Dviguba pilietybė. Panacėja nuo visų ligų. Bus dviguba pilietybė – nereikės nei daugiau vaikų gimdyti, nei geriau (kaip Anglijoj, Amerikoj) gyventi, ir lietuvių tauta išliks, nemažės, klestės. Reikia tik dvigubos pilietybės – visa kita susitvarkys savaime.
O iš tiesų, mano supratimu, lietuvių tautai bus suduotas mirtinas smūgis. Nereikės nei Putino okupacijos, nei globalistų pastangų Lietuvą (žinoma, ir kitas mažas valstybes) valdyti iš Briuselio, gal Berlyno, gal Londono arba Vašingtono.
Lietuviškiems liberalams atsibodo laukti, kol viską liberalizuos socialdemokratai arba konservatoriai, iš esmės irgi liberalai, tik atsargesni, lėtapėdžiai.
Niekas nedrįsta sakyti, kad dvigubos pilietybės nereikia, kad ji pražūtinga, jokių tautos nykimo problemų neišspręs. Artėja Seimo rinkimai, ir kokie aštuoni šimtai tūkstančių potencialių rinkėjų, gyvenančių ne Lietuvoje, bet vis dar save laikančių lietuviais ir turinčių balso teisę, galinčių balsuoti, yra nemenka paspirtis bet kuriai partijai.
Emigrantų balsais Lietuvos liberalai tikisi dar labiau padidinti didėjančius savo partijos reitingus. O dvigubos pilietybės pasekmės jų visai nejaudina – svarbiausia laimėti rinkimus.
Politikai nieko nedaro, beveik net nekalba, kaip kitomis priemonėmis sustabdyti lietuvių tautos nykimą. Kitas priemones įgyvendinti reikia ir pastangų, ir laiko, o dvigubą pilietybę galima įteisinti per pusantrų metų.
Žinoma, gerai pasistengus, priėmus klastingus įstatymus, visiems sutartinai suokiant apie dvigubos pilietybės būtinumą ir neišvengiamumą. Tačiau net ir tokios pastangos negarantuoja, kad referendumas įvyks, o jeigu įvyks – kad jo rezultatai bus palankūs bėgliams iš Lietuvos ir referendumo organizatoriams.
Reikia keisti referendumo įstatymą, reikia visokiais būdais pataikauti tiems, kuriems ir Lietuva, ir lietuvių tauta – kaip šuniui penkta koja. Nesakau, kad tokie – visi. Jokiu būdu, bet tokių – dauguma. Ta dauguma, žinoma, mielai pasinaudos dvigubos pilietybės privalumais, tačiau Lietuvai nuo to geriau nebus. Jiems – taip, tik ne Lietuvai, ne tiems, kurie Tėvynėje per vargus, per kančias savo darbu, savo buvimu priešinasi ir Rusijos propagandiniam puolimui, ir globalizmo pastangoms mus išnaikinti be pėdsakų.
Taip, išvykėliai dar siunčia eurus, dolerius Lietuvoje likusiems savo vaikams, savo tėvams… Ir tai reikia vertinti kaip didelį jų nuopelną?! Turėdami dvigubą pilietybę, jie labiau mylės motinoms, senelėms paliktus savo vaikus, keliančius daug psichologinių, net kriminalinių problemų?
Didžioji dalis emigravusiųjų – jau praradimas, kurio nekompensuosi jokiomis dvigubomis pilietybėmis, nesusigrąžinsi, nepriviliosi jokiais skanėstais. Juo labiau – jų anglijose gimusių vaikų. Išimčių, žinoma, buvo ir bus, deja, išimtys tik patvirtina taisyklę.
Iš Lietuvos išvažiavo dvi didelės grupės: tie, kuriuos išginė bedarbystė, skurdas; daugelis iš jų baisiausiais žodžiais keikia tėvynę (ne valdžią, ne konkrečius skriaudėjus – Lietuvą). Ne su vienu apie tai esu kalbėjęs, tokių yra ir mano giminėje. Jie jau išdidžiai žiūri į mus, šitoj vargo šaly pasilikusius kvailelius. Pramokę angliškai, o mes – tik ruskai suprantame. Mes atsilikę, nematę svieto. Jie vengia kalbėti apie savo darbus, neprestižinius, nešvarius, bet, kaip sakoma, pinigas nekvepia. Šitoje grupėje yra ir jautrių žmonių, kurie ir pyksta, ir ilgisi Tėvynės, gimtinės, artimųjų. Sugrįžtų, bet darbo nėra, niekas jų čia nelaukia.
Kita didelė grupė išvažiavo ne dėl skurdo. Lietuvos universitetai jų nedomina, jiems reikia aukšto skrydžio – Sorbonos, Harvardo. Mokykloje jie nieko nėra girdėję apie patriotizmą, pareigą Tėvynei, todėl tokie niekai jiems nerūpi.
Ir vieni, ir kiti dvigubą pilietybę priims kaip Tėvynės maldavimą: būkite geručiai, nepamirškite manęs, kai kada aplankykite, dantis pigiau susitaisykite, daugiau iš jūsų nieko neprašau ir nereikalauju. Jeigu reikės, mane gins tie kvaileliai, kurie nenorėjo ar negaliėjo manęs palikti.
Reikėtų ne dvigubą pilietybę( pažeidžiant arba apeinant Konstituciją) bėgliams suteikti, o aiškiai jiems pasakyti: galite negrįžti, jeigu galite, mes išsiversime ir be jūsų. Įsileisime pusę milijono ukrainiečių, pusę milijono atsivešime juodukų, nenuskendusių jūroje ir pasiekusių Italijos krantus. Štai ir užpildyta niša. Blaškykitės po pasaulį, būkite nei šis, nei tas, o mes labai pagerinsime genofondą, įliesime naujo kraujo.
Juk ir taip blogai, ir taip negerai. Argi galima atsilaikyti prieš tuos, kurie šimtus metų buvo laisvi (kaip prancūzai, anglai)? Turėjo būti kažkoks pereinamasis laikotarpis. Meškos paslaugą padarė mums tos turtingosios valstybės staiga atverdamos sienas. Savanaudiškai pasielgė, nes jiems reikėjo ir reikia šlavėjų, slaugių, juodadarbių, jiems reikia ir kvalifikuotų gydytojų, inžinierių. Jiems nerūpi, kad mes iškankinti ir negalime atsispirti, kaip prie ruso sakydavom, ilgesnio rublio vilionėm.
2015.05.07; 16:26
