Kokie referendumai mums reikalingi


Print

Lietuviškasis referendumas dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams patyrė fiasko. Kuo šis pralaimėjimas naudingas Lietuvai? Jis skaudžiai pamokė populistus, troškusius valstybę įvelti į beprasmių, nereikalingų ir net pavojingų referendumų maratoną.

Dabar jau akivaizdu, kad į Lietuvos istorijos puslapius ši daugiausia tautininkų proteguota akcija pateks kaip toji, kuri sulaukė rekordiškai menko piliečių aktyvumo. Balsuoti atėjo vos 14,97 proc. žmonių, nors prie balsadėžių, sėkmės atveju, susirinkti turėjo mažų mažiausiai 50,01 proc. rinkėjų. Tik tada referendumas būtų laikomas įvykusiu.

Referendumo organizatoriai pralaimėjo. Visuomenė jų iniciatyvos nepalaikė. Žinoma, Julius Panka su bendraminčiais nūnai ieško įtikinamų pasiteisinimų, kodėl niekas veržte nesiveržė į jų sumanytą akciją.

Kai kurie tautininkų argumentai – logiški. Valdžia išties nenorėjo referendumo. Tiek pozicija, tiek opozicija šią akciją globojo minimaliai. Tik tiek, kiek reikalauja įstatymas. Tiesa ir tai, kad referendumui parinktas metas – nepalankus. Vasarą žmonės atostogauja, bet ne politikuoja. Akivaizdu, jog jei referendumas būtų sušauktas kartu su Prezidento rinkimais ar rinkimais į Europarlamentą, – aktyvumo būtume sulaukę kiek didesnio.

Bet aktyvumas vis tiek nebūtų toks įspūdingas, kokio reikia pergalei. Tikrosios pralaimėjimo priežastys – ne tos, kurias nurodo iniciatoriai. Referendumas žlugo ne dėl to, kad trūko valdžios paramos ar reklamos žiniasklaidoje.

Referendumas turėjo žlugti, nes Lietuvai jis – nereikalingas. Kad ir kokias sudėtingas propagandines – informacines pinkles kurpia agresyvioji Rusija, kad ir kaip stipriai keikiame Lietuvos politikus, sveikos nuovokos dar nesame praradę. Džiugu, kad sugebame atskirti, kas svarbu ir tikra. Kokia silpna, keista ar susiskaldžiusi bebūtų Europos Sąjunga, geriau priklausyti bent tokiai Europos bendrijai, nei likti visiškai vieniems greta neprognozuojamos ir piktos Rusijos.

Nėra jokio reikalo dirbtinai ieškoti Europą skaldančių dalykų, nes skirtingų nuomonių ES teritorijoje ir taip gausu. Štai kokias išdavikiškas sutartis pasirašo Prancūzijos pramonė, karo nusikaltėliams iš Rusijos tiekdama laivus „Mistral“, ar Austrijos „pragmatikai“, su Rusijos karo nusikaltėliais derėdamiesi dėl dujotiekio atšakų! Būtent čia slypi tikrosios bėdos ir galvosūkiai – kaip priverst prancūzus ir austrus bent minimaliai gerbt Rytų Europos valstybių interesus?

Atėmę teisę prancūzų ar austrų verslininkams įsigyti Lietuvos žemės sklypą tik dar labiau pagilintume prarają tarp saugios, turtingos Vakarų Europos ir lengvai pažeidžiamos, vis dar skurstančios Rytų Europos. Nejaugi nesuvokiame, jog, bandydami uždrausti verslininkams iš ES įsigyti lietuviškos žemės sklypą, mes tuo pačiu jiems reiškiame nepasitikėjimą? Prancūzijoje ir Austrijoje lietuviai gali įsigyti žemės, tegul ir sunkiai, o prancūzams ir austrams Lietuvoje – visai negalima? Manote, prancūzai ir austrai žlugs, neturėdami teisės ūkininkauti Pakruojo ar Pasvalio lygumose? Tai mes žlugsime, neturėdami solidžių žemės pirkėjų iš Prancūzijos ar Austrijos. Nes tada ateis pirkėjai iš Rusijos ir Kinijos. Rusija ir Kinija ras būdų, kaip ateiti.

Būtent dėl šios priežasties tautininkų inicijuotas referendumas Lietuvai buvo nereikalingas. Užuot laužę galvas, kaip Vakarų Europą įpareigot skaitytis su agresyviosios Rusijos bijančių rytų eurpiečių lūkesčiais, mes tarsi specialiai ieškojome priežasčių dar labiau susipykti su savo pasyviaisiais sąjungininkais. 

O jei žvelgtume dar giliau, tai 13 milijonų litų pradanginęs referendumas buvo net ir žalingas. Daugelis iš mūsų buvome priversti gilintis į referendumo iniciatorių primestą darbotvarkę, užmiršdami kur kas svarbesnius klausimus.

 XXX

Nesu referendumų gerbėjas. Referendumuose ne visuomet randamas teisingas atsakymas į sudėtingus klausimus. Plačiosios visuomenės grupės negali pasakyti, reikia ar nereikia mums, pavyzdžiui, atominės jėgainės. Referendumininkai dažnusyk gali atsakyti tik į tokius klausimus: gražu – negražu, patinka – nepatinka, noriu – nenoriu. O klausimas „reikia ar nereikia“, – daugeliui iš mūsų per daug sudėtingas.

Tačiau jei jau būtinai norime rengti referendumus, jei manome, jog Lietuva be referendumų – Lietuva be ateities, tai surenkime visuomenės apklausas tikrai dėl svarbių klausimų, kuriuos mūsų valdžia tikrai pamiršta, ignoruoja arba atideda „geresniems laikams“.

XXX

Neseniai LRT televizijos laidoje „Savaitė“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbino naująjį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Joną Vytautą Žuką, kuris pabrėžė: „Dėl mažinamo finansavimo Lietuvos kariuomenė nustojo vystytis“. Tokia apgailėtina padėtis, remiantis vienbalsiai Seime patvirtinto naujojo kariuomenės vado, tęsiasi nebe vienerius metus. Be kita ko, lietuviškosios kariuomenės pajėgumų per keletą mėnesių – neatgaivinsi. 

O tą pajėgumą sustiprinti – būtina. Nes Rusija kartu su Baltarusija buvusiose Karaliaučiaus žemėse vieną po kitos rengia agresyvias, puolamojo pobūdžio pratybas. Vaizdžiai tariant, mokosi, kaip pramušti rusišką koridorių, jungiantį dabartinę Kaliningrado sritį su Rusija. Kas bent sykį yra žvelgęs į Rytų Europos žemėlapį, puikiai supranta, jog toks koridorius bus „tiesiamas“ būtent per Lietuvos teritoriją.

Jei Lietuvoje kas nors rengtų referendumą, kuriuo Lietuvos valdžia būtų įpareigojama krašto gynybos reikmėms kasmet skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP dar nuo šių, 2014-ųjų metų, tokį referendumą palaikyčiau.

Bet tokio referendumo niekas neorganizuoja. Net ir tie, kurie labai garsiai šaukia mylį Lietuva nesavanaudiška, tyra meile.

XXX

Mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvusio Lietuvos VSD karininko našlė Liudvika Pociūnienė žurnale IQ paskelbė solidų straipsnį „Įtakos karų arsenalas“, kuriame tvirtina, jog ES buvo visiškai nepasiruošusi informacinėms Rusijos atakoms. 

„Rusijos apetitas Vakarų informacinėje erdvėje jau neapsiriboja rusakalbiais „artimąjame užsienyje“, 24 valandas transliuojantis kanalas anglų kalba „Russia Today“ skirtas nebe tik „pasaulyje išsibarsčiusiems tėvynainiams“, ši valstybė turi programą 13 kalbų transliuojančios „Euronews“ bendrovės akcijų. Visa tai negali nekelti nerimo. TV produkcijai gaminti ši šalis skiria milijardines dotacijas ir taip iškreipia viso žemyno žiniasklaidos rinką“, – rašo L.Pociūnienė žurnale IQ.

Kodėl prisiminiau informacinių – propagandinių karų temą? Jei Lietuvoje būtų rengiamas referendumas, įpareigojantis Lietuvos valstybę ženkliau remti Rusijos įtakai nenorinčią pasiduoti lietuviškąją žiniasklaidą, – tokį refrendumą remčiau kuo tik galėdamas. Nes mūsų politikai, omenyje turint tiek kairiuosius, tiek dešinuosius, tik žodžiais, bet ne darbais suvokia šio klausimo svarbą. Čia bizūnas valdžiai – tikrai reikalingas.

XXX

Galbūt prireiks ir dar vieno referendumo. Lietuvoje nerimsta skandalas, kilęs dėl masinio Lietuvos žurnalistų perekiojimo, kai lietuviškoji Generalinė prokuratūra ir lietuviškoji Specialiųjų tyrimų tarnyba STT pabandė išsiaiškinti, kas BNS žurnalistei nutekino galimą valstybės paslaptį. Džiugu, kad politikai pradėjo ruošti teisės aktus, kurie atšaldytų mūsų „džeimsų bondų“ norus persekioti visuomenės informavimo priemonių darbuotojus. Toks įstatymas priverstų atsakingiau elgtis ir lietuviškosios Temidės tarnus, lengva ranka dedančius parašus ant prokurorų prašymų sekti, tardyti, persekioti žurnalistus.

Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkas D. Petrošius neslėpė, kad jį nustebino civilines bylas nagrinėjančios teisėjos L. Valentukonytės sprendimas sekti gausų būrį žurnalistų (net 17-a buvusių ir esamų BNS darbuotojų).

Bet kol kas ši sveikintina Seimo iniciatyva dar netapo įstatymu. Esama pavojaus, jog ji gali ir nesulaukti reikiamos „balsų daugumos“. Juk sekti ir persekioti žurnalistus – taip malonu!

Todėl ir svarstau: jei draudimas mūsų specialiosioms tarnyboms persekioti žurnalistus neturint rimtos priežasties nesulauks Seimo palaikymo, renkime referendumą, kuriuo įpareigotume ir parlamentinę valdžią, ir slaptąsias tarnybas gerbti žurnalistų teises…

Žodžių, darbo Lietuvoje turėtų ir aktyvistai, manantys, jog referendumas – vienintelis patikimas vaistas nuo visų politinių, ekonominių ir dvasinių ligų.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.07.02; 08:11


Prisijunkite prie diskusijos