Neseniai Seime buvo pristatyta Ruta Sepetys (akivaizdus pavyzdys, kaip Vakaruose iškraipomi lietuviški vardai ir pavardės) knyga “tarp pilkų debasų” – romanas apie 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių kančias Sibire.
Renginyje buvo apgailestauta, kad įvairių Europos šalių jaunimas labiau domisi šia Sovietų Sąjungos nusikaltimų tema negu lietuvių vaikai, kurių seneliai ir proseneliai patyrė Vakaruose nelabai girdėtą, nutylėtą genocidą. Ten vyrauja nuomonė, kad masiškai buvo naikinami tik žydai.
Ir štai gavau pakvietimą atvykti į Tuskulėnų memorialinį kompleksą, kur oficinoje bus kalbama apie jaunimo ekspedicijas Tomsko srityje ir Tadžikistane. Jaunimas ten ieškojo mūsų tėvynainių kapų, juos tvarkė, remontavo ir statė kryžius, susitiko su vietos gyventojais, vienu kitu tuose kraštuose gyvenančiu lietuviu.
Maloni atsvara lietuviškam abejingumui žmonių kančioms, apie kurį buvo kalbama minėtos knygos pristatyme. Štai jums konkretūs pavyzdžiai, kai jaunuoliai lieja prakaitą, kad išsaugotų sparčiai nykstančius tų kančių pėdsakus, bent simboliškai pagerbtų savo senelių ir prosenelių atminimą.
Esu skaitęs daug tremtinių atsiminimų, matęs šimtus nuotraukų, bet pirmą kartą girdėjau labai sklandų, labai išsamų dviejų mergaičių pasakojimą apie minėtas ekspedicijas. Ne žilagalvių, daug kančių patyrusių, o pasakojimą jaunų mergaičių, kurioms 1941-ieji – tolima praeitis. Ir jos, priešingai nei kai kurių Europos šalių žmonės, nesako, kad “taip su žmonėmis negalėjo būti elgiamasi”, jos žino, kad taip buvo ir nori, kad žinotų jų bendraamžiai.
Tomsko ekspedicijoje dalyvavo 16 žmonių, mylinčių savo tėvynę, kurie paskui tapo geriausi draugai, pasakojo Lina Krilavičiūtė. Čia buvo lietuvių kaimas, dabar – plynas laukas. Tomsko sritis primena Dzūkiją. Pušys. Ant kai kurių kapelių rado pakalnučių. Talkininkai, atlikę būtiniausius darbus, sukalbėdavo maldelę, sugiedodavo giesmę. Pasakojo apie Viktorą, kuris norėjo grįžti į Lietuvą, bet jam nepavyko, apie čia gyvenančią lietuvę kino istorikę. Ekspedicijos dalyviai savo jėgomis pastatė 300 metrų tvorų. Valgė uogų, grybų, kentėjo nuo uodų.
Tadžikistame mūsų tremtiniai dirbo kolūkiuose medvilnės laukuose. Gyvenimas tada, o ir dabar čia labai sunkus. Skurdas. Tikėjimas į Dievą padėjo išlikti tremtiniams, sakė Ugnė Petrauskaitė. Pekliškas karštis. Ant apleistų kapų uždegta žvakė tuoj pat išsilydydavo. Kapinės čia nevertinamos, neprižiūrimos. Važiuoja traktoriai, statomi statiniai ant žmonių kaulų.
Tiek spėjau užsirašyti, mergaitėms pasakojant ir rodant nuotraukas. Įsidėmėjau, kad išvykstantiems į ekspediciją tremtiniai sakė: neverkite, neliūdėkite, būkite linksmi. Taip, verkti nereikia, reikia žinoti, kas buvo atsitikę mūsų tautai, reikia prisiminti.
Apie tai kalbėjo ir žilagalvis architektas prof. A.Vyšniauskas. Jis sakė, kad jaunimas niekuo dėtas, jeigu nežino, nesidomi mūsų praeitimi, istorija. Kaltos “visos valdžios”, jos atsakingos. Prof. A.Vyšniauskas – tremtinys, ne vieną kartą lankęsis tose lietuvių tautos kančių vietose, pastatęs ne vieną paminklą. Yra išleista gausiai iliustruota knyga “Likimus siejanti gija” (Kazachstano valdžios lėšomis), ją galima rasti Mažvydo bibliotekoje.
Iš Tuskulėnų parsinešiau leidinėlį “Edukacija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre”, išleistą šiemet. Jeigu norime, jau galime daug ką pamatyti, papasakoti, “pačiupinėti”: “Okupacijų istorija jaunimui”. Knygos: “Nelaisvės metų atspindžiai”, “Prakalbinta praeitis”, “Tarp vakar ir šiandien”, “Laisvės paslaptis yra drąsa”, “Šaukėme laisvę”. Centro Genocido aukų muziejus ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleskas kviečia organizuotas Lietuvos mokinių ir studentų grupes dalyvauti edukacinėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje “Atverta istorija”. Reikia tik išgirsti, atsiliepti, norėti… Ar norime?
Įspūdingai atrodo Tuskulėnų memorialinis kompleksas: koplyčia-kolumbariumas (ypač sutemus), dvaro rūmai ir oficina, baltasis dvarelis (F.Valicko vila), šv. Teresės koplytėlė. Gerai prisimenu, kaip visa tai atrodė sovietmečiu, kai nežinojome, kad čia yra masinė 1944-1947 m. sovietinių aukų kapavietė.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.11.13
