Istoriką Rusijos ir Europos santykiuose labiausiai pritrenkia tai, kad vakariečių iliuzijos dėl Rusijos nesikeičia ir ši sugeba primesti idėjas, pagal kurias užsieniečiai ją – dar ir klaidingai – interpretuoja. Taip paaiškina ir kitą Rusijos ir Europos bendradarbiavimo dėmenį: stulbinamą Vakarų partnerių kurtumą. Greitai pamirštama bene viskas: nuolatinės rusų verslininkų nesėkmės, Europos pareigūnų įžeidinėjimai, žmogžudystės, diplomatų įžeidimai, nacionalizacijos, neįvykdyti įsipareigojimai ir tarptautinės teisės pažeidimai.
Vos Rusija pradėjo karą užimdama penktadalį kaimyninės valstybės teritorijos, Jungtinės Valstijos prabilo apie santykių “perkrovimą iš naujo”, pamirštant senas klaidas (taip pat ir vertingą patirtį, iš kurios būtų galima pasimokyti). O Prancūzija, parduodama “Mistral” tipo desantinių laivų, duoda priemonių kitam karui prieš kaimynę.
Retai kada Europa suprato Rusiją taip neteisingai kaip dabar, retai kada pasekmės buvo tokios tragiškos kaip dabar. Pavojingiausiu keliu eina Prancūzija. Rusija suviliojo Paryžių, suteikdama jam jaudinantį vaidmenį – partnerio, modernizuojančio didelę rytinę kaimynę.
Mes (prancūzai) didžiuojamės tokia garbe, tenkinančia ir mūsų nacionalinę tuštybę. Apsvaigę nuo Rusijos smilkalų mes nebematome žiaurios tikrovės. Tikime, kad Rusija yra silpna valstybė, patekusi į demografinę krizę ir turinti neišvystytą ekonomiką. Mes manome, kad tokių sunkumų akivaizdoje šalis užsisklęs ir ims laižytis savo žaizdas.
Mes įsitiknę, kad ši krizė palaužė Maskvos ambicijas. Tačiau būdami per tūkstančius kilometrų nuo to pasaulio, kuriame gyvena Rusijos elitas, nematome tų pamokų, kurias rusai gavo per krizę.
Tiesa, optimizmas, gyvavęs Rusijoje 2008 m. pradžioje, kiek priblėso. Tada Rusija save įsivaizdavo kaip kylančią jėgą, kaip dalį Brazilijos, Kinijos ir Indijos bloko, kurio neišvengiamas kilimas reikštų Vakarų, ypač nekenčiamų JAV, nuvainikavimą.
Rusijos užsienio reikalų ministras Lavrov sveikino vakarietiškų vertybių žlugimą.
“Senieji Vakarai prarado savo intelektinio ir moralinio pirmavimo vietas pasaulyje”, – piktdžiugiškai dėstė rusų politologas S.Karaganov. Rusijai, kuri niekada nepripažino Sovietų Sąjungos ir vienpartinio valdymo žlugimo 1991 m., tai primena saldaus keršto skonį.
2008 m. pavasarį ką tik išrinktas rusų prezidentas prakalbo apie naują Europos saugumo sistemą. Tada europiečiai nesuprato, kad ši iniciatyva tėra naujas Maskvos “jėgų pusiausvyros” įvertinimas. Pasak Rusijos vadovų, akivaizdžiai susilpnėjus Jungtinių Valstijų galioms, Europa turi į tai atsižvelgti.
Įstatymai rusams yra ne kas kita, kaip “jėgų pusiausvyros” kodifikavimas. Kadangi “jėgų pusiausvyra” susiklostė ne JAV, o Rusijos naudai, įvertinus naująją padėtį atitinkamai turėjo būti pataisyta ir Europos saugumo sistema.
Europiečiai labai nenoromis pripažino “tikrovę”, todėl Maskva nusprendė parodyti savo jėgą. Rusijos ir Gruzijos karas pirmiausia turėjo parodyti europiečiams, kad jų sąjunga su JAV yra nieko verta. Stipruolė Rusija gali veikti vienašališkai, vos panorėjusi.
Pasibaigus šiam pasirodymui, prezidentas Dmitrij Medvedev vėl ant stalo padėjo naująjį Europos saugumo sistemos pasiūlymą. Naivūs vakariečiai nustebo, kad Rusija gina kolektyvinį saugumą, nepaisydama Medvedev ir Sarkozy susitarimo ir į šalį nustumdama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Tačiau Rusijos argumentacija buvo itin nuosekli.
2008 m. spalio 1 d. D.Medvedev pareiškė: “Senoji pasaulio tvarka suiro ir kuriasi nauja, saugesnė ir teisingesnė. To įrodymas yra Rusijos veiksmai rugpjūtį, kai buvo gelbstimi Pietų Osetijos žmonės, ginami mūsų piliečių ir Rusijos Federacijos interesai”.
Taigi vienašaliai Rusijos veiksmai reiškė “naujos pasaulio tvarkos” atsiradimą, kurį europiečiai turėjo pripažinti.
JAV prezidento Barack Obama pasiūlymas “iš naujo įkrauti” rusų ir amerikiečių santykius Maskvoje buvo suprastas kaip įrodymas, kad amerikiečiai pripažįsta savo silpnumą, tad Maskva galėjo pradėti lošti dar iš didesnių sumų.
Karas su Gruzija ir finansinė krizė privertė Rusiją evoliucionuoti, bet ne taip, kaip naiviai tikėjosi Vakarai. Krizė buvo suvokta kaip galimybė, kurios negalima praleisti. Pirmiausia ji susilpnino JAV ir paskatino jas atsitraukti iš Rusijos “artimojo užsienio”. Antra, NVS šalyse susilpnėjo provakarietiško elito galia, o prorusiški mafijos klanai sustiprėjo. Tad krizė suteikė rusams puikią galimybę šoko ištiktoje periferijoje atkurti savo įtaką.
Tiesa, ta pati krizė ir karas su Gruzija Kremliaus vadams leido suprasti, kad Rusijos ekonominis ir karinis atsilikimas gali tapti kliūtimi jų ambicijoms. Rusijoje nesėkmės, ypač karo lauke, tampa pagrindiniu modernizacijos varikliu: taip buvo ir Petrui I po pralaimėjimo Narvoje, ir Aleksandrui II pralaimėjus Krymo karą, ir Nikolajui II po Rusijos ir Japonijos karo. Visais šiais atvejais esminės pertvarkos turėjo paversti Rusiją galinga karine jėga, galinčia mesti iššūkį Europai, bet ne lavinti Rusijos visuomenę. Šiandien padėtis panaši. D.Medvedev pradėta modernizacijos programa siekia stiprinti Rusijos galią, bet ne demokratizuoti valstybę.
Pakanka išsiaiškinti vadinamosios “modernizacijos” esmę. Politinė sistema nesikeičia, vis dar masiškai klastojami rinkimų rezultatai. Rusijoje vyksta esminė karinė pertvarka, kurios gaires dar 2008 m. rugsėjį nubrėžė pats prezidentas D.Medvedev: “sustiprinti karinių pajėgų išdėstymo pajėgumus, komandines vadovavimo ir kontrolės sistemas bei mokymus, sukurti modernią ginkluotę, pagerinti materialines karių sąlygas, sukurti kruizinių raketinių povandeninių laivų laivyną ir sudaryti kosminę gynybos sistemą”.
“Karas gali prasidėti bet kurią akimirką ir būti labai tikras. Lokalūs konfliktai “įšaldyti” arba “šliaužiantys” konfliktai gali virsti tikrais kariniais sukrėtimais. Iki 2020 m. turi pradėti veikti patikima branduolinė atgrasymo sistema, parengta įvairioms karinėms ir politinėms aplinkybėms”, – Rusijos generolams pareiškė D.Medvedev.
2009 m. spalį buvo pataisytas ir gynybos įstatymas. Dabar norinčiam panaudoti karinę jėgą Rusijos prezidentui nebereikia jokio Federacijos Tarybos pritarimo. Į mūšį kariuomenę jis gali mesti “vykstant puolimui prieš rusų karius užsienyje”, “ginti užsienyje esantiems Rusijos piliečiams”, “ginti valstybei, kuri paprašė Rusijos pagalbos”.
Kitaip tariant, Rusijos kariuomenė į svetimą valstybę gali įsiveržti, kai net nėra jokios grėsmės šalies teritorijai. Be to, Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus atsakydama į konvencinį puolimą, ji pasilieka sau teisę pradėti prevencinį karą ar net galimybę panaudoti branduolinius ginklus lokalaus konflikto metu. Taigi, Rusija rengia teisinį pagrindą, kuriuo galėtų pateisinti karinį įsikišimą į trečiųjų šalių reikalus. Mes taip pat negalime pamiršti, kad Maskva sustabdė savo dalyvavimą Įprastinės ginkluotės Europoje sutartyje (Conventional Forces in Europe). Palyginę skandalą, žiniasklaidos sukeltą po to, kai buvo paskelbta vadinamoji Bush doktrina, ir beveik mirtiną Vakarų spaudos tylą dėl Rusijos karinės doktrinos plėtotės, matome, kaip gerai veikia Vladimir Putin propagandos mašina. Beje, 2010 m. užsienio propagandos biudžetas pasiekė 1,4 mlrd. dolerių (gerokai viršijo nedarbo išmokas), ir tai tik dar kartą patvirtina Kremliaus siekius.
Medvedev plane yra ir naujovių: dabar prie rusų karinės jėgos prisideda ir Vakarų Europa (pagal Petro I pavyzdį). Sudarydama sandorį dėl “Mistral” tipo desantinių laivų Rusija išlošia trigubai: įsigyja aukštos technologijos ginklų nedėdama jokių pastangų jiems sukurti; pakerta euroatlantinę vienybę; galiausiai pagreitina procesą, per kurį turėtų būti pavergta antra pagal dydį po Vokietijos šalis Europoje.
Prancūzijos milžinai pastaruoju metu patyrė vien nesėkmes (pavyzdžiui, Abu Dabis atsisakė Prancūzijos technikos ir pasirinko Korėjos bendrovę), o tai tik didina priklausomybę nuo Rusijos. Ypač žinant, kad Maskva ekonominius santylius naudoja kaip veiksmingus įtakos instrumentus, o ekonominės ir komercinės aplinkybės neturi didelės reikšmės.
Neseniai vienas Rusijos specialistas tokią valstybės politiką Jungtinių Valstijų atžvilgiu palygino su Kinijos. Kinijos verslininkams palankiame Washington šios valstybės lobistai tapo tokie galingi, kad JAV nebegali priešintis Beijing. Tas pat tinka ir nebesugebančiai pasipriešinti rusams Vokietijai, netrukus, pasirašius sutartį dėl “Mistral”, tai tiks ir Prancūzijai. Prancūzija nebegali sakyti Maskvai “ne”: Rusijos stačiatikių bažnyčiai atidavė Šv. Nikolajaus bažnyčią Nicoje, surizikavo įsigyti dalį “Avtovaz” – beviltiškos Putin remiamos automobilių gamyklos su visišku deficitu, Prancūzija sutiko, kad jos kariai žygiuotų parade Raudonojoje aikštėje, pamiršusi, kad Raudonosios armijos pergalė pavergė pusę Europos.
Prancūzijos golistai, kadaise taip baiminęsi blogos JAV įtakos savo šaliai, dabar nemato nieko blogo, nors šis pavojus tiek Prancūzijai, tiek Europai yra kuo tikriausias.
Europos politinės klasės “šrioderizacija” vyksta neįtikėtinai greitai, o Lisabonos sutartis, iškeldama didžiąsias valstybes virš kitų, gali šį procesą dar pagreitinti.
Beje, karinė grėsmė nėra vienintelė (nors jos nuvertinti nereikėtų: kai 2012 m. “Mistral” tipo desantiniai laivai bus atgabenti įRusiją, Putin vėl gali būti išrinktas prezidentu).
Didžiausią pavojų Europai kelia žalinga rusų ideologų įtaka Europos elitui.
Diena po dienos rusų propaganda mus įtikinėja, kad politnės sistemos prigimtis nesvarbu, kad fundamentalių laisvių siekis yra tik veidmainystė, kuria prisidengę anglosaksai mėgina sunaikinti tautas, kad tarptautiniai santykiai yra “realistiniai”, o savanaudiškas požiūris, t.y. grindžiamas jėga, – naudingas, kad Rusijai yra svarbūs santykiai tik su didžiosiomis Europos šalimis; ir, žinoma, svarbūs tik tie nacionaliniai interesai, kuriuos nustato Rusija.
Neseniai Rusijos specialistė Lilija Ševcova stebėjosi, kodėl europiečiai taip lengvai pasiduoda Rusijos propagandai. Ji pacitavo Thierry de Montbrial žodžius, pasakytus per susitikimą Valdajuje (2007 m.): “Pone prezidente, jūs esate pirmasis istorijoje Rusijos vadovas, kuris ne tik turi didžiulę galią, bet ir siekia pasidalinti ja su kitais. Tai tik patvirtina, kad esate Demokratas”.
Kiek kartų esame girdėję, kad Rusija yra “žeminama”, kad kiekviena šalis turi “teisę” ginti savo “vertybes”, kad mes negalime primesti kitiems savo liberalios demokratijos ir t.t. Anot buvusio Vokietijos kanclerio Gerhard Schroder, Rusija “turi teisę ginti savo saugumo interesus”, kitais žodžiais tariant, neleisti Ukrainai ir Gruzijai rinktis savo sąjungininkų.
2008 m. balandį prancūzų “ekonomistas” Jacgues Sapir rašė ”Le Figaro”, kad Rusija yra “stabilumo ir augimo zona krizės draskomoje Europoje”, kad “krizė neužkrėtė Rusijos bankų”, kad “Rusijoje tikėtinos didžiulės kapitalo įplaukos”. Po Rusijos ir Gruzijos karo Prancūzijos ministras pirmininkas Francois Fillon nėrėsi iš kailio, kad užkirstų kelią sankcijoms prieš Rusiją ir tarsi papūga bėrė argumentus, kuriuos metai po metų iki pykinimo kartoja Rusijos propaganda, lygindamas kietos politikos šalininkus su šaltojo karo kurstytojais – karo, už kurį “didžia dalimi” esą buvo atsakingi Vakarai.
Rusų propaganda, įkalusi į galvas, kad liberaliosios demokratijos gynimas tėra JAV įrankis, paskatino europiečius atsižadėti pamatinių vertybių, kuriomis remiantis Europa buvo kuriama daugiau kaip 50 metų. Lygias teises visoms Europos valstybėms (didelėms ir mažoms), Europos vienybės idėją – visa tai Maskva nepagarbiai nustūmė į šalį.
Jei ši Kremliaus “filosofija” įsišaknys, Europos laukia greita regresija, ji gali pamiršti ir skaudžias dviejų pasaulinių karų pamokas. Esame su tuo susidūrę dar praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje: revanšistinė valstybė Europos žemyne gali niekais paversti bet kokius įstatymais grindžiamus tarptautinius susitarimus.
Kodėl tiek daug europiečių, ypač prancūzų, tampa šio pokomunistinės Rusijos socialdarvinizmo, pritaikyto tarptautiniams santykiams, gynėjais? Nadežda Mandelštam, Gulage mirusio poeto Osip Mandelštam našlė, savo “Atsiminimuose” stebėjosi, kodėl Rusijos inteligentija taip silpnai priešinosi bolševizmui. Galbūt Europos vadovai šiame hobsiškame pasaulyje ieško priešnuodžių tam slogiam politiniam korektiškumui, kuris smelkiasi iš Europos institucijų ir žiniasklaidos. Juos paviliojo Rusijos stačiokiškumas, ankstesniojo prezidento V.Putin apnuogintas liemuo ir šiurkšti kalba. Šiuo metu Maskva siūlo JAV, ES ir Rusijai susivienyti prieš “grėsmes iš pietų”. Dabar Rusija save pristato kaip “šiaurinės civilizacijos” tvirtovę. Tai skamba ironiškai, prisiminus, kaip tvirtai Maskva gynė Irano branduolinę programą, prisidėdama prie šios “pietinės grėsmės” gimimo, ir kaip vos prieš metus ji šventė Vakarų civilizacijos nuosmukį. Akivaizdu, kad Rusija tikisi, jog vakariečiai “įkraus iš naujo” ar net visai ištrins savo kietuosius diskus. Tikėkimės, ji klysta.
Nuotraukoje: straipsnio autorė Francoise Thom.
Geopolitika.lt, “Draugas”
2010.03.22
