Pa­sau­lis jau ki­tas

Aš dė­ko­ju už man su­teik­tą gar­bę jau an­trą kar­tą kal­bė­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me. Aš to­kią gar­bę tu­rė­jau 1990 m. ko­vo 11 die­ną, ta­čiau tai ne vi­sos ma­no pri­vi­le­gi­jos Lie­tu­vo­je. Tu­rė­jau gar­bę vi­sus me­tus bū­ti da­bar­ti­nia­me jū­sų pa­si­prie­ši­ni­mo mu­zie­ju­je. O ko­dėl tai gar­bė man? To­dėl, kad iš da­lies kar­tu su ma­ni­mi tuo pa­čiu me­tu ten bu­vo ka­li­na­ma Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė. Tai bu­vo pa­tys gar­bin­giau­si Lie­tu­vos žmo­nės ir jie pra­ėjo per šį ka­lė­ji­mą. Tie­siai prieš ma­ne sė­di ma­no drau­gas Ba­lys Ga­jaus­kas ir man bu­vo di­džiu­lė gar­bė bū­ti ka­li­na­mam ka­lė­ji­me, ku­ria­me ka­lė­jo ir jis. Vė­liau mes bu­vo­me ta­me pa­čia­me la­ge­ry­je. Aš ne­ga­liu ne­pri­si­min­ti sa­vo Lie­tu­vos drau­gų Ka­džio­nio ir dau­ge­lio ki­tų – ne­ga­liu jų vi­sų iš­var­dy­ti.

Aš tu­riu ome­ny ir miš­ko bro­lius, par­ti­za­nus, aš tu­riu ome­ny ir vė­les­nio me­to di­si­den­tus, aš tu­riu ome­ny ir „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ lei­dė­jus ir au­to­rius. Man, vie­nam iš ei­na­mų­jų įvy­kių „Kro­ni­kos“ re­dak­to­rių, bu­vo di­džiu­lė gar­bė ben­dra­dar­biau­ti su jais. Su Si­gi­tu Tam­ke­vi­čiu­mi, su Pet­ru Plum­pa, su Ni­jo­le Sa­dū­nai­te ir su jau am­ži­ną atil­sį Juo­zu Zdebs­kiu bei čia da­ly­vau­jan­čiu mon­sin­jo­ru A. Sva­rins­ku. Jei­gu lie­tu­vių tau­ta ne­bū­tų tu­rė­ju­si šių gar­bin­gų žmo­nių, ga­liu jus pa­ti­kin­ti, ne­bū­tų ir Są­jū­džio. Ir grei­čiau­siai ne­bū­tų to is­to­ri­nio spren­di­mo 1990 m. ko­vo 11-ąją. Ir štai ko­dėl man tai yra iš tik­rų­jų di­džiu­lė gar­bė bū­ti šių gar­bin­gų žmo­nių drau­gu. Pa­grin­di­niai, rak­ti­niai žo­džiai, ku­riuos pri­si­me­nu iš sa­vo trum­pos kal­bos ta­da, ko­vo 11-ąją, bu­vo „at­leis­ki­te mums“. Lai­kas ei­na, daug kas per 20 me­tų pa­si­kei­tė. Ir, ži­no­te, tuos žo­džius aš pri­va­lau pa­kar­to­ti ir da­bar. Už mus, vi­sų pir­ma, ru­sus, nes So­vie­tų Są­jun­go­je ru­sai su­da­rė dau­gu­mą, le­mian­čią dau­gu­mą. Jie lei­do sau pri­si­im­ti vy­res­nio­jo bro­lio vaid­me­nį. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mes į sa­vo ma­žes­niuo­sius bro­lius žiū­rė­jo­me kaip į gi­mi­nai­čius. Tai gė­da, už ku­rią rei­kia pra­šy­ti at­lei­di­mo. Rei­kia pra­šy­ti at­lei­di­mo už tai, kad mes iki šiol ven­gia­me žo­džio „oku­pa­ci­ja“, kai  kal­ba­me apie Bal­ti­jos ša­lis. Mes kaž­ką veid­mai­niš­kai iš­si­gal­vo­ja­me, kaž­ką to­kio, kas iš­va­duo­ja mus nuo bū­ti­ny­bės iš­tar­ti šiuos žo­džius ir ofi­cia­liai at­si­pra­šy­ti. O be to ne­įma­no­mi nuo­šir­dūs, ge­ri san­ty­kiai.

Kas aš toks, kad at­si­pra­šy­čiau už Ru­si­ją? Mū­sų pre­zi­den­tai juk ne­sku­ba to da­ry­ti. Ma­no ša­lies, ma­no tau­tos gar­bei tu­riu pa­sa­ky­ti, kad tą kru­vi­ną­jį 1991-ųjų sau­sį, jau sau­sio  14-ąją, į Mask­vos gat­ves iš­ėjo mi­nios mask­vie­čių. Dau­ge­lis su­skai­čia­vo pu­sę mi­li­jo­no, aš ma­nau, kad, ko ge­ro, nie­kas ne­ga­li tiks­liai pa­skai­čiuo­ti, kiek bu­vo tuo­met de­monst­ran­tų. Aš ma­nau, kad bu­vo ma­žiau, ta­čiau ga­ran­tuo­ju, jog bu­vo dau­giau nei 100 tūks­tan­čių. Ir šie 100 tūks­tan­čių, bent jau 100 tūks­tan­čių mask­vie­čių, už­kir­to ke­lią smur­tui Vil­niu­je, taip pat ir Ry­go­je bei Ta­li­ne. Ir tai nė­ra vie­nin­te­lis ste­buk­las, ku­ris įvy­ko ma­no ša­ly­je. Dar vie­nas toks įvy­ko tų pa­čių me­tų rug­pjū­čio mė­ne­sį. De­ja, šių ste­buk­lų kol kas dau­giau ir ne­bu­vo. Ir aš vėl tu­riu sa­ky­ti: at­leis­ki­te mums, at­leis­ki­te mums už be­gė­diš­ką, veid­mai­niš­ką nie­ko ne­vei­ki­mą, at­leis­ki­te už tai, kad mes pa­ken­čia­me sa­vo ne­teisėtą val­džią, at­leis­ki­te mums už tai, kad pas mus vėl jau at­si­ra­do po­li­ti­nių ka­li­nių ir šiuo me­tu vyks­ta po­li­ti­niai teis­mo pro­ce­sai.

Aš tu­riu ome­ny­je ne tik Cho­dor­kov­skio, Sa­mo­du­ro­vo ir Je­ro­fe­je­vo pro­ce­sus – tų pro­ce­sų skai­čius au­ga ir po­li­ti­nių ka­li­nių vis dau­gė­ja. Ir mes veid­mai­niš­kai ne­pa­ste­bi­me to, mes lei­džia­me sau taiks­ty­tis su tuo. Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad tai lie­čia tik Ru­si­ją. Aš ne­ti­kiu, kad im­pe­ri­nių sie­kių re­ci­dy­vai ga­lė­jo su­kel­ti ka­ri­nius įsi­ver­ži­mus. Ne, nė­ra jau tos jė­gos, ir pa­sau­lis jau ki­tas, ta­čiau mo­ra­li­nė tos cha­miš­kos be­tvar­kės, ku­ri vyks­ta ma­no ša­ly­je, pras­mė yra vi­sur. Ir tai lie­čia ne tik mus, tai lie­čia ir jus. Jūs grį­žo­te į Eu­ro­pą, į sa­vo na­mus. Ir aš ma­nau, kad ten, Eu­ro­po­je, jūs pri­si­min­si­te ir sa­vo kai­my­nus.

Di­si­den­to, po­li­ti­nio ka­li­nio, An­dre­jaus Sa­cha­ro­vo fon­do pir­mi­nin­ko, Ru­si­jos moks­lo, švie­ti­mo ir in­for­ma­ci­jos cen­tro „Me­mo­rial“ pir­mi­nin­ko, Žmo­gaus tei­sių ins­ti­tu­to pre­zi­den­to Ser­ge­jaus Ada­mo­vi­čiaus Ko­va­lio­vo svei­ki­ni­mo kal­ba, pa­sa­ky­ta Sei­mo iš­kil­min­ga­me mi­nė­ji­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo 20-me­čio pro­ga.

Gintaro Visocko nuotraukoje: antras iš kairės – Sergėjus Kovaliovas.

„XXI amžius“, Nr. 22

2010.03.25