeigu matome politikus užsisklendusius savajame ceche, o intelektualus gyvenančius kitame, paraleliniame? Jeigu įsivyrauja pragmatinis veiksmas be deramos jį vedžiojančios minties; be galimo gilesnio ir erdvesnio numatymo?
Visais laikais pasitaiko idealistų. Vienas iš mūsų gyvenamojo laikotarpio – Giscardas d’Estaingas, buvęs Prancūzijos prezidentu, o vėliau tapęs jo puoselėto Europos Konvento pirmininku. Sunkiu akmeniu man į širdį įkritę jo žodžiai: „Pasaulis nelaimingas. Jis nelaimingas ne tik todėl, kad nežino kur eina, bet ir dėl to, kad nejaučia, jog sužinojęs suprastų einąs katastrofos link…“[1]
Nenuslepiamu dramatizmu alsuoja ir mano šioje knygelėje dėstomos mintys. Priverstas atsiprašyti (ar kaip kitaip pastebėti) visada panašiais atvejais budinčius oponentus. Nematau nei prasmės, nei galimybių ką nors iš to, kas negrįžtamai dingo istorijos vingiuose, kas bus pasakojama apie protėvių tapatybę, siūlyti restauravimui. Tačiau kai ką pakoreguoti, patikslinti mūsų, t. y. lietuvių istorinį sąmoningumą – įmanu. Būtina! Būtina jau vien dėl to, kad pernelyg jau greitai išsivaikštome; tarsi pavasarinis sniegas tirpstame, išgaruojame. Pamiršdami, nebekreipdami deramo dėmesio į mus, kaip tautą maitinusias, o kai kur – kreivai nuaugusias, kitur ir kitokias atšakas išleidusias šaknis.
Tapatybės kontūrų medžioklė „kitu kampu“
Save, savo charakterį, savo elgsenos pliusus ir minusus aš galiu pažinti, suvokti tik bendraudamas su savo artimaisiais, su bendraamžiais, su bendradarbiais. Apskritai – su mane supančiu pasauliu. Būdamas tik savyje aš nematau savęs, negaliu tapti visaverčiu žmogumi.
Taip esti ir su tauta. Arba su politine nacija. Ji užgimsta, formuojasi, įsitvirtina, degraduoja ir išnyksta tik santykyje su „Kitu“. Tas kitas gali būti ne vien socialinis objektas, kaip antai, tautą supantys kaimynai, jų užmačios. Tas „Kitas“, kaip šiandien kad stebime, gali būti visiškai kitokios prigimties. Tam „Kitam“ mes privalome priskirti ne tik vadinamąją „laisvąją rinką“. Arba kad ir ją lydintį liberalųjį kosmopolitizmą, t. y. ideologizuotą bet kurio tautinio ir net nacionalinio tapatumo neigimą… Tam „Kitam“ mes drąsiai priskirkime ir šiuolaikines moderniausias informacijos sklaidos technologijas: kompiuterius, internetą, mobiliuosius telefonus… Tam „Kitam“ pasauliui priklauso visiems, visoms tautoms, žmonijai priklausančios, jas lydinčios grėsmės. Na kad ir klimato atšilimas, plintantis terorizmas, Dekalogo išsižadėjimas…
Nediskutuotinas klausimas: gyvename visą žmoniją jungiančios civilizacijos sąlygomis. Čia ne tik jau užsimintas stulbinančiais tempais ir ne mažiau stulbinančia jėga augantis informacinis laukas, praktiškai vos ne visus pasaulio gyventojus apraizgiusi informacinė tinklainė – toji nežinia kokius rezultatus ar stebuklus „iškrėsianti“ noosferos sudedamoji dalis. Kalbant apie „Kitą“, kuris keičia tautos tapatybę, mąstykime ne tik apie technologijų, prekių ar finansinių galių sklaidą. Mąstykime ir apie nebesuvaldomą žmonių masių: porasių ir rasių maišymąsi (judėjimą).
Jau tai, kas buvo pasakyta, rodo, jog pati tapatybės sąvoka tampa labai problematiška; supainiota, panaši į Gordijaus mazgą. Ir vis dėlto, ši sąvoka išlaiko pamatinę dominantę: kuo, kokiais bruožais socialinis subjektas (asmuo, grupė, tauta, na, kad ir Europa) skiriasi nuo kitų, apibūdinamų panašaus lygmens subjektų. Štai čia ir susimąstome apie jausenos ir mąstymo bruožus; apie tai, kokiomis pamatinėmis moralinėmis, pasaulėžiūrinėmis vertybėmis bei orientacijomis į ateitį pasižymi, iš „Kitų“ išsiskiria tas ar kitas socialinis subjektas.
Štai čia ir iškyla intriguojanti problema.
O jeigu, aplamai, į pasaulį, į vadinamąją geovartojamąją ar technoinformacinę civilizaciją pažvelgtume „kitu kampu“? Jeigu akcentuotume tai, kas priskiriama dvasinei (dar vadinamai idealiąja) kultūrai? Išpažįstamoms ir praktikuojamoms vertybėms bei įsitikinimams? Tiems reiškiniams, kurie, priešingai individualistiniam ir egocentristiniam pradui, formuoja holizmą, t. y. vidiniais, dvasiniais (subtiliais) ryšiais susaistytas žmonių bendruomenes? Ar ne būtent šitie „kitoniškumo“ reiškiniai prisideda prie na, kad ir šiandien užgimstančių konfliktų ir įtampų? Ar ne jie trukdo sąveikauti ten, kur, regis, sveikas protas diktuoja susitarimo būtinybę?
Taigi… Jeigu į pasaulį žvelgsime – atvirai sakysiu – išsivadavę iš materialistinio mąstymo pozicijų, bendras vaizdas iš karto kinta. Išryškėja paraleliai egzistuojančios mažiausiai kelios civilizacijos: Vakarų, arba krikščioniškoji; o Rytuose randame net tris, o gal ir keturias. Visų pirma tai islamiškoji, labiausiai būdinga arabų kraštams; budizmiškoji – apimanti Indiją ir už jos plytinčias kai kurias kitas šalis. Rytuose turime taip pat gana savitą, ilgą evoliucinį kelią praėjusią, savąją tapatybę skrupulingai bandančią išsaugoti Kiniją, gretimai gyvenančią Japoniją… Nesižvalgome Lotynų Amerikos bei Afrikos pusėn – galime pasiklysti. Visi čia suminėti kraštai ir į jų apibrėžtis įeinantys tautų bei valstybių konglomeratai (sociopolitiniai, sociokultūriniai junginiai) išsiskiria ne tik partikuliarumu (kitoniškumu) alsuojančiais bruožais. Bet kas šiandien ypač svarbu pabrėžti: matome jų pagrindu atsirandančią konkurenciją (o kartu ir bendrą socialinę evoliuciją skatinančias įtampas).
Visas šis minčių ir postulatų apie civilizacijas dėliojimo pasjansas man reikalingas tam, kad galėčiau drąsiau užsiminti ir kalbėti apie baltams (aisčiams), tarp jų – ir seniesiems lietuviams būdingais buvusius kultūrinės, dvasinės civilizacijos kontūrus ir jų likimą.
Senųjų lietuvių tapatybės kontūrai
Įsigilinkime, įsijauskime į lietuvių tautosaką, į neįtikėtinai turtingą dainyną, į jo lyriškumą. Pasklaidykime Lietuvių kalbos didįjį žodyną. Apie ką šie šaltiniai? Na o desertui – žvilgterėkime kad ir į žinyną „Pasaulio religijos“… Apie ką šie ir panašūs šaltiniai byloja? Ir kas čia labiausiai būtų pabrėžtina? Šiuo atveju neišvengiame laisvesnės filosofinės minties.
Tikėtina, labai tikėtina, kad aisčiai, senieji lietuviai visa savo dvasios pajauta ir praktine elgsena buvo suaugę su juos supančia Gamta. Jiems buvo savaip suprantamas ir Kosmosas, dangaus žvaigždynas, Sietyno alsavimas. Jų jausena buvo sufokusuota suvokti Dieviškąjį pradą. Manau, arti tiesos bus ir mintis (gal teiginys?), kad tą Pradą suvokė kaip visaapimančią Darną bei Gėrį ir praktiškąjį viso to siekį. Suvokė ir per nuolatinį Gamtos atsikartojimą, o kartu – kaip nuolatinį sakralumu alsuojantį kūrybos procesą. Štai kodėl pats darbas protėvių mąstyme ir elgsenoje buvo sakralizuotas (beje, tą bruožą labai gerai prisimenu dar iš savo vaikystės).
Dieviškąjį pradą protėviai suvokė esantį ne tiek „čia“, šitame apčiuopiamajame, regimajame pasaulyje, bet kaip transcendentinį, anapusinį, egzistuojantį už tikrovės rėmų, išsprūstantį iš žmogaus suvokimo galimybių. Natūralu, kad žemiškasis gyvenimas, nutįsusi jo grandinė judėjo su tam tikrais įtrūkiais, su pertrūkiais, kurie „neįsirašydavo“ į „aną“, transcendentinį, nematomą, bet nujaučiamą; negirdimą, bet tyloje su Gamta lyg ir labiau išryškėjantį vyksmą.
Išplitus sakralinės paskirties piliakalniams – gražioms, nedidukėms supiltoms ar nuo šlaitų atskirtoms ir nugludintoms kalvoms, dažnos, su Gamtos virsmais suderintos apeigos, jų kartotė buvo viena iš tų priemonių ar būdų, įtvirtinančių „šiapusinio“ ir „anapusinio“ pasaulių ryšį. Beje, tas ryšys buvo įprasminamas ir išlydint mirusįjį į Anapilį, į Dausas… Tarp gyvenimo ir mirties nebuvo tokio atotrūkio, kokį mes dabar išgyvename. Tai buvo tąsa, nulemta Būties Rato.
Aisčių, senųjų lietuvių būtyje bendravimas su „Kitu“ (nesavu) buvo suvokiamas kaip pertrūkis, bet neišvengiamas, apspręstas bendravimo su to „Kito“ pasauliu. Todėl ir pats susidūrimo faktas likdavo tik faktu, gal tik kraščiuku užkabindamas grandinę, jungiančią „šį“ ir „aną“, transcendencija alsavusį pasaulį.
Būties Ratas, įsuktas Dieviškojo prado, sukosi „čia“, žemiškajame gyvenime. O ten, transcendentiniame, alsavo Amžinybė, Begalybė ir Neįspėjama, tik krašteliu nujaučiama paslaptis. Todėl prie Amžinojo, prie Dieviškojo prado buvo derinamasi: papročiais ir tradicijomis, ritualinėmis apeigomis ir su atida bei atsakomybe elgiantis su Gamta, su žmogumi. Todėl ir žmogaus būtis tarsi savaime įgydavo transcendencijos požymių. Jie išreikšti ne tik tautosakoje, mus – vyresniųjų kartą pasiekusioje pasaulėjautoje, bendravime su kitais. Bet ir prakaito lašais aplašintuose darbuose, patirtame džiaugsme juos atlikus. Neišprievartauto, nepažeminto žemdirbio gyvenime darbas buvo suvokiamas būtent ne kitaip, o kaip Kūrėjo Kūrybos pratęsimas; kaip apeiga, įprasminanti buvimą čia, žemėje.
Beje, tokią manojo mąstymo kryptį papildo įspūdis, kurį išgyvenau stebėdamas savo uošvio elgseną. Tai buvo eilinis Žemaitijos bajorų palikuonis, bet išsaugojęs liaudies kultūros aristokratizmą.
Kalbėdamas apie senųjų lietuvių tapatybės kontūrus, negaliu pro šalį praeiti, skaitytojui nepateikęs kito, gal žymiai iškilesnio pavyzdžio.
Panašu, kad rusų kompozitoriui Igoriui Stravinskiui priskirtasis spektaklis „Amžinasis pavasaris“ – tai gamtojauta, dvasiniais išgyvenimais įprasminta Būties Rato inscenizacija. Anot Lietuvos kaime gyvenančio ir kuriančio slavų kilmės iškilaus tapytojo Anatolijaus Stiško (mane stebina jo enciklopedinis išprusimas!), minėto spektaklio siužetą, jo dvasią yra sumąstęs ir fragmentais pateikęs įžymusis rusų tapytojas ir mąstytojas Nikolajus Rerichas.
Jisai labai domėjosi ir lietuvių liaudies kultūra, jos dvasia. Tuo tikslu dar prieš pirmą pasaulinį karą lankėsi Lietuvoje. O ir muzikinį „Amžinojo pavasario“ įprasminimą buvo numatęs lietuvių kilmės kompozitoriui Rimskiui-Korsakovui. Šis užsakymą perleidęs savo mokiniui, talentingajam I. Stravinskiui, labiau įsijautusiam į amžių sandūroje įsivyravusias mene atsinaujinimo (modernizmo) nuotaikas. Tuometinių socialinių ir politinių sąlygų samplaika lėmė slaviškos dvasios spektaklyje alsavimą. Bet dabar jau įrodyta, kad slavai, kaip etnokultūrinė ir etnopolitinė padermė išryškėjo tik IV–V a. po Kristaus, labai ženklią dalį ne tik materialinės, bet ir etnodvasinės kultūros (ypač Kijevo Rusios teritorijoje) perėmę iš aisčiais-baltais įvardinamų autochtonų.
Istorijos Ratas, sukamas dar ir geopolitikos srovių, nepripažįsta sentimentų. Tam tikra klastotės norma gali būti įtvirtinama kaip gryna, nenuginčijama tiesa (bet perkelta jau į kitą erdvę).
Tikėtina… Vakarų Europa gyveno apraizgyta ankstyvųjų viduramžių dogmomis, scholastika ir, ko gero, Romos imperijos geopolitiniais interesais suprimityvintu Kristaus mokymu. Mūsų protėviai ir jų giminaičiai siekė gyventi vadovaudamiesi iš savo protėvių paveldėta pasaulėvaizdžio tradicija, kurioje Dvasinės Darnos imperatyvas užėmė ypatingą vietą.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.
