Politologas Algis Krupavičius: “Agitacija internete netrukus bus lemiamas laiminčiųjų partijų pergalės dėmuo”


Print

Algis Krupavičius – Kauno technologijos universiteto profesorius, kelių knygų apie Lietuvos ir regiono politiką autorius ir bendraautorius.

Prof. A.Krupavičius laikomas Lietuvos partinės sistemos žinovu. Beje, aktyviu žinovu, nuolat reiškiančiu savo požiūrį Lietuvos politikos klausimais spaudoje, radijuje, televizijose ir internete.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt paprašė, kad politologas A.Krupavičius įvertintų praėjusiųjų rinkimų į savivaldybes rezultatus ir pateiktų savo nuomonę, kas gi juos iš tikrųjų laimėjo.

Politologui A.Krupavičiui taip pat pateikėme klausimus, ką jis manąs apie Lenkų rinkimų akcijos pergalės, Artūro Zuoko sugrįžimo, Viktoro Uspaskich populiarumo priežastis. Mus domino ir politologo nuomonė apie žiniasklaidos įtaką lietuviškiesiems rinkimams.

Su politologu prof. Algiu KRUPAVIČIUMI kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Kaip vertinate praėjusius rinkimus į savivaldybių tarybas? Kas čia laimėjo ir pralaimėjo? Ar teisinga tvirtinti, jog pralaimėjo ir konservatoriai, ir socialdemokratai? Kokios šių partijų silpnosios ir stipriosios pusės?

Lietuvoje nuo 1995 m., kai pradėta taikyti partijų sąrašų rinkimų sistema, nei vienuose savivaldybių tarybų rinkimuose nei vienai atskirai partijai ar net koalicijai nėra pavykę surinkti absoliučios (50%+1) balsų ar mandatų daugumos.  Visos pergalės juose buvo santykinės, kai viena kuri partija laimėdavo daugiausiai mandatų palyginus su likusiomis. 2011 m. rinkimai nėra išimtis iš šios taisyklės.

Kalbant tik faktų, o ne interpretacijų kalba, daugiausiai balsų – 181 tūkst.  ir 328 mandatų gavo LSDP. Socialdemokratams pagal mandatų skaičių, tai antras rezultatas lyginant su ketveriais savivaldybių tarybų rinkimais nuo 2000 m. (2000, 2002, 2007, 2011m). Tik 2002 m. susijungusi LDDP ir LSDP gavo kiek daugiau mandatų- 348- nei šiemet. Kita gera žinia socialdemokratams, kad jų rinkėjų skaičius vėl auga ir jis padidėjo nuo 144 tūkst. 2008 m. Seimo rinkimuose iki daugiau nei 181 tūkst. šiuose rinkimuose.

Antroje vietoje liko TS-LKD su 163 tūkst. balsų ir 249 mandatais. Tiesa, po rinkimų pasigirdo nemažai svarstymų, kad TS-LKD šiuose rinkimuose pasirodė geriau nei tikėtasi. Bet rinkimų rezultatus galima vertinti pirmiausia juos lyginant su faktiškais ankstesnių rinkimų rezultatais, o ne lūkesčiais ar prognozėmis, kurios ne visada yra pagrįstos. Deja, šių savivaldybių tarybų rinkimų palyginimas TS-LKD atveju su ankstesniais rinkimais rodo šiai partijai itin nepalankias tendencijas. Pirmiausia pagal mandatų skaičių lyginant 2011 m. rinkimų rezultatus su ankstesniais TS ir LKDP pasiekimais savivaldybių tarybose, tai yra blogiausias rezultatas nuo pat 1995 m. Tačiau pati blogiausia naujiena yra tai, kai TS-LKD elektoratas palyginus su paskutiniais rinkimais, kur naudota proporcinė formulė, t.y. į Seimą 2008 m., sumažėjo nuo 243 iki 163 tūkst. Net iki šių metų blogiausiuose TS ir LKDP savivaldybių tarybų rinkimuose 2000 m. už jas balsavo 224 tūkst. rinkėjų. Tad porinkiminis kai kurių TS-LKD „optimizmas“ yra skirtas labiau viešiesiems ryšiams, nei atspindi susiklosčiusią politinę tikrovę.

Ar galima pateisinti sprendimus, kai vos ne absoliučiai priešingų nuostatų partijos kuria bendras koalicijas? Pavyzdžiui, ar, vadovaujantis sveiku protu, įmanoma konservatorių ir liberalų draugystė? Kaip suderinti liberalizmą su konservatyvizmu? Juk anksčiau ar vėliau iš tokių darinių išeina didelis šnipštas.

Naujose demokratijose kaip Lietuva partijų politikoje ideologijos, apskritai, yra silpnas veiksnys. Juolab, kad savivaldybėse politika kaip viešųjų reikalų tvarkymas pirmiausia apima komunalinius, šilumos kainų, duobėtų gatvių ir panašius klausimus. Šioje erdvėje ilgiems ginčams dėl ideologinių principų nėra daug. Bet partijos net ir čia galėtų skirtis, jei jų ideologijos joms labiau rūpėtų. Antai, socialdemokratai, ko gero,  turėtų agituoti labiau už socialiai atsakingus sprendimus ir didesnį dėmesį socialiniams projektams, liberalai už privačią iniciatyvą sprendžiant vietos problemas, o konservatoriai galėtų daugiausiai svorio teikti vietos bendruomenėms. Tad partijų ideologijas vietos valdžioje dažnai pakeičia politinis turgus, kur derybose svarbios asmeninės simpatijos ir antipatijos, nevieši grupiniai interesai ir pan. Bet tai nereiškia, kad atsirandančios koalicijos būtinai yra silpnos ir vienadienės … nes politikoje nėra amžinų draugų ar priešų, o tik amžini interesai.

Kodėl puikių rezultatų pasiekė Lenkų rinkimų akcija? Ką reiškia ši jų pergalė? Lietuvoje stiprėja lenkiškasis nacionalizmas, Lietuvoje stiprėja Lenkijos įtaka, Lietuva praranda savo pozicijas Vilniaus krašte? Juk partijų, kurios susivienytų tautiniu pagrindu ir šį vienijimosi pobūdį akcentuotų, – ne tiek jau daug. Galų gale kokias įvardintumėte lenkų ir lietuvių nesutarimų priežastis?

Didžiausia  šių rinkimų naujiena, kad Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas“ surinko net 74,5 tūkst. balsų ir pagal šį rodiklį aplenkė Liberalų ir centro sąjungą, valstiečius liaudininkus, Liberalų sąjūdį, t.y. tas partijas, kurios yra gana stiprios savivaldybėse. Tiesa, Lenkų rinkimų akcijos koalicija dėl savo įtakos regioniškumo gavo tik 61 mandatą, kai kitos minėtos partijos įgijo tarp 98 – 147 mandatų. Visgi, jei rinkėjų parama LLRA išliks panaši iki būsimų Seimo rinkimų, tai net esant kiek didesniam rinkėjų aktyvumui (apie 50%), ši partija turi realias galimybes pirmą kartą patekti į parlamentą pagal proporcinę rinkimų formulę, nes 2008 m. tiek Liberalų sąjūdis, tiek LiCS surinko mažiau rinkėjų balsų, bet peržengė 5% barjerą.

Ši Lenkų rinkimų akcijos sėkmė, visgi, nėra tokia netikėta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dar 2008 m. Seimo rinkimuose pritrūko vos 0,2% balsų, kad LLRA būtų peržengusi proporcinės rinkimų dalies barjerą. Vilniaus krašto savivaldybėse kaip ir Vilniuje LLRA jau ilgą laiką yra įtakinga politinė organizacija. Politologiniu požiūriu etninės partijos dažnai sulaukia sėkmės, kai jų elektoratas yra aiškiai lokalizuotas. Be abejo, Lietuvos – Lenkijos valstybinio lygmens partnerystė padėjo sustiprėti LLRA. Pastarojo laiko diskusijos Lietuvoje dėl lenkiškų pavardžių rašybos, tautinių mažumų švietimo ir kita sustiprino, skatino dalies rinkėjų vienijimąsi apie LLRA. Dar vienas veiksnys yra jos koalicija su Rusų aljansu, kas leido pritraukti šiek tiek naujų rinkėjų.

Bet skelbti, kad „dangus griūva“ dėl LLRA sėkmės nereikėtų. Ji yra logiška ir buvo nuspėjama. Kita vertus, kai kurių Lietuvos (ne)partijų politikai nėra pakankamai pasiruošę bendradarbiauti su LLRA.

Ir kol kas situacija, kad Vilniaus miesto meru taptų LLRA atstovas, sunkiai įsivaizduojama. Nors 1996 m. Jungtinėse Valstijose atsisakius prezidento rinkimuose dalyvauti juodaodžiui kandidatui generolui Collinui Powellui, buvo prognozuojama, kad geriausiu atveju pirmasis juodaodis JAV prezidentas atsiras ne anksčiau nei po 50 metų… Bet jau 2009 m. B. Obama buvo prisaikdintas kaip 44-asis šalies prezidentas.

Kodėl praėjusiuose rinkimuose neblogų rezultatų pasiekė Viktoras Uspaskich ir Artūras Zuokas?

Tiek A. Zuokas, tiek Darbo partija savo rinkimų kampanijas pradėjo anksčiau nei konkurentai. Abiem atvejais vykdyta opozicinė kampanija. Abu gana plačiai naudojosi naujomis agitacijos priemonėmis – internetu. Zuokas agitavo ir naujomis idėjomis, kurios evoliucionavo nuo geltonojo dviračio ir tramvajaus prie Vilnius Air.

Kokį vaidmenį praėjusiuose rinkimuose suvaidino nepartiniai visuomeniniai judėjimai? Žinoma, ne visus juos galima vadinti nepartiniais, ne visus – visuomeniniais, nepriklausomais. Ir vis dėlto kaip prognozuotumėte šių darinių perspektyvas artėjančiuose Seimo rinkimuose?

Save iškėlę kandidatai šiuose rinkimuose dalyvavo pirmą kartą ir surinko 60 tūkst. arba apie 5% visų balsų. Palyginus su 2008 m. Seimo rinkimais, kai 4 save iškėlę kandidatai tapo Seimo nariais, surinkdami apie 30 tūkst. balsų, rinkėjų pasitikėjimas nėra didelis. Save išsikėlusių kandidatų skaičius gali kiek augti, bet ar jiems tikrai seksis geriau nei ankstesniuose rinkimuose? Tai yra atviras klausimas. Paprastai kiekvienuose Seimo rinkimuose išrenkami 3-5 save iškėlę kandidatai. Revoliucijos, matyt, nebus ir augti save iškėlusių Seimo narių skaičius naujos kadencijos parlamente gali tik nežymiai.

Sakykit, ar žiniasklaidos vaidmuo lietuviškųjų rinkimų metu – didelis? Kas čia groja pirmuoju smuiku – televizijos, internetiniai portalai, rajoniniai laikraščiai? O gal daugiausiai naudos partijoms atneša betarpiški susitikimai su rinkėjais arba tie įspūdingo dydžio plakatai autobusų ir troleibusų stotelėse?

Visų pirma, TV nėra reikšmingas politinės agitacijos instrumentas savivaldybių rinkimuose. Vietos spauda, pačių kandidatų bukletai ir kiti leidiniai yra dažniausiai naudojamos rinkėjų informavimo priemonės vietos valdžios rinkimuose.

2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų kampanija pirmiausia pasižymėjo trumpa ir gan nuobodžia agitacija…

Antra vertus, internetas yra vis svarbesnis rinkėjų pasiekimo kanalas. Artimiausiais metais turėtų įvykti ir pirmieji internetiniai rinkimai Lietuvoje, kur agitacija internete bus lemiamas laiminčių partijų pergalės dėmuo.

Kokius namų darbus privalo atlikti politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai, jei nori pasiekti bent minimalių rezultatų būsimuosiuose Seimo rinkimuose?

Namų darbai yra skirtingi skirtingoms partijoms. Opozicinėms partijoms būtina įtikinamai kritikuoti valdančiuosius ir pateikti aiškią, konkrečią politikos alternatyvą. Kaip tik šiandien politikos erdvėje labiausiai trūksta aiškių ir sistemiškų alternatyvų dabartinei politikai.

Atskiroms opozicijos partijoms būtinos individualios pasirengimo rinkimams strategijos. Antai, LSDP yra pernelyg pasyvi ir per mažai kritiška viešoje erdvėje. Tvarkos ir teisingumo partijos galimybės būsimuose rinkimuose nemažai priklausys nuo jos lyderio R. Pakso aktyvumo ir populiarumo. Darbo partija yra aktyvi viešojoje erdvėje, bet joje itin matomas V. Uspaskich, o kiti partijos lyderiai yra tolimame plane ir beveik nepastebimi. Tad šiai partijai reikia ieškoti stiprių kandidatų vienmandatėms apygardoms ir visuomenei labiau pristatyti antrą partijos vadovų ešeloną.

Valdančioms partijoms svarbiausias sąjungininkas yra ekonominio ir socialinio atsigavimo Lietuvoje sparta. Kuo jis bus lėtesnis, tuo valdančioms partijoms bus nepalankesnis. Tačiau TS-LKD kaip didžiausia valdančioji partija turi geriausias starto pozicijas. Juolab, kad ir pastovus šios partijos elektoratas vis dar gana didelis. Nepaisant, kad jis nuo 2008 m. gana reikšmingai mažėjo. Liberalų sąjūdžio ir LiCS perspektyvos, ypač, pagal proporcinę rinkimų dalį yra gana liūdnos, nes yra balansuojama prie 5% išrinkimo ribos. Šioms partijos labiausiai naudinga būtų energinga rinkimų kampanija. Ir tai daryti abi partijos moka.

Nuotraukoje: politologas prof. Algis Krupavičius, šio interviu autorius.

2011.03.22


Prisijunkite prie diskusijos