II skyrius. Nacionalinis sąmoningumas šiandien: jaunuomenės pasirinkimo drama
§ 1. Transatlantinio skrydžio didvyriai ir jų vaikaičiai
Šį skyrių pradėsiu lietuvių tautos didvyrių: Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentu. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad pasaulinę šlovę pelnę lakūnai ir jų žygdarbis jau užnešti pakankamai storu laiko ir savaiminės užmaršties sluoksniu.
Antra, vargu ar mūsų jaunuomenė, kuriai, palyginus, daug (ir įkyriai) kalbama apie pilietiškumą ir patriotizmą, bus girdėjusi apie Atlanto nugalėtojų parašytą (priešmirtinį) dokumentą.
Trečia, kodėl į „dienos šviesą“ neiškelti to teksto, kuris priklauso tautos istorinės atminties aukso fondui? Kodėl nepriminus fakto, kuris sukrėtė visą tautą ir ilgus dešimtmečius jai teikė įkvėpimo ir valingumo sunkios būties metais? Transatlantinio skrydžio didvyrių testamentą pateiksiu šiek tiek sutrumpintame pavidale.
„<…> Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis. <…> LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams. LITUANIKOS pralaimėjimas <…> tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtingumą. <…> Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“[1].
Testamento autoriai naudoja kreipinį „Jaunoji Lietuva“. Jų metais tokia Lietuva ir buvo – tarsi feniksas, išskridęs iš piktos istorijos užklotų pelenų…
Jie žuvo 1933 metų liepos 17 d. iškart po vidurnakčio, netoli Soldino, dabar Pščelniko. Iki Kauno (kur jų laukė didžiulė minia) buvo likę vos keli šimtai kilometrų.
S. Dariaus ir S. Girėno žygis ir jo tragiška atomazga daugel metų veikė lietuvius. Kurstė pilietinio patriotizmo, lietuvybės dvasią. Kur ji besireikštų: anapus Atlanto – Čikagoje, ar už Uralo kalnų – Sibiro taigoje; mirčiai už Tėvynę pasiaukojusių partizanų bunkeryje ar Vilniaus universiteto auditorijoje… Pakol nepradėjo dangų dengti vis labiau tirštėjantys globalizmo debesys… Apie tuos debesis tikslinga pakalbėti atskirai. Nevengiant ir trafaretinių, ne vienam gal pabodusių minčių. Ar gal – nenuslepiama didaktika dvelkiančių patarimų. Nepabėgsi nuo šešėlio, kuris neatstodamas slenka paskui tave…
Nuo ano Atlanto nugalėtojų žygdarbio pasaulis toli toli nukeliavo. Amerikoje nebeliko lietuviškų salūnų (karčemos tipo klubų). Liko tik kelios lietuvių lankomos bažnyčios. O jų – kupinų savo Tėvynės ilgesio ir lietuvybės – buvo prisistatę apie… pusantro šimto! Pasaulis globalėja neįtikėtinais tempais, kažkur skuba tiesiog ne metais, bet mėnesiais. Net dienomis…
Tiesą pasakius, globalinės (arba universaliosios) kultūros elementų randame nuo pat homo sapiens atsiradimo (ugnies, ieties, lanko paplitimas ir jų poveikis žmonių elgsenai). Tam ir žmogus, kad jis mąstytų ir, pamatęs jo poreikius atitinkantį daiktą, kopijuotų jo pagaminimą. Suprantama, kad savų išradėjų būta ir vadinamųjų laukinių žmonių bendruomenėse. Tie išradimai pasitarnaudavo savo jėgos demonstravime prieš kitus.
Globalizacija – tai sąmoningai ir nesąmoningai vykstanti ne tik technologijų, daiktų, bet ir naujų žmogaus elgsenos įpročių bei normų sklaida. Na, kad ir Dekalogas (dešimt Dievo įsakymų). Savo esme tai seno civilizuoto pasaulio laimėjimas, jo produktas. Bet štai… Palietę Dekalogą, jau galime susimąstyti ir apie globalizacijos ideologiją – vadinamąjį globalizmą – piršte peršamas ne tik gero, padoraus elgsio normas, bet ir su juo susijusius, primetamus mąstymo, net jausenos stereotipus. Nieko naujo nepasakysiu tvirtindamas, kad globalizmas – tai ir pasaulio galingųjų sąmoningai kurpiama ideologija.
Tai ji, teisingiau išsireiškus, blogoji, tačiau dominuojanti atmaina, aižo ne tik etninę, tautinę ar nacionalinę tapatybę. Ji aižo ir asmens individualios tapatybės branduolį. Aižo žmogaus buvimo pasaulyje tradiciją, grįstą dvasinėmis, o ne vartojimo (utilitarinėmis) vertybėmis. Bręstančiai asmenybei brukte brukama laisvė judėti erdvėje ir kultūroje. Kartu, tarsi netyčia, įbrukama ir laisvė nuo pareigos, nuo dorovinės atsakomybės, nuo bendruomeninio sutarimo. Ir net nuo Tėvynės! Tokia laisvė, be atsakomybės Tėvynei, jaunuomenei tampa netgi savaip patraukli.
O gal išties yra paranku atsisakyti egzistuojančių „skrupulų“? Būtent elgtis taip, kaip iki šiol atvirai agituoja laissez faire (nevaržomos veiklos) principas? Tiesiau pasakius – globalizmo ideologijos šerdis… Tas principas siūlo neišgyventi susidvejinimo tampant pasaulio piliečiu. Siūlo ignoruoti ir tuos „pamokslautojus“, kurie linkę „baksnoti“ apie „kažkokias“ pamatines dorovines priedermes, kurių šimtmečius paisė žmonės – jų kurtos šeimos, gentys ir tautos. Bet – atsisakyti vardan ko? Vardan visur ir visko vartojimo? Vardan įsipareigojimais nebevaržomo juslinių poreikių tenkinimo?.. Būtent tokias orientacijas piršte perša globalizacijos šešėlinė (antroji) pusė ir jos ruporas – modernioji mass media<…>.
Privalu ir čia „pabumbenti“: susitaikius su tokia pozicija tuo pačiu būtų susitaikyta ir su visuotinumo pobūdį įgyjančiu neonomadizmu, t. y. naujosios klajoklystės atmaina. Tai būtų susitaikymas ir su žmogaus dvasią, jo jausmus skurdinančia technotronine kultūra… Tokia slinktis vyksta. Ir vyksta, deja, nepriklausomai nuo mūsų kolektyvinės, net ir suvalstybintos valios…
Jau konstatavome: mūsų gyvenamasis laikmetis kupinas nuostabių pergalių. Na, kad ir tinklaveikos visuomenės įsitvirtinimo. Bet vėl… Kiekviena pergalė turi savo kainą. Štai, tinklaveika gimdo ir įtvirtina „tinklažmogį“ (dar vadinamą kiborgu), jo pozicijas. Tai asmuo, nesiskiriantis su kompiuteriu. Prigludęs prie jo… Kaip jisai elgsis ateities visuomenėje? Kaip elgsis iš tokių atomų susiformavusi (ir intensyviai, netgi su globalizmo užtaisu formuojama) visuomenė ir valstybė? Jas atstovaujančios pilietinės ir politinės struktūros? Kokia taps socialinių ir grynai žmoniškųjų santykių tinklainė? Ar turės kokią nors įtaką moraliniai lyderiai, kurių mes jau šiandien stokojame ir ilgimės?..
Taigi atsiranda visai naujo pobūdžio problemos, papildančios jau žinomas. Išryškėjo bendruomeninio, pilietinio sutarimo stygius. Apie jį kalba vos ne visi šiuolaikiniai mąstytojai. Tas stygius mums, t. y. lietuvių tautai, yra ypač skaudus, skaudžiai išgyvenamas<…>.
Mūsų kultūros, mūsų realybės kontekste bendruomeninio sutarimo praradimą galima (ir reikia) vertinti kaip savotišką migracijos iš pačios visuomenės atmainą – tą atmainą, kuri tautai atima tikėjimą savo ateitimi, pakerta jos pilietinį gyvybingumą. Susiklosčius tokiai situacijai, visuomenės gyvenimas lengviau užleidžiamas tiems, kurie disponuoja nesukontroliuojamomis finansinėmis, politinėmis, informacinėmis ir teisinėmis galiomis – t. y. tiems, kurie pačią valstybę linkę matyti tik kaip monstrinį UAB’ą?
Tautinis, pilietinis ir dorovinis beveidiškumas (gal – socialinis infantilumas?) nuostabiai gražiai suauga su globalizacijos šešėliniais palydovais. Suauga su tais reiškiniais, kuriuos vadiname: socialine atskirtimi ir dezintegracija, civilizaciniu neįgalumu ir amoralumu, teisiniu nihilizmu ir politiniu cinizmu. Su neslepiama nuogybe iškyla ta pati sena kaip pasaulis problema: žmogaus laisvės ir jo elgsenos sunorminimo problema, santykio tarp atsakomybės ir laisvės nuo įsipareigojimų kitiems problema, moralumo ir amoralumo problema.
Matome: tų reiškinių santykis, ta didžioji priešprieša aiškiai palietė emigruojančią, taip pat ir emigruoti nusiteikusią mūsų jaunuomenę. Toks santykio dramatizmas, ypač ta disproporcija, atsiradusi tarp tęstinumo ir nutrūkstamumo, tiek tautai, tiek valstybei jau atnešė didžiulių nuostolių. Na, kad ir katastrofiškai priartėjusi lietuvių tautos depopuliacija ir jaunimo vengimas kurti stabilias, normalias šeimas. Kuo užpildysime jau dabar išryškėjusį ne tik darbo jėgos, bet ir potencialių mokesčių mokėtojų stygių? Kuo pasipriešinsime jaunuomenės nusišalinimui nuo valstybės politinio gyvenimo? Ar turime teisę tą gyvenimą palikti tolesnės demoralizacijos ėduoniui?
Gal apie visa tai jau pavėluotai kalbame? Lietuvių masinė emigracija su savimi gal išsineša ir čia įvardinamas ir aptariamas problemas? Vien 2011 metais iš Lietuvos emigravo 83 000 lietuvių! Tiek, kiek buvo gyventojų Marijampolėje ir Mažeikiuose kartu paėmus. Anot žinomos žurnalistės Laimos Lavastės, „Emigracijos mastais mes, lietuviai, 5–6 kartus viršijame pasaulio vidurkį“[2].
Laužui pakurstyti dar įmesime glėbelį žagarų.
Globalizuotame, visuotinį tinklaveikos pobūdį įgijusiame pasaulyje lietuviai kaip tauta, pati lietuvybės idėja kaip dvasinių pastangų siekiamybė, pagaliau ir Lietuva kaip šalis jau prarado grynai teritorinio reiškinio pozicijas. Lietuvybė peržengė ir valstybės, ir etninių žemių ribas.
Regime, kaip sparčiai ji sklaidosi ir tirpsta atsivėrusiame, teritorinių riboženklių nepripažįstančiame pasaulyje. Jau vien toks situacijos pripažinimas leidžia formuluoti pamatinį egzistencinį klausimą: gal iš tiesų nėra kito sprendimo, kaip susitaikymas su tuo, ką turime, t. y. susitaikymas su globalizmo raugu „užmaišyta tešla“, kurios terpėje gyvename. Susitaikymas su laissez faire principu, su rinkos fundamentalizmu, kuris „netyčia“ tampa valstybės organizavimosi tikslu? Neskubėkime su tokiais atsakymais.
Pasaulyje daug balsų, tvirtinančių, kad šiuolaikinė, Vakaruose užgimusi civilizacija tampa nebecivilizuota, t. y. praradusi savo prasminį kryptingumą. Štai analoginiu pavadinimu išleistos knygos „Necivilizuota civilizacija“ (lietuviškas variantas – 2004 m.) autorius Horstas Kurnitzkis su savotiško įtūžio gaidele rašė: „Nusigręžę nuo švietimo ir mąstymo, radikalaus ekonominio liberalizmo gynėjai kartu atsisakė ir visų humanistinių tikslų, virsdami visuomenės negailestingos konkurencinės kovos apologetais. Esminiu kultūros bruožu tapo rizika, o birža virto visuomenės modeliu“[3]. Knygos baigiamajame žodyje šis autorius konstatuoja: „Ne stebuklas, kad su ekonomine globalizacija koja kojon žengia ir prievartos globalizacija“[4].
Dėl įdomumo pacituosiu ir kitą autorių – gana populiarų žinių (kitaip – tinklaveikos) visuomenės tyrinėtoją M. Castellsą. Visapusiškai apmąstęs globaliais, ypač informaciniais ryšiais susaistytą pasaulį, šis mokslininkas teigia: „Pagrindiniu socialinės prasmės šaltiniu tampa tapatumo – kolektyvinio ir individualaus, primesto ar sukonstruoto, paieška“.
Jo nuomone, nūdienos pasaulyje, nepriklausomai nuo visuotinės kultūros paplitimo, žmonės buriasi tapatumo pagrindu, kad ir koks jis būtų: religinis, etninis, teritorinis ar nacionalinis. M. Castellsas, įvertindamas šiuolaikinio pasaulio elgseną, atkreipia dėmesį ir į tai, kad religinis fundamentalizmas šiais laikais „<…>tapo galingiausiu asmeninio saugumo bei kolektyvinio telkimosi veiksniu“[5].
Kodėl M. Castellsas, sakytume, primygtinai akcentuoja tapatumą? Visų motyvų jis neatskleidžia, bet į vieną, kuris akivaizdus iš viso solidžios monografijos konteksto, mums rūpi atkreipti dėmesį. Žmogus, ištisas dienas sėdintis prie kompiuterio, nuolat naršantis po internetą, savaime atplėšiamas nuo prigimtinės kultūros – jis ima gyventi dirbtinai sukonstruotame pasaulyje, kuriame tiesiogiai nebendrauja su kitais asmenimis, nemato jų širdies ir proto virpesių.
Toks asmuo lengviau praranda ne tik Tėvynės įvaizdį, jos išgyvenimo jausmą, bet ir emocionalumu, tiesioginiu bendravimu grindžiamą prisirišimo prie kitų žmonių (ypač prie savo gentainių) jausmą. Atsirado netgi jo įvardis – „tinklažmogis“, kurio veidas, tegu ir su šypsena, labiau primena robotą.
Štai tos mintys ir argumentai, kurie mus skatina, netgi verčia žvelgti į lietuvybę, lenkiškumą, rusiškumą, į norvegiškumą toli gražu ne vien iš tradicinių, t. y. etnocentristinių, bet ir platesnių humanistinės kultūros, iš jos saugojimo ir netgi iš pačios civilizacijos išlikimo pozicijų.
Būtų teisinga ir toliaregiška pačią lietuvybę vertinti ne kaip daiktą savyje, o kaip pasaulio socialinės organizacijos ir ypač kaip žmonių dvasinio gyvenimo elementą. Vertinti kaip elementą, kuris savais, išskirtiniais bruožais privalo paįvairinti, papuošti Europos kultūrą bei civilizaciją. Na, o jeigu su tokiu teiginiu sutiksime, tai visų mūsų pirmoji pareiga būtų savęs klausti: koks to elemento gyvybingumas? Kokį turinį, kokias prasmes jis duoda ir duos pasauliui? Ir kaip tą elementą mes formuojame, ugdome?
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.
2014.08.08; 18:50
(Bus daugiau)
[1]Šaltinis: Kn. „Sparnuoti lietuviai. Darius ir Girėnas“. – Čikaga, 1935. TIPC. 88.1048.10000.
[2]Lavastė, Laima. Mes, lietuviai. – Vilnius: Tyto Alba, 2012, p. 89.
[3]Horst Kurnitzky. Necivilizuota civilizacija. – Dialogo kultūros institutas, 2004, 9 p.
[4]Ten pat, 212 p.
[5]Manuel Castells. Tinklaveikos visuomenės raida. – Poligrafija ir informatika. 2005, 19 p.
