Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia bet kokias privilegijas bet kokiu pagrindu ir bet kam. Tačiau kai kurios Lietuvos mažumos galvoja kitaip ir nuolatos jų reikalauja, kartais netgi pastumdamos save į kuriozišką padėtį.
Pavyzdžiui, prašiusieji JAV užstoti lenkų mažumą prieš Lietuvos valdžią ir priversti ją vietoj lygių galimybių suteikti akivaizdžių lengvatų, labai apsiriko. Pasirodo, kad milijoninė lenkų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose neturi nė vienos mokyklos.
O štai Lietuvoje valstybės išlaikomų mokyklų mažesnė nei šimto tūkstančių lenkų bendruomenė turi daugiau kaip 80! Prašovė lenkai ir su parašų rinkimu savo privilegijoms paremti – tesurinko 60 000, o tai reiškia, kad likusieji Rytų Lietuvos gyventojai yra lietuviai arba nutautinti „tuteišiai“ ir lenkams nepriskirtini.
Apsikvailino karštieji lenkų politikai-triukšmautojai ir apskųsdami Lietuvą Europos Sąjungai (ES) – pasirodo, kad šimtamilijoninėje bendrijoje lenkiškų mokyklų yra tik 40, perpus mažiau nei Lietuvoje. Ir tikrai, Europos Pagrindinių teisių agentūra (FRA), atlikusi tyrimus visoje ES, nustatė, kad Lietuvos mažumos mažiausiai (tik 23 proc.) skriaudžiamos, kai tuo tarpu Švedijoje šis skaičius siekia 76 proc. (štai kodėl iš ten pabėgo A.Vinokuras į Lietuvą.), Olandijoje – 79, o Prancūzijoje ir Italijoje – net 94 proc.
Vis dėlto nepaisant tokių akivaizdžių duomenų dėl tautinių mažumų, šiuo atveju – lenkų padėties Lietuvoje, keliamas didžiulis triukšmas dėl tariamos jų diskriminacijos. Siekiant paneigti lietuvių aukščiausią ŽMOGIŠKUMO koeficientą visoje ES, pradėtas tikras skundų ir išpuolių prieš lietuvius vajus. Lenkai iki Briuselio „nuskalambijo“ dviejų raidžių epopėją, gėjai – iki Strasbūro nutempė transvestitinių lyties pakeitimo operacijų apmokėjimo iš Lietuvos biudžeto bylą, su rusais jau derinami sovietinių skulptūrų ant Žaliojo tilto restauravimo darbai, visai ignoruojant fašistinių ir sovietinių simbolių uždraudimo įstatymą. Ir vis negana.
Naujų mokslo metų dieną lenkai pradėjo gerai organizuotu mitingu prie Prezidentūros, su skubiu Lenkijos Premjero vizitu pas Lietuvos premjerą dėl dviejų egzaminų lietuvių kalba termino nukėlimo. Motyvas – lenkiukai nesuspės per dvejus metus išmokti lietuviškai ir žymiai blogiau išlaikys valstybinius egzaminus. Šią datą reikalaujama nukelti 11 metų. Yra žinoma, kad kalbą galima išmokti per dvi savaites. Per dvejus metus, gyvenant ta kalba kalbančiųjų aplinkoje, ji įsisavinama netgi be specialaus mokymo. Per 20 nepriklausomybės metų netgi dramblys būtų išmokęs šokti valsą!
Tai kam gi reikia lenkų vaikams dar 11 metų? Nejaugi lenkų politikai taip prastai vertina savo jaunimą? Panašu, kad būtent taip. Gal tada vertėtų pasvarstyti apie specialiųjų, vaikams su intelekto trūkumais mokyklų lenkams tinklo sukūrimu, jei ir 20 proc. padidintas mokinio krepšelis, ir 10 proc. prailgintas egzamino laikas nepalengvino šios bendruomenės vaikų mokymosi proceso?
Tikriausiai šiems jautriems reikalams apsvarstyti abu (Lietuvos ir Lenkijos) Premjerai sutarė įkurti komisiją ir joje suderinti tiek Lietuvos ir Lenkijos mažumų mokyklų būklę, jų finansavimo klausimus bei aprūpinimą mokymo-metodinėmis priemonėmis (vadovėliais, kompiuteriais), tiek patalpomis, šiluma ir šviesa bei pedagogų algomis. Aišku, kad Lietuvos išlaidos 80 lenkų mokyklų Lietuvoje daug didesnės nei Lenkijos išlaidos dviems lietuviškoms mokyklėlėms Punske ir Suvalkuose. Peršasi išvada (jos prieis ir komisijos nariai), kad reikia baigti šias bereikalingas pretenzijas ir imti globoti savo Tautos bendruomenės mokslo-kultūrines įstaigas būtent tų mažumų etninėms valstybėms. Lenkija rūpinasi lenkiškomis mokyklomis Lietuvoje, o Lietuva – lietuviškomis mokyklomis Lenkijoje. Lenkai turėtų išlaikyti 80 savo lenkiškų mokyklų, skaityklų ir bažnyčių Lietuvoje, o lietuviai – dvi mokyklas Lenkijoje. Ginčas būtų baigtas.
Kita problema – šių skandalų provokatoriai. Pradedant dviem lenkiškomis raidėmis, įrašais pasuose ir lenkų autonomijos kūrimu Lietuvoje! Europarlamentaras V. Tomaševskis atvirai drįsta pareikšti, kad tai lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos! Toks politiko iššūkis mus grąžina prie teisiškai nesureguliuotų santykių su Lenkija, pradedant Želigovskio akcijos įvertinimu ir baigiant Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje karo metu įvertinimu pagal galiojančius tarptautinius įstatymus už nusikaltimus žmogiškumui.
Priešingu atveju, tiek Draučių kaimo sušaudymo variantas, tiek autonomijos siekis vėl pasikartos. Tik Ribentropo-Molotovo pakto paviešinimas įgalino Lietuvą išsiveržti iš sovietinės okupacijos. Sausio 13-osios įvykiai rodo Rusijos pastangas išlaikyti okupanto pozicijas. Tik Želigovskio akcijos politinis paviešinimas ir Armijos Krajovos įvertinimas gali užbaigti Lietuvos-Lenkijos konfliktinę situaciją. Tai patvirtina lenkų autonomijos kūrimas, Lenkijos pastangos atstatyti Želigovskio akcijos atplėštą nuo Lietuvos Vilnijos kraštą bei Draučių kaimo sušaudymo tragediją – Armijos Krajovos tradicijų tąsą.
Tokioms buvusių okupantų viltims prielaidas suteikia pati Lietuvos valstybė savo ypatingai dideliu žmogiškumu. Išsilaisvinusiose iš okupacijų valstybėse buvę okupantai neįgyja pilietybės ir neturi savo politinių organizacijų. Lietuva – vienintelė pasaulyje šalis, kurioje vietoj atsiprašymo ir žalos atstatymo yra „Rusų sąjunga“ ir „Lenkų rinkimų akcija“, kurios įgalina buvusius grobikus dalyvauti valstybės politiniame gyvenime ir daryti įtaką įstatymų leidybai. Netgi po Europos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktų tyrimų ir paviešintų rezultatų apie tolerancijos mažumoms lygius visoje ES, netgi nustebinus visą Europą kelis kartus mažesne diskriminacija Lietuvoje nei Italijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje, lietuviai ir toliau yra žeminami tikrovės neatitinkančiais kaltinimais Europos politinėje erdvėje.
Akivaizdu, kad buvę okupantai nebus lojalūs Lietuvai, todėl nėra verti mūsų valstybės tolerancijos. Akivaizdu, kad būtina suspenduoti „Rusų sąjungos“ ir „Lenkų rinkimų akcijos“ veiklą bei skubiai spręsti klausimą dėl šių politinių organizacijų eliminavimo iš Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo. O taip pat akivaizdu, kad būtina papildyti Baudžiamąjį Kodeksą lojalumą ginančiu straipsniu su sankcija – pilietybės atėmimu. Taip yra viso Pasaulio valstybėse, taip turi būti ir Lietuvoje. Šiuos pagrindinius klausimus turėtų apsvarstyti ir pateikti Lenkijos–Lietuvos valdžios institucijų sudaryta dviejų Premjerų komisija. Tuomet baigsis nepagrįsti skundai Europarlamentui, barzdų rovimai Briuselyje bei homoseksualų raudojimai Strasbūre. Net ES Lygių galimybių įstatyme įrašyta nuostata, kad mažumų teisės negali būti didesnės ir viršyti daugumos teisių.
Mes per brangiai mokame už savo žmogiškumą. Štai žydų bendruomenė ne tik išplėšė iš Lietuvos 120 milijonų už litvakų išlikusį turtą, bet dar ir apjuodino lietuvius žydšaudžiavimu! Nors Lietuva yra vienintelė šalis pasaulyje, kuri juos glaudė 600 metų, lygiomis teisėmis apdovanojo ir gynė nuo holokausto! Tačiau vietoj to, kad padėkotų ir už gerą geru atsilygintų bei už duoną karo metu išgelbėtojams susimokėtų, nors ir ne visiems, bent jau tiems, Jad Wašemo pripažintiems 800 Lietuvos Pasaulio Teisuolių, tai mus dar apšmeižė! Juk mūsų tautiečiai, išskyrus kai kuriuos nedorėlius (gal nukentėjusius nuo enkavėdistų pirmaisiais sovietų okupacijos metais), tikrai krikščioniškai elgėsi engiamų žydų atžvilgiu, rizikuodami ir savo gyvybe. Kurioziška, kad visos holokausto sunaikintos (pačių žydų teigimu) Lietuvoje litvakų bendruomenės turtą išsireikalavo „jidiš“ nesuprantantys ir tik rusiškai ar angliškai kalbantys rabinai.
Lenkų ir žydų skriaudų lietuviams nesutalpinsi į jaučio odą, tačiau bent svarbiausias iš jų aprašė A. Liekis. Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai vos tilpo į keturis tomus (apie 2 000 psl.), kurie netrukus turi pasirodyti knygynuose. „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalgos“ sutrumpintas variantas labiausiai tiks mūsų jaunuomenei, čia trumpai išdėstyti visi lietuvių vargai su kaimynų fanaberijomis.
Bet argi dėl to nėra kalta lietuvių valdžia? Argi ne Seimo Užsienio reikalų komitetas formuoja valstybės politikos principus? Argi ne Seimo patvirtintas užsienio reikalų ministras vykdo tą politiką? Kyla labai pagrįstas klausimas: ką padarė šios dvi institucijos, kad paneigtų tikrovės neatitinkančias žinias ir paskleistų pasauliui apie 600 metų lietuvių pastangas gelbėti žydus? Nieko nepadarė. Nei notų, nei informacijos, nei priminimo apie du kartus svarstyto lietuviško žydšaudžiavimo klausimo Niurnberge ir JAV Senate pasekmių.
O jos buvo: lietuvius – išteisino (nepasitvirtino kaltinimai), o šmeižikei – atimtas senatorės mandatas už Lietuvos šmeižimą! Tačiau ir šios informacijos Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komitetas ar Užsienio reikalų ministerija pasauliui nepriminė. Kyla įtarimas apie piktybišką šio komiteto veiklą. O ypač apie komiteto pirmininko vaidmenį šiame lietuvių juodinime. Įvertinus išdėstytus faktus, kas galėtų paneigti, kad E. Zingeris, buvęs Vilniaus Valstybinio Gaono žydų muziejaus direktorius, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas, būdamas Seimo atsakingas ir įgaliotas pareigūnas tyčia nuo Lietuvos ir pasaulio nuslėpė tūkstantinių žydų gelbėtojų sąrašų arba juos rodė žymiai sumažintus?
Ar šiais veiksmais tyčia neprovokavo nereikalingų diskusijų, kurias žydų bendruomenė įvardijo kaip antisemitizmo apraiškas Lietuvoje? Ar per 20 metų sąmoningai neprisidėjo suformuojant tikrovės neatitinkantį Lietuvos įvaizdį pasaulyje, padarydamas didelę žalą Valstybei, Tautai ir istorijai? Jeigu šių faktų negalima paneigti, ar E. Zingeriui nereikėtų skubiai taisyti padėties, viešai paskelbiant, kad visas „alasas“ dėl 1791 metų Konstitucijos buvo sukeltas kaip pretekstas žydų turtui pagrįsti; Kad lietuvių tauta pagal Jad Wašem apdovanotų „Teisuolių“ vardais bei išgelbėtų žydų skaičių yra antra pasaulyje, Lietuvos valstybė 600 metų gelbėjo, glaudė ir sudarė sąlygas žydams gyventi bei klestėti; kad holokaustą suplanavo žydiškos kilmės A. Eichmanas, pateikęs 11 milijonų Europos žydų likimo galutinio nuosprendžio projektą ir sąrašą, o ne lietuviai; kad 100 milijonų SSRS gyventojų, tarp jų ir okupuotos lietuvių Tautos genocidą suplanavęs sionistas Leiba Trockis, o įvykdė Leninas ir Stalinas su savo parankiniais F. Džeržinskiu, Kaganovičiumi, Berija bei jų talkininkais Lietuvoje J. Rozovskiu, J. Komodaite, Todesu, Dembo, Eismuntu bei N. Dušanskiu.
Atsižvelgiant į ydingai suformuotą Lietuvos užsienio politiką ginant mums žalingus pasaulyje paskleistus kaltinimus apie žydšaudžiavimą, kyla labai pagrįstas klausimas, ar gali formuoti Lietuvos užsienio ar vidaus politiką tautinių mažumų atstovai? Juk pagal Konstitucijos antrą straispnį Lietuvos valstybę kuria Tauta. Ir suverenitetas priklauso tik Tautai. Tuo tarpu galime konstatuoti, kad užsienio politiką formuoja E. Zingeris, kad ant valstybės „finansinės arterijos“ pirštą uždėjęs laikė Reinoldij Šarkin, kultūros ministru buvo V. Prudnikovas… O teisėsaugoje – trečdalis rusakalbių. Jau nebekalbant apie tai, kad visi – nedesovietizuoti.
Tai ar galioja Lietuvoje Konstitucija, ar jau nebe? Jei galioja, tai dviejų premjerų sudaryta komisija turėtų užbaigti privilegijų didinimo epopėją, sureguliuoti mažumų klausimą pagal Lygių galimybių įstatymą, tai yra neviršijant gyventojų daugumos teisių ir paliekant Lietuvos valstybės kūrimo reikalus lietuvių Tautai. Suverenitetą – taip pat.
Nuotraukoje: komentaro autorė dr. Rūta Gajauskaitė.
Laikraštis “XXI amžius”
2011.09.21
