Protingųjų kurmių valanda


Print

Šventės be šventumo ir džiaugsmo. Bažnyčios be Dievo. Tušti pliurpalai be tikėjimo ir vilties. Užgesę akys. Kada reikia, gaiviais rytais prieš kaitrą kiemsargiai iškabina vėliavas.

Ačiū ir už tai. Esam aktoriai ir žiūrovai. Teatras, kur už virvučių tampom patys save. Kaip atpažįstama. Įprasta ir miela. Nes be to nebegalim.

Žinau, pasakysit – senis suviduriavo nostalgija. Gal. Ko gero taip ir yra. Matyt, ką ne taip užvalgiau. Bet kažkodėl vis prisimenu kartais tas žiemas ir vasaras. Rodės dėl naujo gyvenimo gali numirt. Kad kai ateis su kastuvėliais, marsiečių apranga ir ginklais, bus baisu. Ir kartu lengva.

Nes žinosi kas yra kas. Kas už ką ir kas prieš ką. Ir niekas nepasislėps. Nei už melo, nei už apsimetimo. Nei už draugo nugaros.

Tas neužmirštamas, niekada nebepasikartosiantis Mes. Baisu buvo ne dėl savęs. Dėl to, kad viskas gali baigtis. Kad liksi vienas.

Nelengva pirmiesiems. Daryti kas pavojinga. Kas draudžiama ir baudžiama. Nes nežinojai, kaip baigsis. Ir niekas nežinojo. Tai dabar visi gudrūs herojai. Tada reikėjo būti vyru. Daugelis vyrų neįstengė. Daugelis moterų – ir dar kaip.

Vis dairausi ir dairausi. Ir sostamiestyje. Ir Vasiukuose. Daugumos pirmeivių nematyt. Ba-baa. Nebeliko. Vieni patys išgaravo. Kitus nuplovė į užribį. Banga tų, kurie tupėjo krūmuose ir laukė, kuo baigsis. Išlindo ir sušoko į pajudėjusį traukinį.Tokie vieningi ir labai teisūs.

Ir pro duris langus tik lekia į griovius tie, kurie viską pradėjo, tik lekia. Nebereikalingi. Toks gyvenimas. Ir jis tęsiasi. Senukams čia vietos nėra. Principams ir sąžinei – taip pat.

Everestuose dabar tie, kurie laukė, kaip baigsis. Būtų baigęsi kitaip – jie taip pat būtų priešakyje. Tik kitame. Kovoję savo mažąsias kovas. Visada pasiryžę. Už save.

O tie Kiti, kurie buvome Mes, jau baigiasi. Tuoj nebeliks. Apspjaudyti, jei netylėjo. Užmiršti, jei išsigando. Paniekinti tyliai, jei tapę tarsi savais ėmė sklypus. Lieka užgesusių akių pasaulis. Išėjimo knyga.

Priežastis ne valstybė. Mes patys. Rungtynių neperžaisi, ar tai apdainuotum, ar su visais draskytumeis iki kraujų. Atakuoti vėjo malūnus? Juk jie tokie šiuolaikiški. Gaminsime pigią energiją, švarią praeitį ir šviesią ateitį. Už mūsų ir jūsų laisvę ir pinigus.

Niekas jau mūsų nebepakeis. Patys tyliai tam pritarėm. Leidome jiems ir susitaikėm. O dabar siuntam, žiūrėdami į nutolstančias paskutinio vagono šviesas.

Nei tai gerai, nei blogai. Būtų kitaip – būtų nenormalu. Taip turi būti. Niekada niekur kitaip ir nebuvo. Dvasia pirmiau, protingieji kurmiai – paskui.

Kas Dievo – Dievui. Kas Cezario – Cezariui. Kas lietuvio – lietuviui. Bet kažkodėl skaudu, nors tai ir kvaila. Na, užeina kartais.

Tačiau greit praeina. Ir vėl galim skaityti portalų lyderį. Tikrasis gyvenimas juk ne Mes.Juk nieko nebuvo. Viskas jau buvo.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.08.31; 04:06


Prisijunkite prie diskusijos