Vienu iš svarbesniųjų praėjusios savaitės įvykių reikėtų laikyti diskusiją, surengtą Ritos Miliūtės vadovaujamoje LRT diskusijų laidoje “Teisė žinoti”.
Tąsyk audringai ginčytasi dėl vadinamosios „teismų neliečiamybės“ ar „nepriklausomybės“ keliamų problemų.
Ką reikėtų daryti, jei visuomenei tampa nebesuprantami teismo sprendimai, jei visuomenė pradeda abejoti verdiktą paskelbusio teisėjo kompetencija arba sąžiningumu?
Laidoje dalyvavo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, VU Viešosios teisės katedros vedėjas Egidijus Kūris ir Apeliacinio teismo Civilinių bylų teisėjas Vigintas Višinskis. Pirmieji du teisės specialistai ypač aršiai gynė teismų neliečiamybės principus, esą teismų neliečiamybė privalėtų būti vos ne absoliutus dalykas. Tuo tarpu laidoje dalyvavęs parlamentaras Gintaras Songaila pateikė plačiajai visuomenei labiau suprantamą poziciją: dėl abejones sukėlusių sprendimų tiek teisėjams, tiek juos skiriančioms institucijoms derėtų bent jau pasiaiškinti.
Minėtoje laidoje besiginčijančiųjų jėgos buvo akivaizdžiai nelygios. Teismų kompetencija ir sąžiningumu išdrįsusį suabejoti Seimo narį aršiai puolė net du teisės specialistai – G.Kryževičius ir E.Kūris. O ir laidos vedėja ne visuomet sugebėdavo išlaikyti nešališkumo principą. Nepaisant akis badančių tendencingumų parlamentaro G.Songailos pozicija, mūsų nuomone, buvo suprantamesnė, aiškesnė, įtikinamesnė.
Su parlamentaru tautininku Gintaru SONGAILA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Ritos Miliūtės vadovaujamoje laidoje “Teisė žinoti” Jums teko nelengva dalia. Privalėjote atlaikyti net trijų teisėjų spaudimą. Jėgos buvo nelygios: trys – prieš vieną.
Na, Apeliacinio teismo atstovas, mano supratimu, buvo neutralus. Tad reikėtų sakyti, kad santykis buvo kiek kitoks: du – prieš vieną. Tačiau didžiausias tos laidos trūkumas buvo visai kitas. Liūdna, apmaudu, apgailėtina, kad tąsyk nenagrinėjome susidariusios problemos “iš esmės”. Juk pagrindinė dilema – skubus teismo sprendimo vykdymas. Nei vienas Civilinio procesio kodekso 282 straipsnyje nurodytas konkretus atvejis, kai privalomai taikomas neįsiteisėjusio sprendimo vykdymo skubumas, netinka šiam sprendimui. O Civilinio proceso kodekso 283-asis straipsnis numato tik du apibendrintai suformuluotus ypatingus atvejus, kada teismo sprendimas gali būti vykdomas skubiai.
Pirmasis atvejis: teismo sprendimą įgyvendinti būtina kuo greičiau, jei esama grėsmės, jog vėliau jo išvis nebus galima įvykdyti. Vadovaujantis sveiku protu aišku, kad Drąsiaus Kedžio dukrelę perduoti biologinei motinai, jei bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, bus galima ir po dviejų savaičių, ir po dviejų mėnesių, ir po pusmečio. Tad šiuo konkrečiu atveju teisėjo skubėjimas – tikrai nesuprantamas.
Antrasis atvejis: teismo sprendimą būtina įgyvendinti kuo greičiau, nes egzistuoja pavojus, jog vėliau bus padaryta nebepataisoma žala išieškotojui, tai yra – motinai Laimutei Stankūnaitei. Tačiau ir šia aplinkybe teisėjas negalėjo pasiremti. Vadovaujantis sveiku protu, jokia žala neįmanoma, net jei mergaitė motinai nebus perduota ir po dvidešimt savaičių, kitu atveju, kaip tokia padėtis – vaiko gyvenimas dabartinėje aplinkoje, jeigu ji tokia žalinga, buvo įmanomas daugiau kaip du metus?. Bent aš galimos žalos čia neįžvelgiu, nes jokių tai pagrindžiančių duomenų nėra. Vaikas su motina negyvena jau trejus metus, beje, gyvenamoji vieta buvo nustatyta ne su motina jos pačios valia. Tad kokią milžinišką žalą teisėjas turėjo omenyje, jei vaikas tuoj pat nebus išplėštas iš jo gyvenamosios aplinkos?
Mano pozicija kategoriška. Tokių atvejų iš viso negali būti. Teisėjas priima daug abejonių visuomenei sukėlusį sprendimą, bet nei jis, nei apylinkės teismo atstovai viešai savo motyvų nepaaiškina. Kas tai – nesusipratimas, provokacija, įsitikinimas, jog viskas galima ir leistina?
Gal gi Lietuvos teisėjų korpusas ėmė manyti, jog įgijo “neliečiamųjų kastos statusą”, kad be pasekmių savo uždaruose kabinetuose gali priimti kokius tik nori sprendimus? Gal gi mūsų teisėsauga pasijuto esanti aukščiau net už valstybę? Suprask, jokios atsakomybės, jokio skaidrumo, jokios kontrolės. Absoliuti laisvė.
Toks įspūdis gali susidaryti. Esama požymių, kad šiuo konkrečiu atveju ieškota ne teisingumo, o vykdytas kažkoks planas. Jeigu kas nors mano, jog dabar jau užteks vien to, kad aukštesnės instancijos teismas panaikintų arba nepanaikintų Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimą, – labai klysta. Šitų žingsnių, ieškant išeičių iš susidariusios keblios situacijos, dabar jau bus per maža. Ko gero, reikės specialaus tyrimo. O jei tokiam tyrimui reikalingų teisinių instrumentų dar nėra, siūlysiu tai svarstyti Seime.
Ši byla yra visos Lietuvos dėmesio lauke. Tikrai nepavyks prisidengti formalumais. Taip, motinai oficialiai nepareikšti jokie įtarimai ir kaltinimai. Bet nereikia pamiršti visai Lietuvai žinomų mamai adresuotų vaiko priekaištų ir paliudytų tvirkinimo faktų. Galų gale egzistuoja specialistų išvada, kad vaikas negalėjo išsigalvoti ar susigalvoti tokių dalykų, kuriuos papasakojo medikams. Mėginimas ignoruoti šiuos faktus ir trejetą metų vilkinti bylos nagrinėjimą, apsimesti, jog čia nieko įtartino nėra, esą vaiką kaip kokį daiktą galima kuo greičiau atiduoti į nežinomą ir galimai pavojingą aplinką, – sveiku protu nesuvokiamas dalykas.
Mes nežinome, nei kur gyvena mergaitės motina, nei kur dirba, ką veikia, kodėl saugoma? Nejaugi šie klausimai nėra svarbūs?
Būtent. Neaišku, kur iš tiesų gyvena mergaitės motina. Nežinome, kur ji dirba, ar dirba, kodėl vis dar saugoma. Netirti šių aplinkybių ir mažametį vaiką kuo skubiau atiduoti į šią nežinią, – absurdas. Susipažinęs su teismo sprendimo tekstu, radau tik vienintelį argumentą – kadangi motinai skirta speciali valstybės apsauga, tai valstybė pasirūpins ir vaiko gyvenamąja vieta. Tačiau tai reiškia, kad motina pati savarankiškai šiuo metu vaikui negali užtikrinti saugios aplinkos, o kaip tik tą teismas turėtų ištirti ir konstatuoti. Manau, tai kaip tik yra aplinkybė, kuri priešingai nei mano teisėjas, neleidžia skubiai perduoti vaiko.
O jeigu sąlygos pasikeis ir valstybė nebeskirs apsaugos? Pagaliau ar teisėjui nebuvo svarbu pasiaiškinti, kaip Lietuvos kriminalinė policija supranta saugią vaikui aplinką ir kaip ją garantuos? Taigi būtinas specialus tyrimas, kurio metu būtų ieškoma atsakymų į iškilusius klausimus. Ir aš esu įsitikinęs, kad toks tyrimas būtinai bus. Čia įmanomos diskusijos tik dėl juridinių niuansų – kaip teisiškai nepriekaištingai atlikti išsamų patikrinimą. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad Lietuvos teisinė sistema užsidariusi savo kiaute ir nusisukusi nuo visuomenės. Tuos pačius priekaištus galima taikyti ir Lietuvos prokuratūrai. Pernelyg dažnai ignoruojami elementariausi blaivaus proto argumentai, nepateikiami atsakymai ir paaiškinimai dėl svarbių visuomenei žinomų faktų. .
Jeigu viena iš procesų šalių iškelia klausimą, ar buvo, o jei nebuvo – tai kodėl, specialistų išvada dėl būsimosios mergaitės gyvenamosios vietos, į jį būtina atsakyti. Reikia aiškiai, suprantamai atsakyti: buvo ar nebuvo atliktas tyrimas dėl būsimosios gyvenamosios vietos. Nejaugi taip keblu ištarti žodžius “buvo” arba “nebuvo”. O jei teisėjas nepasidomėjo, kokiomis sąlygomis gyvens motinos globai atiduodama mergaitė, tai kokią nuomonę galime susidaryti apie tokį teisėją? Kad tas teisėjas – principingas, sąžiningas, kruopštus ir atidus? Ar galima ginti teisėją, kuris liepia skubiai perduoti vaiką į nežinia kokią aplinką, remdamasis vien teigimu, kad vaiką, kartu su motina saugos valstybė?
Arba kas gali pakenkti tokiam teisėjui? Jis pats sau pakenkė. Ar Seimo nariai savo pareiškimais gali pakeisti bylos faktines aplinkybes? Mes tik paprašėme išsiaiškinti, ar mūsų nuogastavimai – pagrįsti. Seimo nariai neturi galimybės išsamiai susipažinti su bylos medžiaga. Bet juk kažkas privalo atsakyti – egzistuoja ar neegzistuoja išvada dėl gyvenamosios vietos nustatymo? O jei neegzistuoja, tai kodėl? Ir viskas. Ir būtų bent kiek ramiau. Būtų ramiau, jei būtų pateikta ir informacija, kaip teisėjas vykdė Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį, kuris numato, kad vaikas turi teisę būti išklausytas teismo posėdyje, jei byla susijusi su juo.
Be to, neužmirškime, jog ši byla pareikalavo labai daug aukų. Tiek daug aukų, o teisėsauga nepasistūmėjo į priekį aiškindamasi, kas čia kaltas, o kas – teisus. Toks prokuratūros neveiklumas nesuvokiamas. Tik Aukščiausiasis Teismas privertė tęsti tyrimą. Skaitant Kėdainių apylinkės teisėjo sprendimą pastebėjau, kad teisėjas visiškai atsiribojo nuo faktinių baudžiamosios bylos, susijusios su galimu vaiko tvirkinimu, kai jis buvo motinos žinioje, aplinkybių.
Kaip vertinate ponų Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Kūrio tvirtinimus, esą visuomenei negalima kritikuoti teismų sprendimų. Esą teismų verdiktus kritikuoti ir analizuoti gali tik teisininkai, nes tik jie vieni supranta, kas ir kaip.
Aš tvirtinčiau priešingai. Teismus ne tik galima, bet ir būtina kritikuoti. Nesuprantu, kaip galima laikytis nuostatos, kokios laikosi minėti teisininkai. Bet kokia kritika ar nuomonės pareiškimas, kartais gal ir nežinant visų faktinių aplinkybių ir egzistuojant įvairioms išlygoms, – sveikintinas dalykas. Juk viešai išguldyta nuomonė, tegul ir kritiška, negali pakenkti tiesai. Tiesa arba yra, arba jos nėra. Jeigu teismas turi galimybę ir sąlygas nustatyti tiesą, tai jokia kritika ir jokie komentarai nesutrukdys.
Tik diktatoriškose valstybėse draudžiama kritikuoti teisėjus, teismų sprendimus, teisinę sąrangą…
Mano supratimu, toji laida puikiai atskleidė mūsų silpnąją pusę – išlikusį sovietinį paveldą. Lietuvoje vis dar esama žmonių, kurie atstovauja teisėsaugą remdamiesi sovietinių laikų principais. Tokių žmonių mes neturėtume smerkti – jie taip išmokyti, jie taip įpratę. Kitaip jie nesugeba, nemoka dirbti. Jų nuostatų nebepakeisi, jei jie patys nenori keistis. Tik keista, kai tokias nuostatas perima ir jaunesnioji karta…
Demokratinėje valstybėje negali būti draudžiamų temų. Demokratinėje valstybėje visas temas gvildenti – galima, leistina, būtina.
Įdomu, o jei mes girtume teismus, tai toks elgesys irgi būtų traktuojamas kaip bandymas įtakoti teisėjų sprendimus? Vadovaujantis jų logika, – taip.
Laidoje nuolat buvo peršama nuomonė, esą teismų sprendimus gali komentuoti tik teisininkai. O štai Seimo narys – negali vertinti. Susiklosto paradoksali situacija: teisėjai turi teisę vertinti visus ir viską, o teisėjų – niekas ir niekada.
Bet juk niekas neginčija fakto, kad teismo sprendimas – tai tik teisėjo reikalas. Niekas kitas, tik teisėjas priima sprendimą. Kas tokią taisyklę kvestionuoja? Juk ne žurnalistas ir ne Seimo narys teisia. Teisia tik teisėjas. Visuomenei nesuteikta privilegija teisti. Visuomenei palikta galimybė turėti savo nuomonę. Niekaip nesuvokiu, kaip galima piktintis visuomene, kuri susidaro nuomonę apie teisėjų skelbiamus verdiktus, juos komentuoja, vertina? Bandymas uždrausti žurnalistams, politikams, visuomenininkams vertinti teismų sprendimus – visiškas nesusipratimas. Taip tvirtinantys turėtų atsipeikėti.
Laidoje užsiminta ir apie galimą spaudimą teisėjams. Mano pozicija tokia: jei esi silpnų nervų, jei baiminiesi kritikos, jei kiekvieną komentarą traktuoji kaip grubų kišimąsi į teismų darbą, – tada rinkis kitą profesiją.
Na, čia įžvelgiu vieną niuansą. Spaudimu teismui galima laikyti kritiką tų pareigūnų, nuo kurių priklauso teisėjo likimas. Pavyzdžiui, jeigu kritišką nuomonę pareikštų Prezidentė, būtų galima įtarti, jog teisėjams daromas spaudimas. Nes nuo prezidentės priklauso, ar bus teisininkui leista dirbti teisme. Prezidentė teoriškai gali keršyti, jei kritikuojamas teisėjas neatsižvelgtų į jos nuomonę.
O Seimo nariai tokios galios tikrai neturi. Beje, Strasbūro žmogaus teisių teismas yra išaiškinęs, kokių pareigūnų nuomonė traktuojama kaip pastangos paveikti teismo darbą. Lietuvos Seimo nariai neskiria nei apylinkių, nei apygardų teismų teisėjų. Tad kaip galima sakyti, kad mes, parlamentarai, bandome įtakoti teisėjus. O jei bet kokia kritiška nuomonė teisėją išmuša iš pusiausvyros, toks teisėjas tikrai turėtų keisti profesiją.
Beje, jei mūsų įtarimai dėl teisėjo V.Kondratjevo sprendimo pasitvirtintų, tai juk ne mūsų kritika lems minėto lietuviškosios Temidės tarno likimą. Mes jo negalime nei atleisti iš užimamų pareigų, nei menkiausio papeikimo įrašyti į jo bylą. Jo spendimą, žinoma, vertins aukštesnės instancijos teismas. Tačiau aš kartoju: šiuo konkrečiu atveju to jau tikriausiai nebeužteks. Mergaitės likimas turi akivaizdžių viešojo intereso požymių. Tai – ne vien šios konkrečios mergaitės likimas, bet tai ir garantijų dėl kiekvieno Lietuvos vaiko likimo klausimas Čia galimai pažeista, ir gal net šiurkščiai pažeista, Vaiko teisių konvencija. Jei pasitvirtins faktas, kad minėtas teisėjas iki galo neatliko savo pareigos ir jam nebus keliama net drausminė nuobauda, toks atvejis bylotų apie šlubuojančią teismų savivaldą.
Tokiu atveju aš siūlysiu įstatymo pataisas, numatančias, ką daryti, jei teisėjas prasižengė, o teisėjų savivalda jo nebaudžia. Naujasis įstatymas turėtų numatyti prasižengusių teisėjų atsakomybę ir tais atvejais, jei neveiktų teisėjų savivalda.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Seimo narys tautininkas Gintaras Songaila.
20112.01.09
