„Prokurorai parodė, kad jie nori (ar turi) palaikyti versiją, jog V.Pociūnas žuvo dėl atsitiktinumo“


Print

Pasak Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininko, advokato Kęstučio Čilinsko, Generalinės prokuratūros nutarimas, nustatantis, kad V.Pociūnas žuvo dėl nelaimingo atsitikimo, yra privalomas tik pačiai Prokuratūrai, o ne Lietuvai. Prokuratūra, teigia K.Čilinskas, nenustatinėja juridinę reikšmę turinčių faktų Lietuvos Respublikos vardu. Tokią teisę turi tik teismas, išklausęs liudytojų ir įvertinęs kitus įrodymus. Minėtu nutarimu bylą tyrę prokurorai tik parodė, kad jie nori (ar turi) palaikyti versiją, jog V.Pociūnas žuvo dėl atsitiktinumo. Tokiu nutarimu prokurorai iš esmės atsisako savo teisės ir pareigos baigti ikiteisminį tyrimą, palaikyti kaltinimą ir bylą atiduoti teismui. Žuvusio pareigūno V.Pociūno atminimui, jo šeimai ir Lietuvai juridinę reikšmę turi tik vienas teisės aktas – Respublikos Prezidento 2007 m. birželio 14 d. dekretas Nr. 1K-1009, kuriuo po mirties V.Pociūnas pripažintas žuvęs eidamas tarnybines pareigas. Už tai V.Pociūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Parengė Rimas ARMAITIS

K.Čilinsko teigimu, tokio apdovanojimo nusipelnusią žūtį konstatuojantis Prezidento dekretas nuneigia prokuratūros versiją visiškai pagrįstai. Iš visos eilės virtinės faktų matyti, kad V.Pociūnas buvo išsiųstas iš Lietuvos ir nužudytas dėl to, jog, kaip sąžiningas teisėsaugos pareigūnas, tapo pavojingas į korupcinius ryšius įsivėlusiems politikos ir energetikos „bosams“.

Pasak K.Čilinsko, kuris buvo skaitęs bylą, kaip velionio V.Pociūno šeimos atstovas, prokurorams buvo pateikti netiesioginiai įrodymai, kad V.Pociūnas galėjo būti nužudytas dviejų asmenų, kurie išstūmė jį per langą. V.Pociūno pasipriešinimą jie pakirto apsvaigindami dujomis.

K.Čilinskas teigia, kad byloje jis matė pakankamai įrodymų apie tai, kad V.Pociūnas mirė ne nuo nelaimingo atsitikimo. Pasak liudijusių viešbučio tarnautojų ir gyventojų, V.Pociūnas lemtingą vakarą buvo linksmas, nepastebėta jokių požymių, kad jis savęs nekoordinuotų. Po to, kai jis atsisveikino su bendradarbiais ir įėjo į savo kambarį, į jo kambarį įėjo du vyriškiai. Ekspertai nurodė, kad V.Pociūno kambario durų užraktas buvo tokios kokybės, kad buvo lengva duris atidaryti. Kambaryje kilo triukšmas. Iš ekspertų išvadų matyti, kad V.Pociūnas nebuvo atsistojęs ant palangės (kaip jis buvo šmeižiamas), o atvirkščiai, buvo rankomis, lyg priešindamasis, įsirėmęs į palangę. Po to rankų pirštai slydo lango stiklais ir rėmais, lyg asmens, kuris stumiamas per langą dar bando priešintis su pakirstomis jėgomis. V.Pociūno panagėse ekspertai aptiko svetimo vyro kūno pėdsakus.

Pasak K.Čilinsko, prokurorai byloje darė viską, kad šią įrodymų virtinę sumenkintų. Kovą rodančius svetimo kūno pėdsakus V.Pociūno panagėse, prokurorai priskiria normalaus bendravimo tarp žmonių įrodymui. Prokurorai, anot K.Čilinsko, prieš V.Pociūną sėkmingai išnaudojo tą aplinkybę, kad abejais atvejais – ir pro langą dėl nelaimingo atsitikimo iškritusio žmogaus, ir su dujomis pakirstu pasipriešinimu išstumto žmogaus padėtis ant žemės yra ta pati ir kūno sužalojimai abejais atvejais gali būti tapatūs. Todėl aišku, kad ir Čekijos, ir Lietuvos, ir bet kurios kitos šalies ekspertai atsakys, kad V.Pociūno lavono padėtis ir kūno sužalojimai gali būti būdingi ir nelaimigam atsitikimui. Visa esmė yra tame, kad prokurorai teikia ekspertams tik savo versiją, jog V.Pociūnas per langą ir 70 cm pločio palangę netyčia iškrito pats. Tačiau, pasak K.Čilinsko, Lietuvai V.Pociūnas visada bus už tiesą žuvęs didvyris.

Šaltinis http://www.demokratija.eu/


Prisijunkite prie diskusijos