Tai, kas vyksta šiomis dienomis Ukrainoje, primena daugelio jau įvykusių pilietinių karų preliudijas kitose šalyse. Duok Dieve Ukrainai išvengti pilietinio karo, nes ginklų šioje šalyje tikrai netrūksta, o jei pritruks, atsiras, kas patieks. Bet kitąsyk toks karas būna neišvengiamas.
Lietuvoje tuo metu nustebino Vytauto Landsbergio interviu Edmundui Jakilaičiui LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“:
„Aš manau, kad tokioje situacijoje Vyriausybė galėtų paskatinti kai kurias Lietuvos organizacijas būti ten, Ukrainoje. Pavyzdžiui, yra Lietuvos Sąjūdis, yra ir kitos. Deja, Sąjūdis šiandien neturi pinigų, bet gal tokiam tikslui žmonės aukotų? Reikia siųsti aktyvistus, jaunimą su trispalvėmis ir netgi veteranus. Jeigu Vyriausybė paremtų, tai būtų didelis dalykas“.
Pritariu Vytautui Landsbergiui iš esmės. Ir aš norėčiau, kad Ukraina būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, nesiūlanti Europos Sąjungai savo likimą spręsti trišalėse derybose „Rusija-Ukraina-ES“.
Tik vienas pastebėjimas. Jei „tokia situacija“ pereis į ginkluotą konfliktą ir koks nors lietuvis įsivels į jį besprogdindamas kartu su ukrainiečių patriotais rusišką karinę bazę ir likęs gyvas sugrįš į Tėvynę, jis bus nedelsiant suimtas, ir Lietuvos prokurorai jam pasiūlys mažiausiai 10 metų kalėjimo bausmę, jei ne „iki gyvos galvos“, už „teroro aktą“.
Juk būtent taip atsitiko su Lietuvos Respublikos piliete Egle Kusaite, kuri ne „Lietuvos Sąjūdžio ir kitų organizacijų“ skatinama, ir ne „Vyriausybės remiama“, o tik sąžinės šaukiama, pagal kaltinimo versiją, ruošėsi susprogdinti vienos iš konfliktuojančių pusių karinę bazę Čečėnijoje. Net kai jokių įrodymų, kad ji realiai to siekė ir fiziškai galėjo įvykdyti, byloje nėra, išskyrus Lietuvos galimai kagėbistinės teisėsaugos fantazijas.
Po 1990 metų kovo 11 d. E. Kusaitės byla yra precedento neturintis atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietė savo šalyje yra kaltinama dalyvavimu ar siekiu dalyvauti kitos šalies vidaus ginkluotame konflikte pagal savo įsitikinimus, kai jie neprieštarauja tarptautinei teisei, paminant visus Lietuvos Respublikos Konstitucijos piliečio ir žmogaus teises garantuojančius straipsnius (laisvo judėjimo, įsitikinimų, sąžinės laisves ir t.t.).
Prancūzijos ir kitų ES valstybių piliečiai ne po vieną, o tuntais, vyksta į Siriją kariauti sukilėlių prieš prezidento Bašaro al-Asado režimą pusėje, beje, jei tikėti Vakarų žiniasklaida, petys petin ir su tarptautiniais teroristais, ir niekam net minties nekyla, kad jie tuo pačiu daro nusikaltimą. Užtikrinu, kad, kad nuvykusieji progai pasitaikius mielai susprogdintų kokią nors prezidento Asado karinę bazę (gal jau ir susprogdino), o jei gyvi liktų ir grįžtų į Tėvynę, jų teismai tikrai už tai juos nepersekios.
Bent jau tol, kol visuomenė neišgirdo Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo architekto, vieno iš svarbiausių veikiančios Konstitucijos kūrėjų, viešos nuomonės apie tai, ar Lietuvos Respublikos piliečiai savo šalyje gali būti kaltinami dalyvavimu ar siekiu dalyvauti kitos šalies vidaus ginkluotame konflikte pagal savo įsitikinimus, neprieštaraujančius tarptautinei teisei, labai neatsakinga yra skatinti Lietuvos jaunimą vykti su trispalvėmis į Ukrainą šiuo metu.
Reikia bent jau įspėti juos, kad įsitraukę į ginkluotą konfliktą už Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę niekada negrįžtų į Tėvynę. Arba nedelsiant Baudžiamajame Kodekse įvesti pataisą, kad toks dalyvavimas, jei nepadaryti karo nusikaltimai, yra nebaudžiamas.
Nuotraukoje: Kastytis Stalioraitis – buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.
2013.12.03
