Stengiuose nepraleisti nė vienos pirmadieniais per LRT transliuojamų diskusijų “Tarp Rytų ir Vakarų”. Taip nutiko ir vasario 22-ąją. Tądien itin atidžiai klausiausi LRT laidos, kuriai vadovavo žurnalistas Rimgaudas Geleževičius. Mat pati tema buvo verta išskirtinio dėmesio. Kas gali būti įdomiau ir prasmingiau už domėjimąsi sudėtingais Rusijos – Lietuvos tarpusavio santykiais?! Negaliu sakyti, jog laida buvo neįdomi. Rimgaudas Geleževičius su politologais Nerijumi Maliukevičiumi, Kęstučiu Girniumi ir Vilniaus Universiteto profesoriumi Povilu Gyliu ginčijosi, ar mandagus, korektiškas Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo laiškas mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei byloja apie atšylančius Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius. Laidos vedėjas R.Geleževičius pripažino, jog “esama svarbių slinkčių Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykiuose, kurie buvo sudėtingi visą nepriklausomybės laikotarpį, o pastaraisiais metais – net smarkokai atvėso”. Laidos vedėjas teiravosi: ar naujosios tendencijos – realios, ilgalaikės?
Išties svarbu išsiaiškinti, ar tikrai, o jei – taip, tai kodėl, Rusija keičia savo neigiamą nusistatymą mūsų atžvilgiu. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Lietuvai nesvarbu, atvažiuos ar neatvažiuos į Kovo 11-osios iškilmes Rusijos vadovas. O jei ir neatvažiuos, tai vis dėlto kaip ir kokiu tonu argumentuos savo neatvykimą. Ypač džiugu, jog visi “Tarp Rytų ir Vakarų” laidos dalyviai bandė išsiaiškinti, ar Lietuva turi susikūrusi ilgalaikį planą, kaip jai derėtų konstruoti savo santykius su Rusija tiek įvykiams pakrypus blogąja, tiek gerąja kryptimi. Negaliu tvirtinti, esą laidos dalyviai nepasakė nieko naujo, įsimintino, originalaus. Taip pat susidariau įspūdį, jog laidos vedėjas R.Geleževičius nenuslėpė nė vieno kritinio laiško, atkeliavusio tiesioginės transliacijos metu, netrukdė reikšti kritinių nuostatų ir į laidą paskambinusiems klausytojams.
Ir vis dėlto vasario 22-osios laidą pavadinčiau tendencinga. Į LRT studiją pakviesti svečiai dėstė maždaug tas pačias arba labai panašias nuostatas. Žinoma, pavadinti juos “prorusiškais” ar “užkietėjusiais rusofilais” būtų ne tik nekorektiška, bet ir – netikslu, paviršutiniška. Ir vis dėlto drįstu manyti, jog visų jų pozicija turi nemažai panašumų: Lietuva yra maža, neįtakinga valstybė, todėl oficialusis Vilnius turėtų daryti didesnių nuolaidų Rusijai, labiau įsiklausyti į Rusijos užgaidas ir mažiau Rusiją kritikuoti dėl agresyvių veiksmų, demokratijos stokos ar žmogaus teisių pažeidimų. Tokios užslėptos nuotaikos tądien vyravo. Visi trys laidos dalyviai akcentavo pragmatiškų santykių su Rusija svarbą, tačiau nė vienas iš jų nepatikslino, ką iš tikrųjų turi omenyje, nuolat kaip burtažodį kartodamas ir kartodamas sąvoką “pragmatiški santykiai”.
Tik iš kai kurių užuominų buvo galima susidaryti įspūdį, jog Lietuva turėtų tenkinti vos ne visas Kremliaus užgaidas, tada mes, suprask, gausime ir pigesnių dujų, ir pigesnės naftos, tada ir mūsų vežėjai nestrigs pasienio su Rusija punktuose. O kad Rusija mainais už palankesnes sąlygas įsigijant dujas ar naftą iš mūsų reikalauja tapti ištikima jos satelite ar net jos provincija, – nei politologai N.Maliukevičius, K.Girnius, nei tuo labiau prof. P.Gylys neužsiminė. Tiesa, prof. P.Gylys nuolat kartojo, esą Lietuva visais atvejais privalo rūpintis tik savais pragmatiniais interesais. Bet kiti jo pasisakymai bei užuominos leido susidaryti nuomonę, esą Lietuva elgsis pragmatiškai tik tuomet, kai atsiklaups prieš Kremlių ant kelių.
Tad pirmąjį savo klausimą skiriu “Tarp Rytų ir Vakarų” vedėjui R.Geleževičiui: kodėl į LRT laidą išskirtinai svarbia tema jis pasikvietė išimtinai vienos politinės pakraipos atstovus? Nejaugi R.Geleževičius nežinojo, neįtarė, nenujautė, jog visi šie trys svečiai pūs tą pačią dūdą, nenaudingą būtent “kietosios pozicijos kalbantis su Rusija” šalininkams? Mano supratimu, tokių akibrokštų visuomeniniam transliuotojui nederėtų daryti. Esu įsitikinęs, jog būtent šioje laidoje turėjo dalyvauti bent vienas politikas, istorikas ar politologas, manantis, jog Rusija išlieka tokia pat imperija, kaip ir buvusi Sovietų Sąjunga, todėl didelių draugysčių iš tokios valstybės nėra ko tikėtis. Juk galėjo pasikviesti, pavyzdžiui, prof. Vytautą Landsbergį, kurį viena į laidą nuolat skambinanti moteriškė pavadino “paranojiku”.
Arba galėjo pasikviesti dabartinį užsienio reikalų ministrą Audronį Ažubalį, kuris ne sykį, dar iki tapdamas mūsų diplomatijos vadovu, viešai ir įtikinamai aiškino, kodėl Lietuva dėl prastų santykių su Kremliumi mažiausiai kalta. Man dabar būtų sunku tiksliai pacituoti vienoje televizijos laidoje išsakytas A.Ažubalio mintis, todėl jo nuomonę apibendrinu savais žodžiais: “Lietuvos ir Rusijos santykiai pašliję tik todėl, kad dabartinė Kremliaus vadovybė tiesiog nenori gerų santykių su Lietuva”. Tuo metu dar Lietuvos URM vadovu nebuvęs parlamentaras A.Ažubalis pateikė pavyzdžių, kiek kartų oficialusis Vilnius bandė ieškoti susitikimų su Kremliaus valdininkais, bet dešimtys ir net šimtai Lietuvos iniciatyvų likdavo neišgirstos. Tad išvada viena: Rusijai nereikia gerų santykių su nepriklausoma, demokratine, NATO ir Europos Sąjungai priklausančia Lietuva. Kremliui reikia tik Lietuvos nuolankumo ir lojalumo. Štai tada tikrai turėsime gerus santykius su Rusija. Bet juk tokiu atveju Lietuva jau nebebus Lietuva, tokiu atveji ji jau taps sumaniai į NATO ir ES integruota Rusijos provincija.
Net neabejoju, jog vasario 22-osios R.Geleževičiaus laida būtų buvusi žymiai dinamiškesnė, jei joje dalyvautų kas nors ir iš vadinamųjų rusofobų. Štai palyginkime LRT laidą “Tarp Rytų ir Vakarų” su per RTVi kanalą transliuojamomis laidomis “Osoboje mnenije”. “Osoboje mnenije” sukurta visai pagal kitą principą nei daugelis lietuviškų diskusijų. Laidoje “Osoboje mnenije” visi ginčijasi. Ginčijasi iš tikrųjų, ginčijasi nuoširdžiai, ginčijasi dėl esminių dalykų. Ten niekas nebijo parodyti, jog turi išskirtinę poziciją, ten žurnalistai nevengia pašnekovams pateikti nepatogių klausimų. Į tas RTVi laidas ateinama ginčytis, o ne nuobodžiai postringauti, pavyzdžiui, dėl “pragmatiškų santykių”.
O mūsų vasario 22-osios laida “Tarp Rytų ir Vakarų” – be aštrių kampų. Bet su gausiomis demagogijos priemaišomis. Štai prof. P.Gylys tvirtina, esą kadaise ir Vokietijos bei Prancūzijos ar Prancūzijos – Didžiosios Britanijos tarpusavio santykiai buvo pašliję, nes šios valstybės tarpusavyje kariavo ne vieną šimtmetį. Bet šiandien Berlynas, Londonas ir Paryžius, suprask, sugebėjo pamiršti abipusias skriaudas ir vardan pragmatizmo pajėgė susibičiuliauti kuriant bendrąją Europą. “Tad kodėl ir Lietuva negalėtų eiti tokiu keliu, bendraudama su Kremliumi?”, – gūžčiojo pečiais buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras. Iš jo tono ir povyzos buvo galima suprasti, esą dėl blogų santykių su Rusija kalčiausias lietuviškas nenoras atleisti buvusias skriaudas, nesugebėjimas atsikratyti praeities steorotipų, nesugebėjimas žvelgti į ateitį.
Bet juk ši prof. P.Gylio nuostata – neteisinga, klaidinanti. Nejaugi save pirmuoju nepriklausomos Lietuvos profesoriumi tituluojantis P.Gylys nemato esminio skirtumo tarp šiandieninės Vokietijos ir Rusijos? Vokietija prisipažino buvusi kalta dėl pradėto Antrojo pasaulinio karo. Vokietija pasmerkė fašizmą pačiu aukščiausiu lygiu, Vokietija atsiprašė visų savo aukų, kai kurioms hitlerizmo aukoms ji iki gyvos galvos moka net kompensacijas už priverstinius darbus, kankinimus, artimųjų žūtis. Galų gale oficialusis Berlynas griežtai baudžia visus, kurie liaupsina Hitlerį. Galų gale oficialusis Berlynas draudžia savo šalyje statyti paminklus Hitleriui. Be kita ko, šiandien Vokietija nėra nieko užpuolusi. Nei Čečėnijos, nei Gruzijos. O Rusija, skirtingai nei Vokietija, neįvykdė nė vienos iš šių nuostatų. Šiandieninė Rusija ne tik kad nieko neatsiprašė, bet net nesugebėjo nuversti visų Stalino paminklų savo miestuose. Tad kaip atleisti tam, kuris net simboliškai neketina tavęs atsiprašyti už tau padarytas milžiniškas skriaudas? Man regis, tokius skirtumus tarp šiandieninės Vokietijos ir šiandieninės Rusijos profesoriaus rango žmogus turėtų matyti, jei, žinoma, jis ieško tiesos.
Prof. P.Gylys laidoje tvirtino, esą “mūsų valdžia su Rusijos vadovais nebuvo susitikusi pastaruosius devynerius metus, o su Baltarusijos diktatoriumi – net 11 metų”, esą “Vakarų Europos santykiai su Rusija taip pat ne visur ir visada yra geri, bet su Rusija vakariečiai vis tiek bendrauja, derasi, ginčijasi”, esą “mūsų santykiai su Rusija turi būti grįsti Lietuvos nacionalinių interesų gynimo principais, o ne sąvokomis “rusofobija” ar “rusofilija”. Pasak prof. P.Gylio, mes “privalome suvokti interesų sistemą, kurią mes, deja, kartais suplėšome į atskirus gabalus ir bandome nagrinėti atskirai: vežėjai – atskirai, naftotiekis – atskirai, mūsų retorika – vėl atskirai”. O juk visi šie dalykai labai susiję. Prof. P.Gylys laidoje įrodinėjo: “bloga retorika – blogi tiekimai ir blogi vežėjų reikalai”. Prastiems Rusijos ir Lietuvos santykiams, pasak buvusios užsienio reikalų šefo, “kenkia ir draugiškų asmeninių santykių nebuvimas”.
Žinoma, tokiose išvadose esama daug karčios tiesos. Negali taip būti, jog viena pusė – absoliučiai kalta, o kita – šventesnė ir už patį Popiežių. Ir vis dėlto nė vienas vasario 22-osios laidos dalyvis net nebandė analizuoti oponentų nuostatų, esą tarp Lietuvos ir Rusijos nėra gerų santykių tik todėl, kad agresyvusis Kremlius bičiuliautis būtent su nepriklausoma Lietuva nenori, o mes nesugebame Rusijos priverst bent jau pragmatiškai su mumis bendradarbiauti. Tiksliau sakant, būdami NATO ir ES nariais mes nesugebame pasinaudoti Vakarų pagalba, verčiant Rusiją su mumis bendradarbiauti lygiaverčiais pagrindais.
Toje R.Geleževičiaus laidoje taip pat neakcentuota ir dar viena svarbi dilema: kodėl Rusija staiga rodo mums mažyčius palankumo ženklus. Tiesa, kai kurie dalyviai retoriškai bandė svarstyti, kodėl staiga Rusija ima švelninti savo toną. Gal sunki Rusijos ekonominė padėtis, gal kylančios rusiškos nepasitenkinimo nuotaikos Kaliningrado srityje ir kai kuriuose kituose Rusijos regionuose ją verčia taip elgtis? Be to, nereikia pamiršti ir neseno Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimo, esą Lietuvos nepriklausomybė prasideda po 1990-ųjų Kovo 11-osios, o “iki tol nepriklausomos Lietuvos egzistavimas Rusijai kelia daug abejonių”. Tad užuot svarstę, kokių galimybių neišnaudojo Lietuva, pataikaudama savo kaimynei, mūsų politikos ekspertai verčiau būtų ėme analizuoti, ar tik Kremlius, švelnindamas savo nuostatas, neruošia mums “kokios nors kiaulystės”? Šio varianto atmesti taip pat nederėtų.
Politikos apžvalgininkas K.Girnius akcentavo, kad Rusijos vadovo D.Medvedevo laiškas apie jo neatvykimą į Kovo 11-osios minėjimą Vilniuje buvo parašytas “netikėtai labai draugiškai”. Pasak politologo, D.Medvedevas atsakymą preizdentei D.Grybauskaitei galėjo parašyti ir kur kas piktesniu tonu. Bet parašė ypač draugiškai. Tačiau šis akivaizdus draugiškumo žingsnis dar nereiškia, kad tokia Rusijos laikysena – ilgalaikė. Pasak K.Girniaus, Rusija “vėl staiga gali viską nutraukti, gali pabloginti net savo santykius su visais Vakarais”. Tuo pačiu K.Girnius tarsi džiaugėsi, jog Lietuva “baigia tampyti liūtą už ūsų”.
O man norėtųsi paklausti, o kada gi “Lietuva tampė tą liūtą už plaukų”? Ar teisėtų kompensacijų ar teisėto atsiprašymo reikalavimas – tai plėšrūno erzinimas? Laidos dalyvis N.Maliukevičius tvirtino esąs santūrus optimistas, nes Lietuvos – Rusijos santykiuose įsižiebė tik nedidelė viltis dėl atšilimo. Be abejo, reikia džiaugtis, “kad mūsų prezidentai bent jau pradėjo šnekėtis”. Tuo pačiu N.Maliukevičius pastebėjo ir daug ženklų, bylojančių apie neigiamą inerciją, bylojančią, jog Lietuva ir Rusija dar ilgai viena į kitą žvelgs su didele nepasitikėjimo doze. Pasak politologo N.Maliukevičiaus, šiandien labai svarbu tą neigiamą inerciją išsklaidyti.
Žinoma, Lietuva neturėtų praleisti nė menkiausios progos pagerinti santykius su Kremliumi. Žinoma, Lietuva turi pirmoji pastebėti, jei Rusija mums iš tikrųjų siunčia savo ženklus, bylojančius apie santykių atšilimą. Bet toji inercija nebus įveikta, bent jau Lietuvoje, jei į diskusijas apie Lietuvos – Rusijos tarpusavio santykius kviesimės išimtinai vienos pozicijos rėmėjus, o į Rusiją nepatikliai žvelgiančius – igoruosime.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas.
2010.02.25
