§ 5. Užmirštieji rezervai
„Tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis; kuri jį patvariai saugoja; kuri jį brandina ir sublizgina tam tikroje atmosferoje. Ir juo dvasinės vertybės sodresnės, tuo pati tauta vertesnė nepriklausomos egzistencijos, juo greičiau jos reikšis objektyviais kūrybos vaisiais“, – taip dar prieš karą su dvasios pakilimu rašė Juozas Ambrazevičius[1].
Tas pats asmuo, kuris ryžosi vadovauti 1941-ųjų metų birželio sukilėlių sudarytai Lietuvos Vyriausybei (vėliau, emigracijoje, pasivardinęs J. Brazaičiu). To sukilimo patirtis neabejotinai davė impulsą ir pokario ginkluotam pasipriešinimui prieš šimtus kartų stipresnį okupantą. Kovodami neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis žuvo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir net merginų.
Kada visa tai buvo? Laiko smėlynai labai greitai užpukšto kapus…
Tauta yra (ir turi būti) nuolat kuriama. Yra autorių, kurie teigia, jog ji – išrandama (populiarus JAV prof. Benedikto Andersono teiginys). Bet tokie teiginiai primena labiau žodinę ekvilibristiką, bet ne realybę. O realybėje šalia tautokūros tuo ar kitu laipsniu vyksta ir tautoiros procesas. Kiekvienam mąstančiam akivaizdu, jog keičiantis pasauliui, spartėjant jo raidai tautos kūrimo (tautokūros) procesas tampa komplikuotesnis, prieštaringesnis jau vien dėl kylančių tautoiros procesų.
Vieni veiksniai savaime gęsta, kitus išstumia užgimę modernieji ir supermodernieji. Prie modernesniųjų veiksnių, kūrusių tautą, na, kad ir jos narių patriotines nuostatas, galėtume priskirti sovietiniais metais ypač puoselėtas Dainų ir šokių šventes. Nepakartojama dalyvių ir žiūrovų nuotaika gimdydavo ir palaikydavo slapčiausias lietuvio svajones… Tos šventės ženkliai prisidėdavo kurdamos tautą.
Prisiminkime 1988 m. vykusias „Žalgirio“ (atstovavusio dar sovietinei Lietuvai) ir Maskvos „CASK“ (Centrinis Armijos Sporto klubas) krepšinio komandų finalines žaidynes. Jos vyko Lužnikų Sporto rūmuose (Maskva).
Man teko laimė būti komandiruotėje ir tomis dienomis sėdėti stadiono tribūnose. Tai buvo neįtikėtinos įtampos, emocionalus reginys. Mažytė, bet istoriniam mūšiui atgimstanti Lietuva tada laimėjo prieš didžiulei imperijai atstovavusią komandą. Lietuva ir lietuviai džiūgavo, nes krepšinio pergalė jiems priminė tikrąjį Žalgirį. Tai buvo klasikinis tautodaros, tautokūros aktas!
Dalyvavimas tautos kūrimo procese – tautiškumo ir pilietiškumo įtvirtinimas ir tų bruožų raiška sudaro esminę žmogaus egzistencijos dalį. Kaip ją sustiprinti? Kaip visa tai pateikti? Šiuo požiūriu mums pravartu pasimokyti iš tų tautų, kurios sugeba sėkmingai telktis ir puoselėti kūrybines galias, oriai prisistatyti pasauliui ir užkirsti kelią savo jaunuomenės emigracijai. Pateiksiu konkretų pavyzdį (parsivežtą iš kelionių).
Norvegijoje nuo pat ikimokyklinio amžiaus ugdomasis pratinamas veikti tik per grupę, grupėje. Grupizmo įtvirtinimas tęsiasi visą mokymosi ir studijų laikotarpį. Asmuo pratinamas grupėje gyventi ir vadovautis grupės sprendimu. Darbovietėje jis taip pat gyvena ir veikia analogiškai.
Čia drąsiai su kitais bendradarbiais jis gali užprotestuoti netgi savo viršininko ar šeimininko sprendimą, o pastarasis – paklusdamas tokiai kultūros tradicijai – irgi nesunkiai pasiduoda kolektyvo spaudimui, kuris, vėlgi – pagal susiklosčiusią kultūrą – neperžengia racionalumo, protingumo ribos.
Išugdytas norvegų poreikis dalyvauti grupiniame gyvenime pasireiškia ir per pačiais įvairiausiais pavidalais išsišakojusią klubų bei visuomeninių organizacijų veiklą. Egzistuoja nerašyta taisyklė: suaugusiam privalu dalyvauti bent viename vietovėje veikiančių klubų.
Norvegijos atvejis rodo gana vykusiai, būtent per grupinį veiksmą integruotas visuomenės ląsteles, kurios sudaro patvarų, įvairioms destrukcijoms atsparų socialinių santykių tinklą, arba, kitaip išsireiškus, efektyviai funkcionuojančią pilietinę visuomenę.
Matome visuomenę ir valstybę suaugusias į organišką visumą. Čia neįsivaizduojama atskirtis tarp tautos ir valstybės. Beje, toks mūsų akcentuojamo tautos ir valstybės organiškumo siekis per visuomeninę veiklą buvo būdingas ir prieškario Lietuvai. Mes jau kalbėjome, kad tada veikė dešimtys studentų ir moksleivių korporacijų, daug kitų visuomeninių organizacijų. Tautos ir valstybės organiškumui ypatingą dėmesį skyrė ir tuometiniai lietuvių intelektualai[2].
Tautiškumo ir pilietiškumo ugdymo rezervai (apie kuriuos tik „kampeliu“ čia tegalime užsiminti), jų paieška – visų mūsų, mąstančių apie Lietuvos ateitį, pamatinė priedermė. Paieška to, kas mums kaip tautai leistų ne tik išlikti, bet ir praturtinti Vakarų civilizaciją, Europos Sąjungos kultūrą. Žinoma, paieška ir to, kas galėtų būti ypač patrauklu ir gyva jaunuomenės ugdyme.
Nusižiūrėjus į pavienių pasišventėlių žygius ir jų pastatytus paminklus imta kasmet oficialiai organizuoti jaunimo ekspedicijas aplankant kurią nors Sibiro, Altajaus ar Kazachstano vietovę. Lankomos ir tvarkomos vietos, kur buvo lietuvių kalėta, išgyventas tremties skausmas, likimui paliktos kapavietės… Puikus tragiškų įvykių atminties saugojimo, tęstinumo pavyzdys. Tačiau tokios ekspedicijos yra pavienis, išskirtinis reiškinys, kurį gesina atsigaunanti Rusijos imperializmo dvasia.
O kodėl neatkreipus daugiau dėmesio į savo kraštą? Kodėl negalėtų būti organizuojamos moksleivių programinės ekskursijos lankant išsaugotas bei restauruotas partizanų slaptavietes, įvykusių stambesnių mūšių su okupantu vietas, didesnes piliavietes, įspūdingesnius etnografinius ansamblius, provincijos muziejus ir pan.
Pasukau žvilgsnį tokia kryptimi dėl patirto įspūdžio. Lankantis Lenkijoje buvau įtikintas, kad daugelyje vidurinių mokyklų naudojama savita moksleivio įskaitų knygelė. Joje siekiama kuo daugiau įrašyti aplankytų istorinių ir kultūrinių savo šalies objektų. Į jų kategoriją, pasirodo, įeina ir esantys Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tose šių šalių žemėse, kurias po Pirmojo pasaulinio karo buvo okupavusi Lenkija. Štai net tokiomis ne visai sąžiningomis priemonėmis ugdoma jaunojo lenko tautinis ir valstybinis patriotizmas.
Tais kukliais pavyzdžiais tenorėjau priminti tautinės savimonės ir nacionalinio patriotizmo stygiaus bei jo švelninimo problemą. O klodų jai spręsti mes tikrai turime turtingų, tik daugelis jų glūdi pridengti abejingumo, o gal iš dalies ir piktybiškos užmaršties dulkėmis, elementariausios nepagarbos sau ir nacionalinio orumo stygiumi. Tikiu skaitytojo geranoriškumu: jis man gal atleis, jeigu pakomentuosiu (pasikartodamas) vieną išskirtinį mūsų istorijos pavyzdį.
Kadaise, tiksliau – po pirmojo tūkstantmečio viduryje pradėtos baltų religinės reformos mūsų protėviai, kurie dar nesivadino lietuviais, suintensyvino piliakalnių statybą (supylimą). Reikia įsivaizduoti, koks tai buvo alinantis, gal ne vieną dešimtmetį trukęs darbas. Betgi tas darbas turėjo didžiulę prasmę! Šiuo atveju pagalvokime ne vien apie gynybinę, karinę piliakalnių funkciją, bet ir apie jų platesnę – teritorinės bendruomenės narių, piliečių telkimo paskirtį.
Tautų kraustymosi išjudinti slavai plūste užplūdo baltų apgyvendintus kraštus. Tad mūsų protėviai buvo priversti burtis į griežčiau organizuojamas teritorines bendruomenes. Aplinkybės vertė telktis „į kumštį“ (suprantama, dvasinio gyvenimo ir geresnio materialinio apsirūpinimo sąskaita). Tam ir pasitarnavo piliakalnių idėja – jų pylimo, statymo darbai. Jų vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje priskaičiuojama per 1500! Tikėtina, kad dauguma piliakalnių, kaip ir alkakalnių, tarnavo dar ir šventyklomis po atviru dangumi.
Mūsų protėvių įsitikinimu, Pasaulio Sutvėrėją įvaryti į uždarą patalpą ir ten garbinti tiesiog buvo nepriimtina. Jo kūrinijos ženklai buvo čia pat – Gamtoje.
Būtent piliakalniai, supilti teritorinės bendruomenės jėgomis, padėjo mūsų protėviams susitelkti, tapti ypatinga karine galia ir valingumu išsiskiriančia gentimi. Taigi užgimusi tauta pasisuko į rytus, į savo buvusių ir jau asimiliuotų giminaičių teritorijas. Tai buvo tikras karinis ir politinis sprogimas.
Tačiau tas sprogimas per kelis šimtmečius vos nesunaikino pačios tautos. Dinastijų valdovai, aristokratija (su labai retomis išimtimis) nesirūpino užgimusios valstybės branduolio – etninės lietuvių padermės tvarumu. Jiems, patyrusiems sėkmę, labiau parūpo teritorijos, jų dydis. Ir savasis įvaizdis.
Kodėl vėl prakalbome apie piliakalnius? Ogi dėl to, kad ši unikali relikvija, tas neįkainojamas archainės kultūros paveldas besivienijančios Europos kontekste gali ir privalo suspindėti savitomis spalvomis, liudijančiomis, kad mes pajėgūs ne tik imti, bet ir duoti! Galime duoti tai, kas pačią Vakarų civilizaciją darytų gyvybingesnę ir prasmingesnę.
Betgi kaip šiandien tas paveldas atrodo? Švelniai išsireiškus – liūdnai. Dauguma piliakalnių apaugę krūmais, dilgėlynais ir nusėti plastmasinėmis šiukšlėmis. Daugeliu atvejų prie jų nerasime nors kiek išvaizdesnių paminklinių ženklų, lakoniškos, bet patrauklios informacijos. Vaizdas toks, tarsi visai būtume pamiršę mus gimdžiusio ir auginusio savo senelio ar tėvo kapą.
Kalbama, kad jaunimui ugdyti pasigendama gyvos, nuobodžia didaktika neįgrisusios medžiagos. O kas gali būti parankiau, patraukliau gyvinant jaunuomenės dorovinį ir istorinį sąmoningumą už alkakalnių ir piliakalnių, esančių čia pat, mokyklos pašonėje, nuolatinę priežiūrą? Ar gali būti kas dėkingesnio ugdant nacionalinį orumą ir patriotizmą už restauruojamas ar naujai kuriamas tų piliakalnių ir alkakalnių, pilkapių ir senkapių – t. y. čia pat, tame pačiame žemės lopinėlyje gyvenusių žmonių istorijas? Ne tik japonai, bet ir kitos civilizuotos tautos iš panašių dalykų padarytų (ir daro!) tikras puošmenas, keliančias dvasią, žadinančias visos tautos bei valstybės susitelkimą, intriguojančias keliautojo smalsumą.
Susimąstykime: kodėl mes taip nemėgstame, negerbiame istorijos? Kunigaikščiai mums yra pabodę. Priespaudų aiškinimas – taip pat. Bet ir visa kita mums – neįdomu… Kalbėkime tiesiai: savo tapatybės, pilietinių ir dorovinių nuostatų įtvirtinimui trūksta ne tiek pinigų, kiek paprasčiausios pagarbos praeičiai. Trūksta jaunuomenei perduodamo supratimo, kad tauta, kuri nežino savo tikrųjų šaknų, juolab jeigu pati valstybė linkusi jų nepastebėti, o gal net ir pamiršti – tokia tauta yra pasmerkta ne tik socialiniam dūlėjimui ir išnykimui. Tokia tauta paprasčiausiai neverta kitų tautų pagarbos.
Istorijos vyksmas mums brukte bruka pasirinkimą: arba tolesnė lietuvių emigracija ir neprievartinis, gal net savanoriškas išnykimas kosmopolitiškėjančioje vartotojų civilizacijoje, arba išmintingų pastangų reikalaujantis, žinoma, neišvengiamu dramatizmu alsuojantis pusiausvyros tarp tautiškumo ir visuotinumo ieškojimas. Globalizacijos negatyvo iššūkiai, akis badanti tautos demoralizacija, pagaliau mūsų tėvų bei protėvių sudėtos aukos už tautos įsitvirtinimą pasaulyje primygtinai įpareigoja mus laikytis antrojo kelio.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.
(Bus daugiau)
2014.09.11; 18:36
[1]Ambrazevičius, Juozas. Lietuvių rašytojai. Literatūriniai straipsniai. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1938, p. 5.
[2]Šiuo požiūriu primintinas išskirtinės reikšmės programinis dokumentas „Į organiškos valstybės kūrimą“, kuris buvo paskelbtas 1936 metais. Jo autoriai – tokios iškilios asmenybės kaip: J. Ambrazevičius (1941 metų sukilėlių vyriausybės vadovas) ir Pr. Dielininkaitis; filosofai: J. Grinius ir A. Maceina; mokslininkai: K. Pakštas ir Z. Ivinskis; rašytojas J. Grušas ir kt.
Šis dokumentas (pilnu tekstu) yra patalpintas į mūsų sudarytą rinkinį: „Tautiškumas ir pilietiškumas: sintezės keliai“, VPU, 2006, P. 8-26.
